17-metė mergina pradingo 2019 m. sausio 21-ąją, kai iš globos namų Ozo gatvėje išėjo į kolegiją Žirmūnuose. Pastarąjį pusmetį „Sos vaikų kaime“ gyvenusi 17-metė atgal taip ir nebesugrįžo. Vasario 1-ąją sostinės pareigūnai dėl šio nusikaltimo sulaikė du jaunuolius (gimusius 1997 m. ir 1998 m.) ir merginą (gimusią 1998 m.).
Tik tada pasitvirtino pats žiauriausias įvykių scenarijus – įtariamieji patvirtino, kad mergina nužudyta. Bet surasti iš pradžių trimis peilio dūriais nužudytos, o po to nuo tilto į upę įmestos 17-metės kūną pavyko tik po kelių dienų – vasario 5-ąją. Kaip paaiškėjo vėliau, 17-metė su šia kompanija susipažino per socialinius tinklus ir kurį laiką bendravo su jais.
Teismas suėmimą iki bylos nagrinėjimo pradžios taikė tik vienam iš trijų įtariamųjų. Kitiems dviem – vaikinui ir merginai – buvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Su visais kaltinamaisiais šioje byloje akis į akį netrukus susidurs ir nužudytosios sesuo Eva. Tarsi siaubo filme iki šiol gyvenanti moteris sutiko atsakyti į naujienų portalo tv3.lt klausimus, kurie buvo užduoti dar prieš pirmąjį teismo posėdį.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po to kraupaus įvykio?
Atvirai sakant, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis tiesiogine to žodžio prasme. Aš tiesiog bijau liesti šitą temą. Nuo pat Lauros dingimo dienos aš tapau nesava, nebežinau, kaip man su tuo susitaikyti. Visą šitą žiaurią situaciją aš tiesiog priimu kaip siaubo filmą.
Aš labai bijau priimti tą mintį, kad mano sesės nebėra, su šia mintimi vis dar negaliu susitaikyti. Mano galvoje sesė vis kažkur čia, tik aš jos nematau ir negirdžiu. Būna itin sunkių dienų, ypatingai kai pradedu peržiūrinėti nuotraukas, vaizdo įrašus arba tiesiog norisi jai paskambinti ar tiesiog apkabinti ir pasakyti, kaip aš jos pasiilgau.
Tada toks jausmas apima lyg žemė iš po kojų pasitrauktų. Pradedu įsivaizduoti, kas su ja buvo daroma, visą nužudymo procesą – tikrai labai skaudu ir sunku. Kiekviena jos nuotrauka bute primena sesę, noriu tiesiog kristi ant grindų ir rėkti, kaip man skaudu. Rėkti ir verkti, kad negalėjau jos apsaugoti.
Vieną dieną lyg ir viskas jau geriau, susitaikau su situacija, o kitą dieną vėl praverkiu. Pasidariau labai nervinga, tarsi kažkokia paranoja apėmusi. Sunkiausia būna, kai mano 4 metų dukrytė pradeda klausinėti apie tetą, kai pradeda šnekėti, kaip jos pasiilgo, kad nori jai paskambinti ir pakviesti į savo gimtadienio šventę.
Laura labai mylėjo mano dukrą, kuri taip pat ją dievino, vis nenueidavo nuo jos, tarp jų buvo tas nematomas ryšis, kuris vertas milijono. Ačiū Dievui, turiu nuostabų vyrą ir jo šeimą, kurie mane palaiko emociškai.
O koks ryšys siejo jus su seserimi?
Apie sesės egzistavimą sužinojau būdama 10 metų. Tuo metu tik gimusi sesė gyveno Alytaus kūdikėlių globos namuose. Su močiute Regina (amžinąjį atilsį) lankydavome sesę kiekvieną savaitgalį ir aš buvau tikrai labai laiminga, kad ją turiu. Nuo 4 metų Laura buvo perkelta į Vilniaus Minties globos namus, iš kurių ją pasiėmėme ir pradėjome gyventi kartu. Aš ją pasiimdavau visur kartu: pradedant nuo kiemo pasivaikščiojimų iki vakarėlių.
Be abejo, tarp mūsų buvo 10 metų skirtumas, bet nepasakyčiau, kad tai buvo didelė kliūtis ar kažkokia bendravimo spraga. Labai mylėjau ją ir visą laiką linkėjau sesei visko tik geriausio. Savo elgesiu, bendravimu visą laiką bandžiau būti tas pavyzdys, į ką ji galėtų lygiuotis, nes mūsų globėja močiutė seno ir aš žinojau, kad vienintelis žmogus, kuriam ji rūpi esu aš, nes nei giminėms, nei mamai, nei tėčiui, kuris mirė 2011 m., nebuvo įdomu, kas vyksta jos gyvenime. Ji buvo vienintelis mano artimiausias žmogus.
