Tūkstančiai kilometrų į nežinomybę: ko nežinome apie trėmimus į Sibirą

Analizuojant tremtinių atsiminimus galima pastebėti, jog jų kelionė į Sibirą trukdavo dvi, tris savaites arba mėnesį. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kaip atrodydavo kelias į tremties vietas, kai iš gyvulinio vagono nebuvo įmanoma net išeiti pasivaikščioti. Apie laiką iki pasiekiant Sibirą savo prisiminimais  sutiko pasidalinti tremtinė Onutė Gurevičiūtė.

Susitinkame su ja Tuskulėnų rimties parke – simbolinėje vietoje, menančioje žiaurius XX a. Įvykius, kur slapta buvo užkasti sovietinio režimo aukų palaikai. Tremtinė Onutė Gurevičiūtė pasidalina, jog su sovietų represijomis susidūrė beveik visi jos šeimos nariai. Sovietų valdžia kankino ir į lagerius ištrėmė du Onutės brolius ir seserį, vėliau 1949 m. kovą į Irkutską buvo ištremta ir pati O. Gurevičiūtė su tėvais.

„Pamenu, ištrėmė mus per gavėnią, Didįjį penktadienį. Tėvui kareiviai sako „Imk kirvį ir važiuosim“, o mes su mama stovim, žiūrim, nei iš vietos negalim pajudėti. Visas kūnas nutirpo. Taip Velykas sutikom vagone“, – prisimena tremtinė.

Nors tremtinės šeima jautė, jog jiems gresia tremtis, tačiau nesislapstė. Moteris dalinasi, jog tą rytą, kai buvo ištremta, pamačiusi sovietų karius, šeima bandė slėptis tvarte tarp šieno. „Vienas sargybinis matė, kaip aš įbėgau į tvartą, bet nieko nesakė, nežinau, kodėl nestabdė, bet kitas ėjo manęs ieškoti. Aš jaučiu, kad kažkas čiupinėja už galvos ir nieko nesako, galvoju, tai matyt mane nušaus. Iš baimės, kad nenušautų, išlindau. Pasirodo, manęs ieškojo kareivis su kaimynu, kuris dar padėjo pasislėpti. Kareivis klausia, ko bėgau, o aš tik verkiau“, – tremties pradžią prisimena O. Gurevičiūtė.

Tremtinė pabrėžia, jog jų šeimai pasisekė, nes gavo põra valandų susikrauti daiktus. Šeima krovėsi viską: rūkytą mėsą, miltus, drabužius, patalynę, o tai padėjo išgyventi pirmuosius sudėtingus Sibiro metus. 

Istorikas Simonas Jazavita patvirtina, jog išvažiavimas iš namų ir keliavimas vagonu buvo vienas labiausiai tremtinius traumavusių momentų. Išskiriamos keturios didžiausios trėmimų bangos. Vienais ryškiausių ir žiauriausių laikomi 1941-ųjų trėmimai. 

„Nors per pirmąją trėmimų bangą nebuvo ištremta daugiausia žmonių, tačiau šis trėmimas paliko giliausius randus. Visų pirma, jis buvo netikėtas, labai sukrėtė visuomenę, trėmimai buvo žiaurūs, nes vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvežė atskirai, maisto davė itin mažai, o gyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios. Ne veltui buvo sakoma, kad tie, kurie išgyveno pirmąją žiemą, išgyvens ir toliau“, – aiškina S. Jazavita.

Pačią kelionę Sibiro link tremtinė prisimena kaip itin sunkią – vagone susimaišė viskas: maldos, giesmės, liūdesys, baimė. „Kas ant grindų miegojo, kas ant lentų, kažkas turėjo kibirą, tai padėjo prie durų, kad būtų, kaip tualetas, kažkas pakabino užuolaidą, jog jį pridengtų, tai tokie patogumai. Mūsų vagone važiavo keturios šeimos, kiekviena užsiėmė po kampą. Netrukus ėmėme vieni pas kitus vaikščioti ir susipažinti. Dienom dažniausiai stoviniuodavom, o naktį važiuodavom, bet vis tiek bandydavome pamiegoti, nes negali visai nepailsėt. Dienomis melsdavomės, šnekėdavome, moterys mokėjo visokių giesmių, tai giedodavom. Aš pasilipus ant gultų žiūrėdavau pro langelį, buvo įdomu matyt besikeičiančią gamtą. Vyrai dažniau išeidavo iš vagono, nes reikdavo išpilti kibirus, o taip pat parnešti duodamo lakalo – labai neskanus maistas, nesupratome, ką ten mums duodą. Mes pirmą kartą išeiti „pasivaikščioti“ galėjome tik po poros savaičių, kai nuvežė toli už Uralo. Susitvarkydavom gamtinius reikalus ir pareidavom. Per visą tą laiką buvau ir susirgusi, ir spėjau pasveikti. Kelionės tikslą pasiekėme visi. Įdomiausia buvo, kai atvažiavom į vietą...“ – šypsosi tremtinė.

Tremtyje moteris praleido 9 metus, per kuriuos nuolat svajojo grįžti į Lietuvą.  

1941 m. birželio 14 d. NKVD Lietuvoje pradėjo masinius gyventojų areštus ir trėmimus į Sibirą, kurie truko iki 1953 metų. Per visą sovietų represijų laikotarpį nukentėjo beveik 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie nepakluso sovietų režimui.