Socialinėse medijose ir Ukrainos žiniasklaidoje pasigirsta informacijos, kaip šiuo metu Mariupolyje išgyventi bandantys ukrainiečiai, kuriems neleidžiama išvažiuoti į Ukrainos kontroliuojama teritoriją, negauna paramos iš Raudonojo Kryžiaus ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komiteto (ICRC) atstovų, esančių mieste.
Pasak žmonių, parama teikiama tik prorusiškai nusiteikusiems Mariupolio gyventojams, kiti paliekami likimo valiai. Tiesa, nepriklausomai patvirtinti šios informacijos negalima, nes jokie žurnalistai, išskyrus Rusijos propagandistus, į Mariupolį neįleidžiami.
Kita nemaloniai nustebinusi istorija pasigirdo visai neseniai, kai viename iš Rusijos miestų esantis Raudonasis Kryžius rinko pinigus ir daiktus rusų kariams fronte. Tai – didelis neutralumo pažeidimas, bet, regis, Rusijoje veikiančiam Raudonajam Kryžiui tai nė motais.
Visuomenė nežino, kas ir ką daro
Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovės Kristinos Meidės, visos Raudonojo Kryžiaus Nacionalinės Draugijos veikia savo šalyse. Jas vienija fundamentalieji judėjimo principai ir Raudonojo Kryžiaus Federacija, tačiau kiekviena draugija veikia savo nacionaliniame kontekste.
Vadinasi, draugijos pačios vertina savo šalies situaciją, įsivardija pažeidžiamiausias grupes asmenų, kuriems teikia pagalbą. Draugijos yra atskaitingos tik nacionalinės draugijos valdybai, nariams bei visuomenei.
„Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugija veikia Lietuvos teritorijoje ir pirmiausia padeda žmonėms esantiems čia, todėl visa gaunama parama yra skirta pagalbai žmonėms ir organizacijos išlaikymui. Nuo karo Ukrainoje pradžioje gavome dalį ir tikslinės paramos, kuri buvo skirta konkrečiai medikamentams, medicininėms priemonėms ar generatoriams įsigyti ir išsiųsti į Ukrainą. Visais kitais atvejais parama skiriama žmonėms esantiems Lietuvoje“, – sakė K. Meidė.
Ji patikino, kad nepaisant savo darbo, reakcijų, tame tarpe ir neigiamų, sulaukia.
„Natūralu, kad reakcijų sulaukiame, ir jos tikrai ir priešiškos. Suprantame tokias žmonių reakcijas, tačiau reikia pripažinti, kad jos liūdina tiek darbuotojus, tiek savanorius, kurie nuo vasario 24 dienos daro viską, ką gali, kad padėtų ukrainiečiams ir Ukrainai.
Tam, kad vertintume situaciją ir darytume tam tikras išvadas, visų pirma turime žinoti ir visas detales, todėl pamatę informaciją socialiniuose tinkluose apie Rusijos Raudonojo Kryžiaus renkamą paramą kariams ir jų šeimoms, perdavėme informaciją Raudonojo Kryžiaus Federacijai, kad įvertintų žinutės teisingumą“, – tvirtino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė.
Ji pridūrė, kad išties ne visada žmonės supranta, kaip veikia Raudonasis Kryžius, kas yra Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, kuo jie skiriasi.
„Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo veikimą suprasti tikrai nėra lengva. Tarptautinis Raudonasis Kryžius, tai yra ne tik organizacija, tai ištisas organizacijų tinklas. Šis tinklas vadinasi Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas, jis susideda iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (ICRC), Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos bei 192 nacionalinių Raudonojo Kryžiaus arba Raudonojo Pusmėnulio draugijų. Svarbu žinoti tai, kad Komitetas ateina į pagalbą nacionalinei draugijai karo metu, o federacija ateina stichinių ar kitokio pobūdžio nelaimių metu. <...>
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija vykdo daug skirtingų veiklų, tačiau visos jos nukreiptos į pagalbą krizės paliestiems žmonėms. Mes esame pasirengę padėti kiekvienam žmogui, kuris susiduria su didesne ar mažesne nelaime.
