Kaip portalui tv3.lt pasakojo VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja dr. Inga Ivaškevičienė, nepaisant daugiau „sugaunamų“ teigiamų testų vaikams einant į mokyklą, bendrai į ligoninę paguldomų mažųjų pacientų skaičiai išlieka panašūs.
„Vidutiniškai turime apie 5 hospitalizuotus COVID-19 teigiamus vaikus, bet priėmimo skyrius jau pastebi, kad jų mažėja. Nes išlieka infekcinių ligų sezoniškumas ir dabar jis, panašu, eina į pabaigą. Tad gal tas „aktualumas“ dabar atsirado, nes pradėjo tikrinti vaikus, kurie keliauja į mokyklas“, – sakė gydytoja.
Jai antrindamas LSMU Kauno ligoninės Vaikų priėmimo, skubios pagalbos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas Darius Varaškevičius teigė, kad iš esmės didesnis vaikų sergamumas susijęs su aktyvesniu jų bendravimu.
„Kai tik juos pradeda leisti į mokyklas ir darželius, susirgimų padidėja ir automatiškai procentaliai didesnė tikimybė, kad bus ir tų sunkių atvejų. Ką tik, kai pradėjo vaikus leisti į mokyklas, buvo padidėjimas. Dabar neturime didelio skaičiaus, bet kiekvieną dieną, per savaitę turime virš 10 vaikų, kurie serga COVID-19. Tačiau pastaruoju metu sunkesnių atvejų, kokius matėme sausio, vasario mėnesį, kai buvo ir pneumonijos, žarnyno pažeidimai, neturime“, – kalbėjo specialistas.
Paprastai ligoninėje ilgai neužsibūna
Anot I. Ivaškevičienės, mažieji pacientai ligoninėje paprastai neužsibūna: „Tokių sunkių atvejų, kad jie būtų ilgai priklausomi nuo deguonies, buvo tik vienas kitas vaikas per visą pandeminį laikotarpį.“
Kartu ji pastebėjo, kad pediatrijoje, kaip ir gydant suaugusiuosius, dažnai yra suteikiama tik ambulatorinė pagalba – apžiūrėjus ir suteikus reikiamą pagalbą, jei vaikas jaučiasi pakankamai gerai, jis paleidžiamas namo ir į ligoninę neguldomas.
Paklausta, ar išties dabar plintančios koronaviruso atmainos vaikams yra labiau pavojingesnės, gydytoja teigė, kad tam trūksta svarių įrodymų.
„Kol kas tai vertinčiau kaip galimas prielaidas. Laimei, Lietuvoje dar nematome kažkokių pokyčių, viskas lieka, kaip buvę. Aišku, į stacionarą vaikai pakliūna, bet apskritai didžiajai daliai jų tai nėra sunki infekcinė liga,“, – pastebėjo I. Ivaškevičienė.
Paaugliai – didesnėje rizikos grupėje
Anot gydytojos, nors į ligoninę patenka įvairiausio amžiaus koronavirusine infekcija sergančių vaikų, visgi kuo jie vyresni ir arčiau suaugusiųjų amžiaus, tuo turi didesnę tikimybę sirgti sunkiau.
„Vertinant pasaulinę, kitų Europos šalių statistiką, tai riziką sunkiau sirgti turi paaugliai. Visgi mūsų ligoninėje tikrai nėra taip, kad dominuotų išskirtinai viena amžiaus grupė“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad iš viso nuo pandemijos čia jų gydyta keli šimtai.
Kaip teigė D. Varaškevičiaus, vaikų amžiuje rizikos grupės išlieka panašios: „Yra, kas serga cukriniu diabetu ar nutukimu, lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, tada jie serga sunkiau. Kiek mes turėjome, daugiau sunkiai sergančių yra vyresnių vaikų – nuo 12–14 m. ir daugiau. Ir didžiausia problema yra pneumonija, kuri ir suaugusius labiausiai kamuoja. Išeitys, laimei, kol kas geros ir labai kritinių atvejų neturėjome.“
Savo ruožtu I. Ivaškevičienė pažymėjo, kad esant lėtinėms ligoms padidėja rizika sirgti įvairiomis infekcijomis.
„Bet ką matome bent Santaros klinikose – tikrai nėra taip, kad visi hospitalizuoti vaikai turi lėtinių ligų. Kitą kartą jų visai neturi. Dažniausiai jų problema – labai atkaklus karščiavimas, siekiantis 38–39 laipsnių, tuomet atvykstama, kai tėveliams nebepavyksta susitvarkyti namuose“, – pastebėjo ji.
Gali išsivystyti sunkūs pokovidiniai reiškiniai
Vis tik gydytojai atkreipė dėmesį, kad vaikams, priešingai nei suaugusiesiems, gali pasireikšti multisisteminis uždegiminis sindromas, kuris gali pažeisti daugelį organų.
„Čia yra sudėtingiausia galima persirgtos infekcijos pasekmė. Pati infekcinė liga gali būti lengvai persirgta, to tėvai gali net nežinoti, bet sindromas vis tiek išsivysto. Kodėl taip yra, nežinome. Tai yra tie sunkesni atvejai, kai vaikai pakliūna ir į intensyvios terapijos skyrių“, – aiškino I. Ivaškevičienė.
Paklaustas, kokie simptomai turėtų priversti tėvelius suklusti ir skubėti pas medikus, D. Varaškevičius pažymėjo, kad kovido simptomų amplitudė labai plati.
