Tai pakeitė politinį klimatą didžiojoje buvusio sovietinio pasaulio dalyje ir padėjo pakurstyti šiandieninę Šaltojo karo stiliaus konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų atmosferą.
Nuo pat pradžių Ukrainos postsovietinės tautos kūrimo kelią apibrėžė konkurencija tarp dviejų naratyvų, kurie siekė įtraukti šalį į vadinamąjį rusų pasaulį arba į Europos tautų bendriją.
Rusijai draugiškos rytų slavų tapatybės šalininkai ukrainiečiai visada galėjo tikėtis Rusijos paramos. Ir atvirkščiai, Vakarų pasaulis niekada iki galo neapsisprendė dėl Ukrainos ir laikėsi atsargaus požiūrio.
Nepaisant to, per pastaruosius trisdešimt metų senieji imperijos mitai apie amžiną brolystę su Rusija pamažu tapo nemadingi tarp daugumos ukrainiečių, juos pakeitė vis didėjantis europietiškos tapatybės jausmas. Šios geopolitinės tendencijos pasekmės yra gilios ir aktualios visame regione.
Vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių posovietinės Ukrainos posūkį į Vakarų pasaulį, buvo nuolatinis Rusijos nesugebėjimas konstruktyviai bendradarbiauti su bet kuriais Ukrainos lyderiais., Rusijos patyčios, arogancija ir šovinizmas padarė tiek pat, kiek ir bet kokia Kijeve kuriama vidaus politika, skatinanti nepriklausomą ukrainiečių tautinę tapatybę ir nustumti į šalį toliau nuo Rusijos sferos.
Šis modelis buvo ypač ryškus nuo Rusijos karinės agresijos protrūkio 2014 m. Visgi Rusijos problemos su Ukraina atsirado anksčiau nei šiandieniniai karo veiksmai. Dabartinio Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pasipiktinimas Putinu nėra jokia naujiena ir labai atspindi panašų jo pirmtako Leonido Kučmos nusivylimą Borisu Jelcinu praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Ankstyvaisiais posovietiniais metai buvo aišku, kad Rusija neketina atsisakyti savo pretenzijų dominuoti šalyje, kurią daugelis Maskvoje laikė tik nominaliai nepriklausoma.
B. Jelcinas iš pradžių kovojo prieš visiškos Ukrainos nepriklausomybės idėją. SSRS oficialiai nustojus egzistuoti, netrukus prasidėjo pirmosios Rusijos pastangos atitraukti Krymą nuo naujosios Ukrainos valstybės. Po dešimtmečio Ukrainos prokremliška Regionų partija tapo politine priemone mėginti paversti Ukrainą antrąja Baltarusija. Nuo 2000-ųjų pradžios iki pat žlugimo 2014 m. Regionų partija glaudžiai bendradarbiavo su Kremliumi, siekdama nukreipti Ukrainą tuo pačiu keliu, kuriuo nuo 1994 m. ėjo Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka.
Tam buvo dedamos didžiulės ekonominės, politinės ir informacinės pastangos, tačiau jos du kartus buvo atremtos didžiuliais visuomenės sukilimais.
Tiesa, po visuomenės pasipriešinimo, Oranžinės revoliucijos ir Euromaidano metu, Rusija ir toliau rėme politines partijas Ukrainoje, tačiau šių politinių jėgų įtaka buvo gerokai sumažėjusi.
Parama atvirai prorusiškoms partijoms po 2014 metų Krymo okupacijos ir karo Donbase pradžios, sumažėjo. Taip nutiko dar ir dėl to, kad dalis tradicinio Kremliaus ukrainiečių elektorato atsidūrė anapus sienos dėl Krymo ir Donbaso regiono okupacijos.
Dėl šių pokyčių prorusiškoms jėgoms buvo beveik neįmanoma laimėti Ukrainos prezidento rinkimų ar užsitikrinti parlamento daugumą šalyje. Nors prieš dešimtmetį Kremliaus remiami kandidatai ir politinės partijos galėjo tikėtis gauti nuo 40 iki 50 proc. nacionalinių balsų, po 2014 metų tas procentas sumažėjo daugiau nei perpus.
Nepaisant neišvengiamų Ukrainos geopolitinių skyrybų su Rusija, konfrontacija tarp dviejų šalių tęsiasi ir šiuo metu yra kruviniausiame etape. Situacija yra neaiški ir karo pabaigos dar nematyti.
Pernai Rusijoje priimtos Konstitucijos pataisos reiškia, kad V. Putinas greičiausiai išliks valdžioje iki 2036 m. Kol jis bus Kremliuje, taikos perspektyvų mažai.
Neproduktyvi Rusijos politika nepriklausomos Ukrainos atžvilgiu išduoda Kremliaus negebėjimą suprasti tikrojo Ukrainos nacionalinio charakterio, kuri niekada nebuvo tokia panaši į Baltarusiją ir Rusiją, kaip mėgo tvirtinti Maskvos propagandistai.
