Živilė, Jūratė, ir Jaunius žengia į Tuskulėnų kolumbariumą pagerbti prieš septyniasdešimt penkerius metus žiauriai nužudyto savo tėvo kapitono, partizano Igno Vyliaus atminimo.. Trys vaikai, gyvenę Suvalkijoje anksti likę našlaičiais iki šios dienos drauge laikosi kaip kumštis. Ir teigia, kad ir kiek metų praėjo, susitaikyti su tokia žiauria ir okupantų nulemta tėčio mirtimi negali.
„Mano tėvelis Vilius, buvo kapitonas, karininkas ir paskui išėjo į karininkus, jį suėmė į KGB rūmus 45 metais nuvežė, ten kankino, o 46 liepos pirmą sušaudė“, – pasakoja kapitono dukra Živilė Vyliūtė.
„Laukėm, pasislėpę kaime, Suvalkijoje, Marijampolėje, kad neišvežtų. Ten gyvenom, mokėmės, o paskui jau išsklidom“, – sako kapitono dukra Jūratė Vyliūtė.
„Palengvėjimo bent jau aš tai nejaučiu. Gal tik didesnį tokį nusivylimą, kad nėra tie žmonės ir mano tėvas nėra reikiamai pagerbti“, – kalbėjo kapitono sūnus Jaunius Vylius.
Neslėpdama jaudulio Tuskulėnų kolumbariume žvakelę dega ir dar viena, čia palaidotos vienos jauniausios nužudytosios aukos, giminaitė.
Elena Vidugirytė buvo partizanų ryšininkė, kurią sovietų kariai uždarę į kalėjimą kankino pačiais žiauriausiais būdais, siekdami, jog ši išduos partizanų vardus ir jų būvimo vietą. Ji negailestingai buvo nužudyta būdama dvidešimt aštuonerių. Jos palaikų taip pat niekas ilgus metus nebuvo radęs. Ir tik po pusšimčio metų visa Elenos šeima sužinojo, kur buvo paslėptas nužudytos jaunos moters kūnas.
„Pagal atliktą ekspertizę, buvo nustatyta, identifikuota Elena, kuris jos yra skeletas, ir žinom dabar, kurie palaikai yra jos + dabar jau turim, kur uždegt žvakelę, turim, kur pastovėt ir prisimint“, – prisiminimais dalijosi Elenos Vidugirytės giminaitė Vilma Vidugirienė.
Elenos giminaitė rankose laiko ir vienintelį išlikusi žuvusios moters prisiminimą, – atviruką, vardo dienos proga padovanotą draugo.
Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasta virš septynių šimtų nužudytų žmonių kūnų. Nužudyti kalėjimuose, partizanai, jų rėmėjai, sukilimų dalyviai, okupantų buvo suvežti čia ir sumesti specialiai tam iš anksto iškastose duobėse. Tautos gynėjai buvo žudomi pačiais negailestingiausiais būdais.
„Tai buvo, sakykim, daužymo būdu, kokiu konkrečiai įrankiu, sunku pasakyti, ar tai plaktukas, ar kirtiklis. Bet tai keturkampės žaizdos kaukolėse. Kai kurios kaukolės suknežintos. Sudaužytomis galvomis, taip užmuštos žiauriai“, – teigia genocido tyrimų centro atstovas Dalius Stancikas.
Okupantai siekė, kad žmonių kūnai nebūtų surasti. Prieš įmetant į duobes, žmonės buvo išrengti, pasisavinti papuošalai ir viskas, kas galėjo identifikuoti žmogaus tapatypę.
„Buvo aptverta teritorija, įvažiuodavo sunkvežimiai, ir važiuodavo į arklides. Tada užsidarydavo arklidžių vartai, Ten iškasta duobė, sumetami kūnai. Tarp palaikų rado nemažai alkoholinių butelių duženų. Tai rodė, kad užkasimo metu duobkasiai gerdavo. Ir mesdavo butelius su palaikais į duobę“, – pasakoja D. Stancikas.
Tik prasidėjus atgimimui, ir Lietuvai išsivadavus nuo okupantų, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo pradėtos galimai čia užkastų žmonių paieškos. 2004 surastų žmonių kūnai palaidoti štai šiuose kolumbariumuose. Tačiau tik dešimtadalio jų tapatybės išsiaiškintos. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė teigia, kad Tuskulėnų masinės kapavietės atminimas visai tautai ne tik praeities simbolis.
„Juk mes nenorim, kad kartotųsi tokie dalykai, aš nekalbu apie patį karą, okupaciją. Bet, požiūris, kad vienas žmogus su kitu gali elgtis kaip nori, kad jei yra kažkoks politinis konfliktas, dalis žmonių tampa beteisiais“, – kalbėjo teresė Birutė Burauskaitė.
Rugsėjo dvidešimt aštuntą dieną prieš septyniasdešimt penkerius metus į Tuskulėnus buvo atvežti pirmieji laisvės gynėjų palaikai. Žmonių kūnai dvaro teritorijoje buvo užkasinėjami trejus metus.