Tam turime stiprią Krizių ir Ekstremalių situacijų valdymo programą ir specialiai tam parengtus Pasirengimo ekstremalioms situacijoms savanorių būrius. <...> Karo pradžioje prie organizacijos prisijungė didžiulis skaičius naujų savanorių – apie 12 000. Tai tikrai didžiulis skaičius žmonių, kurie prisijungė apimti emocijų, norintys veikti ir padėti čia ir dabar, tačiau juos reikia apmokyti, suteikti informaciją, sureguliuoti grafikus, paskirstyti darbus, nukreipti ir pan. Tam reikia ir žmonių, tam reikia ir įvairių procesų“, – iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos Raudonasis Kryžius vardijo jo vadovė.
Ji taip pat paaiškino, kodėl nereikia bijoti aukoti Raudonajam Kryžiui, pinigai tikrai neatsidurs Rusijoje.
„Jeigu parama, kurią skiria visuomenė, nuolatiniai mūsų rėmėjai arba verslas, yra netikslinė, vadinasi yra skiriama tik į nelaimę ar krizinę situaciją patekusiems žmonėms esantiems Lietuvoje. Jei parama yra tikslinė, pavyzdžiui skirta medikamentams į Ukrainą arba generatoriams į Ukrainą, tai parama būtent ir keliauja į Ukrainą. Tokių atvejų turėjome, kai išsiuntėme visą vilkiką medikamentų, gruodį išsiuntėme 220 vienetų generatorių ir 4000 vnt. miegmaišių, kuriuos surinko mūsų visuomenė“, – pasakojo K. Meidė.
Spaudžia ranką velniui
Tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas, kiek anksčiau interviu portalui tv3.lt yra sakęs, kad humanitarinės organizacijos stengiasi nepriimti moralinio vertinimo, o tai patinka ne visiems.
„Kaip yra pasakę Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto (ICRC) atstovai, mes pasiruošę derėtis net ir su pačiu velniu, kad pagerintumėme karo aukų padėtį. Tai reiškia, kad tokia organizacija negali prisiimti moralinio vertinimo. Kad ir kaip mums tai sunku suprasti, ir kartais atrodo nedora, bet tuo pačiu tai yra būtinybė. Jei to nesilaikysi, tikslus pasiekti bus dar sunkiau.
Humanitarinės organizacijos nėra kažkokie galiūnai, jos veikia tokiose ribose, kokiose gali veikti. Leido nuvežti humanitarinę paramą – gerai, neleido, jos nieko negalės padaryti, turės tūnoti savo bazėse.
Keista, kad žmonės apie tai nepagalvoja, nesupranta. Dirbti humanitarinėje organizacijoje yra labai sunku ir pavojinga, ten dirbant reikia turėti daug atsparumo, tenka šypsotis pačiam velniui.
Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad humanitariniai darbuotojai gali papasakoti, ką matė, atskleisti detales, bet ne – nes kartą taip padarius, jie praras, kad ir menkas, bet galimybes, patekti į tam tikrą vietą dar kartą. Niekas nemėgsta būti kaltinamas. Vieną kartą papasakosi, kitą kartą neįvažiuosi. Čia pirmiausia susiję su tuo, kad žmonės karą vertina labai emocionaliai. Negalima jų už tai kaltinti“, – interviu metu sakė teisės profesorius.
Ukrainiečiai abejoja gerais Raudonojo Kryžiaus norais
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (ICRC) – viena seniausių ir labiausiai gerbiamų humanitarinių organizacijų pasaulyje – atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, nes buvo suabejota jo neutralumu. Tai lėmė teiginiai, kad jie skatino priverstinę civilių evakuaciją į Rusiją ir nesuteikė pakankamai pagalbos ukrainiečiams, rašo „The New Humanitarian“.
ICRC teigia, kad abu kaltinimai yra melagingi ir yra sąmoningos dezinformacijos kampanijos dalis. Tačiau nuosmukis palietė ne tik juos, bet ir Ukrainos Raudonąjį kryžių – susijusią, bet nepriklausomą nacionalinę organizaciją.
„Tai yra ne tik iškraipymas, bet ir tiesiog klaidinga informacija, ir tai nepaprastai žalinga mums ir Ukrainos Raudonajam kryžiui“, – „The New Humanitarian“ sakė Gherardo Pontrandolfi, ICRC biuro Kijeve vadovas. Jis pridūrė, kad dėl tokių kalbų ir gandų labiausiai kenčia tie patys Ukrainos piliečiai, kurie negauna paramos.
