Aukštadvario pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Jurga Dūdienė įsitikinusi: šioje į mokyklą nešamoje pažymoje tikrai neturėtų atsidurti jautrios diagnozės.
„Ten neturėtų būti rašoma, kuo vaikas serga. Tai – per daug jautri informacija. Ji aktuali tėveliams, ir jau jų sprendimas turėtų būti, ar tuo dalintis su ugdymo įstaiga, ar ne. Tai – daugumos nuomonė ir pagal duomenų apsaugos įstatymą į tai reikėtų atsižvelgti“, – aiškino medikė.
Tokiam požiūriui neprieštaravo ir Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas: „Be jokios abejonės, jei vaikas turi kažkokią ypatingą ligą ir ji kažkur išviešinama, kyla tėvų nepasitenkinimas. Kita vertus, lygiai taip pat turime suvokti, kad, esant tam tikroms situacijoms, mokytojui būtų gerai žinoti, kaip sureaguoti, jei, pavyzdžiui, prasideda koks staigus cukraus lygio kritimas, pasikeičia spaudimas ir jis praranda sąmonę.“
Sveikatos duomenys – itin jautrūs
Sveikatos teisės klausimais konsultuojantis advokatas Arūnas Žlioba patvirtino, kad vaiko sveikatos pažymą pristatyti būtina, o tokią informaciją atsisakius pateikti, moksleiviui gali būti neleista lankyti ugdymo įstaigos.
„Prievolė į ugdymo įstaigą pristatyti dokumentą, liudijantį vaiko sveikatos būklę, yra numatyta, nors ir žemesnės galios dokumento nei Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR). Todėl, kol nėra nustatyta, kad šis teisės aktas prieštarauja BDAR’ui, tokių duomenų lavinimo įstaigos ne tik gali, bet ir privalo prašyti. Be to, tvarkant asmens duomenis apie vaikų sveikatos būklę, gali būti remiamasi ir kitais BDAR’e nurodytais pagrindais: viešojo intereso labui (siekiant apsaugoti kitus vaikus nuo užkrečiamų ligų, sudaryti atitinkamas sąlygas vaikui mokytis) ar vadovaujantis teisėtu interesu.
Todėl sprendžiant vis dažniau viešoje erdvėje keliamą klausimą – ar pažymų apie sveikatą ir juose nurodytos informacijos teikimas ugdymo įstaigai nepažeidžia tėvų ir/ar jų vaikų, kaip duomenų subjektų, teisių – reiktų atsakyti į klausimą: kuri iš teisės saugomų vertybių (ar gėrių) yra prioritetinė: švietimo įstaigų siekis užtikrinti saugią mokymosi aplinką pačiam vaikui ir aplinkiniams, ar teisės į informacijos apie sveikatą privatumas? Manau, kad informacijos rinkimas apie vaiko sveikatos būklę iš principo nepažeidžia asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų ir užtikrina saugią mokymosi aplinką“, – dėstė A. Žlioba.
Kartu jis pridūrė, jog reikia nepamiršti, kad duomenys apie sveikatą yra priskiriami specialių duomenų kategorijai: „Tokių duomenų tvarkymui keliami itin aukšti saugos užtikrinimo reikalavimai. Dėmesys šių reikalavimų įgyvendinimui turėtų būti dar didesnis įvertinant tai, kad mokyklos ir kitos ugdymo įstaigos tvarko duomenis apie nepilnamečius asmenis, kurių duomenų apsaugai BDAR’as skiria ypatingą dėmesį.“
Naujas elektroninis pažymėjimas – tik kitąmet
Savo ruožtu Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informavo, kad pagal naują tvarką, jei vaikas gali lankyti mokyklą be apribojimų ir tai netrukdo ugdymo procesui, pažymoje apie vaiko sveikatą gydytojas pažymi, kad „Mokinys gali dalyvauti ugdymo veikloje be apribojimų“.
„Kita vertus, jei vaikui ugdymo metu gali reikėti specialios pagalbos (pvz., epilepsijos atveju), pažymoje nurodomas tik kodas ir rekomendacijos, kurios padėtų vaikui. Tiesa, kodas ir kita informacija pagal asmens duomenų apsaugos tvarką prieinama tik ugdymo įstaigos visuomenės sveikatos specialistui, kuris pedagogams gali atskleisti tik rekomendacijas, kaip elgtis vienu ar kitu atveju su konkrečiu vaiku“, – aiškino SAM atstovė Neringa Mikėnaitė.
Teigiama, kad naujame, elektronine forma pildomame, tiesa, įsigaliosiančiame tik nuo kitų metų pradžios, Mokinio sveikatos pažymėjime atsisakyta perteklinės, ugdymo institucijoms ir ugdymo procesui vertės neteikiančios informacijos, orientuojant pateikti tik informaciją ir rekomendacijas, kurios gali padėti užtikrinti kokybišką ugdymo procesą.
Stigmatizuojami raidos sutrikimai
Nors vaikui turint psichikos ar raidos sutrikimų, apie tai informuoti ugdymo įstaigą nėra privaloma, norint gauti specialią pagalbą, tą padaryti irgi reikės.
„Tėvai turi pateikti psichologinės pedagoginės tarnybos išvadą ugdymo įstaigai, norėdami gauti pagalbos mokiniui. Dėl pačios diagnozės – ją vaikas gali gauti ir privačiai, šeimos gydytojas net apie tai nežinos, tad ši informacija pažymoje ir neatsispindės“, – kalbėjo Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai‘ vadovė Barbora Suisse.
Ji atkreipė dėmesį, kad visgi daugelis tėvų informacijos apie šią vaiko būklę pateikti neskuba. „Nors mes, kaip asociacija, raginame tėvus tą daryti – mes už diagnozavimą ir pagalbą vaikui, nes informacijos slėpimas nepadeda nei mokytojui, nei vaikui. Vis dėlto, gaila, bet Lietuvoje dėl žinių trūkumo autizmo spektro sutrikimas yra matomas kaip baubas, kuriuo gąsdinami tiek vaikai, tiek suaugę: „Į mano klasę atsiųs autistą mokinį, kaip reikės dabar dirbti?“, „Mano vaiko klasėje bus autistiškas vaikas, ar mano dukra bus saugi?“
O realybė tokia, kad kartais atskleista diagnozė (noriu pabrėžti – diagnozė kaip faktas, nes visi autistiški vaikai labai skirtingi, skirtingas ir jų specialiųjų poreikių/negalios lygis) tampa ne pagrindu suteikti pagalbą, o priežastimi atsisakyti vaiko – „neturime resursų“, „rekomenduojame paieškoti įstaigos, kur specialistai bus kompetetingi dirbti su Jūsų vaiku“ ir pan. Vaiko pradeda kratytis kaip karštos bulvės ir dažnai tiesiog išstumia į namų mokymą. Kartais, jeigu vaikas visgi gauna vietą klasėje, diagnozė tampa pasiteisinimu, kodėl su vaiku nedirbama – „Na, kam stengtis, jis gi neišmoks, negalės, nesugebės. Taigi jis – autistas“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji pridūrė, kad nors esama ir puikių pavyzdžių, kartais patys tėvai didina stigmą, įsitikinę, kad jų atžala kentės nuo kitokio vaiko kolektyve. „Visos aplinkos problemos automatiškai nurašomos autistiškam vaikui – „Mano dukra nenori eiti į mokyklą, nes ji bijo Petriuko“, „Petriukas negalės dalyvauti gimtadienio šventėje, nes mes už jo elgesį neatsakysime“ ir t.t.“, – sakė B. Suisse.