Sovietmečiu Ukraina buvo vienintelė iš trijų respublikų, kurioje buvo gyvas stiprus demokratinis judėjimas, reikalauta nacionalinių ir žmogaus teisių. Nenuostabu, kad Ukrainos politiniai kaliniai sudarė didžiausią nacionalinį kontingentą sovietų gulaguose. Šis stiprus nacionalinės tapatybės jausmas buvo dar labiau pabrėžtas Perestroikos laikais, kai ukrainiečiai siekė nepriklausomybės, o Baltarusija buvo pasyvi.
Pirmoje trijų Ukrainos nepriklausomybės dešimtmečių pusėje šaliai vadovavo nerami buvusių komunistų ir nacionalinių demokratų koalicija. Prezidentų Leonido Kravčiuko ir Leonido Kučmos valdymo metais (1991–2004 m.) buvo laipsniškai einama link tvirtesnio Ukrainos tapatybės formavimo valstybiniame sektoriuje, mokyklose ir aukštajame moksle. Tačiau Rusijos įtaka liko ir dominavo žiniasklaidoje, populiariojoje kultūroje ir tai lėmė sienų, tarp dviejų šalių tariamą nykimą.
Po 1991 metų Ukrainos istorijos studijos pasikeitė. Po dešimtmečius trukusio sovietų neigimo, Holodomoro minėjimas nacionalinėje atmintyje pradėjo vaidinti vis svarbesnį vaidmenį.
Įtakingos tapo išverstos Ukrainos diasporos parašytos istorinės knygos. Nauji mokykliniai vadovėliai ir istorikai atgaivino Ukrainos istorijos, kaip nuo Rusijos ir Rytų slavų istorijos, nepriklausomo dalyko studijas. Ukrainoje pradėjo atsirasti naujų sovietinio režimo uždraustų paminklų Ukrainos didvyriams, o daugelis sovietinių paminklų griuvo. 2004 m. Oranžinė revoliucija buvo pirmasis iš dviejų didžiųjų posovietinio Ukrainos nacionalinio pabudimo momentų, kurie padėjo sustiprinti šalies europietišką tapatybę ir gilinti takoskyrą su Rusija. 2004 m. lapkritį masiniai ukrainiečių protestai privertė valdžios institucijas pakartotinai surengti dar viena balsavimą per prezidento rinkimus, todėl opozicijos kandidatas Viktoras Juščenka įtikinamai laimėjo.
V. Juščenkos pergalė parodė, kaip ukrainietiška tapatybė plito visoje šalyje ir persimetė iš tradicinių Vakarų į likusią Ukrainos dalį.
V. Juščenka nesugebėjo pertvarkyti Ukrainos politiškai, tačiau jam pavyko įtvirtinti nepriklausomą Ukrainos tapatybę.
Ukrainos nacionalinės atminties institutas buvo įkurtas 2006 m. Tais pačiais metais priimtas įstatymas, kuris pripažino Holodomorą genocidu prieš Ukrainą. Prieštaringai vertinta tai, kad V. Juščenka taip pat palaikė sovietmečio Ukrainos nacionalistinių grupuočių reabilitaciją ir oficialų įamžinimą. Rusų svajones sugrąžinti Ukrainą į Kremliaus orbitą laikinai sustiprino 2010 metų promaskvietiško kandidato į prezidentus Viktoro Janukovyčiaus, kuris 2004 metų Oranžinės revoliucijos metu atliko piktadario vaidmenį, pergalė 2010 m. rinkimuose. V. Janukovyčiaus politinis sugrįžimas įžiebė Kremliuje naują viltį, kad Ukraina vis dar gali būti susigrąžinta. Jis iš esmės pritarė daugeliui pagrindinių Rusijos pozicijų atminties karuose, formuojančiuose Ukrainos nacionalinį identitetą, priešinosi šalies narystei NATO ir atmetė pastangas peržiūrėti nusistovėjusius sovietmečio istorinius naratyvus.
Tačiau 2010 m. V. Janukovyčiaus pergalė rinkimuose nepažymėjo lemiamu posūkiu atgal į Rusijos glėbį. Tiesą sakant, tai visų pirma buvo nuovargio ir nusivylimo dėl oranžinių revoliucionierių nesugebėjimo įvykdyti savo drąsių pažadų, rezultatas.
Paskutinis Ukrainos prorusiškas lyderis niekada neturėjo daugumos palaikymo ir išliko labai nepopuliarus didžiojoje šalies dalyje. Kai V. Janukovyčius galiausiai pabandė atsisakyti savo kampanijos pažado pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, milijonai ukrainiečių vėl išėjo į gatves. 2013–2014 m. Euromaidano revoliucija ir po jos kilusi Rusijos karinė agresija yra antrasis didelis lūžis šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje. Dėl besitęsiančio konflikto su Rusija ukrainiečių tautinė tapatybė gerokai sustiprėjo visuose pietiniuose ir rytiniuose šalies regionuose, kur anksčiau klestėjo prorusiškas ir sovietinis identitetas.