„Dėl Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto pareiškimų kai kuriais atvejais mūsų savanoriai ir darbuotojai susidurdavo su žmonių, kuriems padėjome, agresija“, – žiniasklaidai yra sakė Ukrainos Raudonojo kryžiaus atstovai, tiesa, jie nepatikslino apie kokius pareiškimus kalba. Taip, ICRC padėjo evakuoti dalį „Azovstalyje“ įstrigusių civilinių, bet tai nesumažino ukrainiečių įtarumo.
Nerimą ukrainiečiams kelia tai, kad ICRC nuolat bendradarbiauja su Rusijos lyderiais, tai kelia nusivylimą ir nebelieka tikėjimo pagrindiniais ICRC principais: neutralumu ir siekimu padėti visomis konflikto šalimis, jų civiliams.
Ukrainos televizijos žurnalistės Svitlanos Panjuškinos viltys dėl ICRC žlugo, kai ją ir jos šeimą Rusijos pajėgos dviem savaitėms įkalino Zoloty Berege, nedidelėje gyvenvietėje į šiaurę nuo Kijyvo. Nuo vasario 24 d. jie gyveno apšaudyti, atkirsti nuo beveik visų ryšių, be elektros, dujų ir vandens. Greitai baigėsi maistas ir vaistai.
Kovo pradžioje moteris iš gretimo kaimo sugebėjo juos pasiekti ir pasakė, kad Rusijos pajėgos žudo arba grobia vietinius vyrus. Įkraudama savo telefoną prie kaimynės generatoriaus, žurnalistė per savo asmeninius kontaktus kreipėsi į Ukrainos vyriausybės atstovus ir ICRC, prašydama padėti pabėgti, bet niekas negalėjo suorganizuoti saugaus koridoriaus evakuacijai į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
Vienintelė išeitis buvo vykti į Baltarusiją – Rusijos sąjungininkę. Vienas Panjuškinos kaimynų sakė, kad Rusijos kariai jiems pasakė, kad jie gali evakuotis į Baltarusiją, jei pasirašys pareiškimą, kuriuo atsisako Ukrainos pilietybės ir pareiškia, kad „bėga nuo nacių“.
Moteris tuo metu to nežinojo, bet visoje Ukrainoje sklandė istorijos apie civilius, dažnai be jų sutikimo, išvežtus į Rusiją ir Baltarusiją. Jos šeimai kartu su dar maždaug 100 žmonių kovo 11 d. pavyko patiems pabėgti į Kijyvą.
Nusivylimas, kurį Raudonuoju Kryžiumi jaučia tokie ukrainiečiai kaip Panjuškina, kyla dėl nerealių lūkesčių ir klaidingos informacijos, ginasi organizacijos atstovai.
„Lūkesčiai yra tokie dideli, kad žmonės mano, kad galime sustabdyti karą“, – sakė ICRC atstovai. Kol Panjuškina su kitais žmonėmis bėgo iš Zoloty Bereg, tarptautinės žiniasklaidos dėmesys buvo sutelktas į pietryčių Ukrainos uostamiestį Mariupolį. Rusijos pajėgų apsuptyje šimtai tūkstančių žmonių buvo įstrigę bombarduojami be būtiniausių prekių ir paslaugų, nes Rusija atsisakė atverti humanitarinius koridorius civiliams evakuotis į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Daugybė ICRC bandymų organizuoti saugų praėjimą žlugo.
Tuo tarpu tūkstančiai Mariupolio gyventojų neaiškiomis aplinkybėmis buvo evakuoti į Rusiją. Ukrainos vyriausybė ir daugelis evakuotųjų teigė, kad žmonės buvo pervežami jėga, o tai gali būti Ženevos konvencijų pažeidimas.
Kovo 23 ir 24 dienomis ICRC prezidentas Peteris Maureris, kuris anksčiau lankėsi Kijyve, išvyko į Maskvą aptarti humanitarinių klausimų su Rusijos valdžia. Nors ir toliau pasirodė šokiruojantys humanitarinės katastrofos Mariupolyje vaizdai, kartu su patikimomis istorijomis apie priverstines evakuacijos, jis buvo nufotografuotas besišypsantis ir spaudžiantis ranką Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui. ICRC darbuotojai dar kovo viduryje buvo evakuoti iš Mariupolio, nes ten dirbti buvo per daug pavojinga.