Abiems augant, man tampant pilnamete, Laura irgi augo į savo asmeninę personą, kuri būdavo labai tyli mergaitė, su ja reikėjo mokėti bendrauti, kad pasipasakotų apie savo paslaptis, kas vyksta jos gyvenime. Laura pradėjo bręsti, rado savo draugų ratą, mokyklos draugus, tai daugiau laiko leisdavo su jais, bet nepamiršo ir manęs. Padėdavau sesei su namų darbais, duodavau kažkokių patarimų dėl berniukų arba tiesiog žiūrėdavome filmus.
Kai man suėjo 18 metų, aš išvažiavau gyventi į Angliją. Tuo metu močiutė buvo labai prieš, nes mečiau mokslus Mykolo Romerio universitete, kur studijavau Finansų ekonomiką ir išvažiavau. Mano ryšiai labai pasikeitė su močiute ir su sese, nes dirbau per 3 darbus, mokiausi anglų kalbos, kad gaučiau geresnį darbą ir įstočiau į universitetą mokytis. Ryšiai nebebuvo tokie artimi, susiskambindavome 1 kartą per savaitę, bet kiek galėdama palaikiau ryšius su Laura, nes ji mokėjo naudotis internetu. Mūsų ryšys išliko net ir tada, kai buvom toli viena nuo kitos.
Kai sukūriau šeimą, nebegalėjau dirbti, nes turėjau džiaugsmą auginti vaiką. Mano ir sesers ryšiai atvėso, nes Laura buvo paauglė, tad jai nebebuvo įdomu bendrauti su manimi. Bet aš visada stengiausi prižiūrėti jos socialines paskyras ir tikrinau, kad nedarytų kokių nesąmonių. Mes su sese visada planavome, kad ji gyvens su manimi. Taip pat norėjau, kad ji įstotų čia mokytis, jog mūsų mirusi močiutė galėtų mumis didžiuotis, kad išlikome kartu.
Kokius dar artimuosius turėjo jūsų sesuo?
Artimieji yra išvis kita istorija... Laura turėjo mamą, 2 brolius ir sesę iš tėčio pusės, bet, kaip suprantate iš mano pasakojimo, reikalinga ji buvo tik man...
Kodėl ji augo globos namuose?
Čia jau mamos reikėtų klausti... Kaip ir minėjau, apie sesę sužinojau būdama 10 metų. Tada ir paaiškėjo, kad mama ją paliko Alytaus kūdikėlių namuose. Mama daug gerdavo, turėjo problemų dėl to. Tačiau po daug metų ji, atrodė, kad sugebėjo pasikeisti. Net sugebėjo atgauti teisę auginti Laurą, bet šiam teismo sprendimui nespėjus įsigalioti, motina vėl prisigėrė ir stipriai sumušė Laurą. Po šio incidento iš mamos vėl buvo atimtos visos teisės. Taip Laura vėl grįžo į globos namus. Svarstėme įvairius variantus, bet su Laura sutarėme, kad ji liks Lietuvoje ir pabaigs mokslus, o tapusi pilnamete atvyks į Angliją.
Kokiomis savo svajonėmis, ateities planais jūsų sesuo yra pasidalijusi su jumis?
Laura norėjo tapti veterinare, nes labai mylėjo gyvūnus ir norėjo tai studijuoti... Mūsų planas buvo toks: gyvename visi kartu kaip šeima, ji mokosi, dirba... Ji svajojo išsilaikyti vairavimo teises ir nusipirkti „Chevrolet“ sportinio tipo geltonos spalvos automobilį...
Ar jums buvo žinoma, su kokiais asmenimis ji bendrauja?
Taip, ji man dažniausia viską pasipasakodavo. Taip pat turėjau prieigą prie jos socialinių tinklų, elektroninio pašto.
Galbūt prieš nužudymą ji yra pasiguodusi dėl kažkokių sunkumų? Nelaimingos meilės?
Kaip ir kiekvienas paauglys, ji nebuvo išimtis. Pasitaikė tokių situacijų, bet aš ją visada išklausydavau ir patardavau, net kartais išspręsdavau jos „vaikiškas bėdas“ už ją pačią. Tarp mūsų tikrai buvo mažai paslapčių, bet, manau, kaip ir kiekvienas vaikas, taip ir ji nepasakydavo visko ir kažką vis tiek pasilikdavo sau...
Ką norėtumėte perduoti asmenimis, kurie bus teisiami dėl jūsų sesers nužudymo?
Tai yra vienas iš sunkiausių klausimų... Nežinau... Dievas viską mato ir aš labai tikiuosi, kad jie gaus tai, ko nusipelnė. Jei ne dabar, tai gal po metų ar kelių... Meldžiuosi, kad jie gautų tokius pačius žiaurius išgyvenimus ir tokį patį didelį skausmą...
Po tokių žiaurių nusikaltimų visuomenė vis sugrįžta prie mirties bausmės temos. Ką jūs apie tai galvojate?
Mirties bausmė – lengviausia, kas jų galėtų laukti... Aš norėčiau, kad jie patirtų tą patį skausmą, ką patyrė mano sesė...