„Vieni karščiuoja, kiti kosti, kiti jaučia bendrą silpnumą, šaltkrėtį, dar kiti – viduriuoja. Aišku, kažkuri simptomatika būna vyraujanti, bet prie visų simptomų COVID-19 gali būti teigiamas. Tad jei vaikui kažkas yra negerai, sutrikusi kažkuri funkcija, o jei dar karščiuojama, turėtas kontaktas su kitais vaikais darželyje ir panašiai, reikia kreiptis į medikus“, – nurodė gydytojas.
Dažniausiai tokiai šeimai atvykus į ligoninę testas atliekamas ne tik vaikui, o ir tėvams. Kita kartą, jei gaunamas neigiamas testo rezultatas, neretai vaikams daromas ir antikūnų testas.
„Būna, kad jis yra teigiamas, nors COVID-19 testas neigiamas. Jei vaikas turėjo virusą, kuris nesukėlė jokių simptomų, bet jis cirkuliavo organizme, tai jis ir turi antikūnų. Bet nėra labai daug tokių atvejų“, – sakė jis ir pridūrė, kad apytiksliai LSMU Kauno ligoninėje per pandemiją gydyta apie 150 vaikų.
Rudenį galės laisvai grįžti į mokyklas?
Paklausta, kokį mato rugsėjį ir ar vaikai galėtų be didesnių apribojimų grįžti į mokyklas, I. Ivaškevičienė taip į priekį prognozuoti nesiryžo.
„COVID-19 mus labai išmokė planuoti pamažu. Bet išties kritinis momentas yra suaugusiųjų skiepijimas. Šiuo metu labai sunku prognozuoti, kaip bus rugsėjį. Stebime viską, ir pasaulinę situaciją. Viskas labai dinamiška – atrodo, įveiki vieną laiptelį, bet atsiranda kažkokie kiti nenumatyti dalykai. Tai labai sunku kažką prognozuoti dėl rudens. Aišku, norisi, kad ta istorija greičiau eitų į pabaigą“, – sakė gydytoja.
Savo ruožtu D. Varaškevičius akcentavo, jog reikia suprasti, kad su šita infekcija teks gyventi, tad vaikams neišvengiamai reikia mokytis gyvai.
„Manau, kad vaikams vis tiek reikės grįžti į kolektyvus. Nepamirškime, buvo iki tol nemažai infekcijų ir vaikų mirštamumas nuo jų net kartais didesnis būdavo – tai ir tymai, poliomielitas, kurias suvaldėme skiepais. Nes be ugdymo, be kontakto vaikai jau sunkokai gyvena – ir psichologinė būsena negerėja, ir mokymosi įgūdžiai. Bent aš galvoju, kad turėtų pradėti eiti į mokyklas“, – pažymėjo jis.
Dėl vaikų skiepijimo – atsakymas nevienareikšmis
Europos vaistų agentūrai davus žalią šviesą ir 12–15 m. paauglių skiepijimui „Pfizer“ vakcina apie tokią galimybę jau svarstoma ir Lietuvoje.
Vis tik, I. Ivaškevičienės teigimu, vienareikšmiškai atsakyti, ar tą reikėtų skubėti daryti, sudėtinga.
„Mes, kaip pediatrai, visada pasisakome už skiepijimą, jei tik yra galimybė vaikus apsaugoti nuo infekcinės ligos. Tai jei atsiras galimybė pasiskiepyti, mes tikrai pasisakytume „už“. Bet reikia turėti omenyje, kad tai yra pasaulinė problema, apie kurią daug diskutuojama mokslinėje bendruomenėje – ar racionalu skiepyti vaikus, jei yra labai daug nepaskiepytų suaugusiųjų šalyse, kurioms trūksta vakcinų.
Aišku, tai daugiau jau būtų politiniai sprendimai, matyt, visos Europos Sąjungos. Bet tai tiesiogine to žodžio prasme yra globali problema – mes visi esame toje pačioje valtyje ir negalime izoliuotai galvoti vien tik apie save“, – pastebėjo gydytoja.
Ji pridūrė, kad juo labiau jei pirmiausia pasiskiepija suaugusieji, rizikos grupėse esantys žmonės, paprastai sirgdami lengvai vaikai net ir nešiodami virusinę infekciją jiems nebesukelia tokios rizikos.
„Taigi yra daug argumentų tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Ir, matyt, tai turėtų būti kažkoks bendras komandinis sprendimas, o ne vieno eksperto nuomonė. Ir negalėčiau pasakyti, kad griežtai galima palaikyti vieną ir kitą pusę. Tiesiog kartu reikėtų nuspręsti, kokie tie prioritetai yra“, – kalbėjo I. Ivaškevičienė.
Paauglystė – padidintos rizikos periodas
Savo ruožtu D. Varaškevičius pažymėjo, kad paaugliai dėl savo amžiaus patenka į didesnė riziką, tad skiepijimas būtinas.
„Žinome jau su kitomis ligomis, ta pačia meningokokine infekcija, kurios visi bijodavo: tai pirma rizikos grupė būdavo maži vaikai, kita – paauglių. Paauglystėje organizmas persitvarko ir imuninė sistema neretai, būna, susilpnėja, jie gal kiek persitempę būna, ir tai vėl ne į naudą.
Manau, kad paauglių grupė yra rizikos grupėje esant bet kokiam infekciniam susirgimui. Visada buvau už skiepus, nes normaliai šviečiant visuomenę jei parodytume, koks buvo vaikų mirtingumas iki vakcinų, tai turbūt abejonių dėl to nekiltų“, – kalbėjo medikas.
Kartu jis patarė visais klausimai dėl skiepų tartis ne tik su šeimos gydytoju, bet su infektologais, imunologais – tais specialistais, kurie su tuo daugiausiai dirba.