Ryškus šios tendencijos pavyzdys yra Dnipras, kuris yra vienas didžiausių ir strategiškai svarbiausių Rytų Ukrainos miestų. Šis surusintas maždaug milijono gyventojų miestas kadaise buvo labai slaptas sovietinės raketų pramonės centras. Iki 2014 metų miestas reguliariai balsavo už Kremliui palankius kandidatus. Tačiau nuo karo 2014 metais pradžios Dnipras patyrė nepaprastą transformaciją ir tapo patriotiniu Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai bastionu. Daugeliu atžvilgių Euromaidano revoliucija ir po jos kilęs ginkluotas konfliktas su Rusija paspartino pilietinės tautos kūrimąsi. Didelė dalis Ukrainos karių naujokų ir 2014 metais prasidėjusio karo aukų atkeliavo iš rusakalbių šalies vietovių, ypač iš Dnipro ir aplinkinių sričių. Rusakalbiams ir ukrainakalbiams ukrainiečiams petys į petį kovojant su Kremliaus pajėgomis, kalbos apie lingvistinę takoskyrą pasitraukė į antrą planą.
Iškalbinga tai, kad didelė ukrainiečių dalis palaiko 2019 m. įleistą kalbos įstatymą, nepaisant nuolatinių prorusiškų politinių jėgų pastangų išnaudoti kalbos problemą.
2015 m. Ukrainoje priimtas desovietizacijos įstatymas buvo dar vienas svarbus žingsnis atsiskiriant nuo bendros sovietmečio tapatybės. Šis žingsnis įteisino ir paspartino sovietinės simbolikos šalinimą iš Ukrainos viešųjų erdvių. Pirmieji bandymai išlaisvinti Ukrainą nuo iškilių sovietinių paminklų ir simbolių įvyko 1990-ųjų pradžioje, tačiau šios pastangos skirtinguose regionuose labai skyrėsi ir dažniausiai buvo nerezultatyvios. Nauja banga kilo 2013 m. gruodžio mėn., kai per Euromaidano revoliuciją buvo nugriautas pagrindinis Kijevo Lenino paminklas.
Priėmus Ukrainos desovietizacijos įstatymą, miesteliai, miestai, gatvės ir aikštės visoje šalyje buvo pervadinti, o dar tūkstančiai sovietinių statulų ir paminklų buvo išmontuotos.
Daugelis tai vertino kaip nebaigtų 1991-ųjų metų reikalų užbaigimą ir dviprasmiškų santykių su sovietine šalies praeitimi pabaigą. Iš 6000 Lenino paminklų, kuriuos Ukraina paveldėjo iš SSRS, vieninteliai tebestovintys yra Rusijos okupuotame Kryme ir Donbase.
Ukrainos desovietizacijos įstatymas taip pat atitolino šalį nuo sovietmečio ir šiuolaikinių Rusijos istorinių pasakojimų. Uždraudę nacių ir komunistinius simbolius, šie įstatymai netiesiogiai sutapatino dvi totalitarines ideologijas.
Ukrainai siekiant atsikratyti paskutinių imperinės praeities likučių, sovietų šventės buvo peržiūrėtos arba visiškai pašalintos iš nacionalinio kalendoriaus.
Nuo 2015 m. tradicines komunistinio laikotarpio Raudonosios armijos pergalės prieš nacistinę Vokietiją šventes pakeitė iškilmingesnis europietiško stiliaus Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimui. Tuo metu, kai Putinas ir toliau stumia Pergalės dienos kultą į vis absurdiškesnes aukštumas, Ukraina pajudėjo priešinga kryptimi.
Blėstančios Kremliaus viltys išlaikyti Ukrainą rusų pasaulyje gavo dar vieną smūgį 2019 metų pradžioje, kai Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I suteikė Ukrainai stačiatikių bažnyčia nepriklausomybę.
Sukūrus naują Ukrainos stačiatikių bažnyčią, kurios Rusijos stačiatikių bažnyčia nekontroliuoja, Putino svajonės apie neformalią imperiją ėmė žlugti. Nors Maskvos patriarchatas vis dar turi nemažą įtaką Ukrainoje, beveik du trečdaliai ukrainiečių ortodoksų dabar save laiko Ukrainos stačiatikių bažnyčios šalininkais. Ukrainai švenčiant tris nepriklausomybės dešimtmečius, šalis aiškiai peržengė pasenusius sovietinius tapatybės apibrėžimus, kurių šaknys yra bendri rytų slavų protėviai ir Rusijos bei Ukrainos „broliška brolija“. Vietoje to atsirado specifiškai ukrainietiška tautinė tapatybė, kuri atspindi naujas socialines, kultūrines ir geopolitines regiono realijas.
Kova su Rusijos okupacija ir karine agresija tikriausiai tęsis dar daug metų, tačiau galima teigti, kad Ukrainos mūšis dėl nepriklausomos tapatybės jau laimėtas.