Kai Maureris paprašė Lavrovo leidimo atidaryti ICRC biurą Rostove prie Dono, pagrindinėje iš Mariupolio evakuotų ukrainiečių paskirties vietoje, nusivylimas ICRC Ukrainoje virto protestų audra.
Daugelis ukrainiečių ragino tuos, kurie nori paremti humanitarines pastangas Ukrainoje, neaukoti ICRC ir Ukrainos Raudonajam kryžiui, teigdami, kad pagalba nepasiekė pagalbos gavėjų.
Ukrainos parlamentaras paragino ICRC palikti šalį. „Vyriausiasis ICRC asmuo susitiko su Lavrovu Rusijoje ir ten buvo diskutuojama apie tai, kaip padėti ukrainiečių pabėgėliams Rusijoje, tiems, kurie ten buvo perkelti jėga“, – piktinosi ukrainiečiai. ICRC savo norą turėti biurą Rostove prie Dono, teisina tuo, kad jie privalo būti arti fronto linijos, arti tų vietų, kur vyksta konfliktas.
ICRC Ukrainoje nebuvo populiari ir anksčiau, kaip ir ESBO deleguoti stebėtojai Rytų Ukrainoje, kurie kaltinti tuo, kad nusileidžia rusams, neteikia objektyvios informacijos. Humanitariniai darbuotojai su priešiškumu, dezinformacija ir kitomis problemomis susidūrė ir Sirijoje. Tiesa, situacija ten buvo kiek kita, o didžiausia pykčio ir dezinformacijos banga atėjo ne iš gyventoju, bet iš Sirijos režimo.
Kai kuriems Ukrainos vietos pagalbos darbuotojams ginčai dėl ICRC neutralumo principų, pasirodė itin skaudūs, nes dalis kritikos teko ir jiems. Hojenka, kuriai teko diskutuoti apie neutralumą su Ukrainos Raudonojo Kryžiaus savanorėmis, pasipiktinusiomis Maurerio ir Lavrovo nuotraukomis, sakė, kad susidūrimas akis į akį su akivaizdžiais karo nusikaltimais jos šalyje supurtė jos tikėjimą Raudonojo Kryžiaus steigimo principais.
„Dabar tikrai abejojame savo misija, nes, kiek matome, [Tarptautinės humanitarinės teisės] principų visiškai nesilaikoma. Matome, kad šie principai neveikia. Vienas iš Hojenkos darbuotojų ketina palikti Ukrainos Raudonąjį Kryžių, pamatęs Rusijos pajėgų siautulį ir naikinimus.
„Ji pasakė, kad atsistatydins, nes negali laikytis neutralumo principų“, – sakė Hojenko. „Ji pasakė: Man patinka mano darbas ir noriu daryti gera, bet esu per daug šališka po to, ką pamačiau“.
Neutralumas ir nusivylimas
Tarptautinės humanitarinės teisės gynėjai teigia, kad didžioji dalis ICRC kritikos Ukrainoje ir kituose konfliktuose kyla dėl neteisingo neutralumo ir mandato supratimo. Neutralumo principas reikalauja, kad humanitarinės pagalbos veikėjai bendradarbiautų su visomis konflikto pusėmis, kad turėtų daugiau galimybių pasiekti žmones, kuriems reikia pagalbos.
„Jei kalbame tik su viena puse, esame šališki“, – sakė Marie Lequin, „Geneva Call“, organizacijos, skatinančios laikytis tarptautinės humanitarinės teisės konfliktų metu visame pasaulyje, programų vadovė.
Nors dėmesys buvo sutelktas į Ukrainoje daromus pažeidimus, bendradarbiavimas su Rusija ir Ukraina davė teigiamų, nors ir mažiau pastebimų, rezultatų. Po ICRC susitikimų su Ukrainos ir Rusijos valdžios institucijomis abi šalys įsteigė Nacionalinį informacijos biurą, kurio užduotis yra rinkti ir dalytis informacija apie karo belaisvius, internuotus ir dingusius bei sužeistus žmones. Šalys privalo pasidalinti šia informacija su ICRC centrine paieškos agentūra Ženevoje, kuri gali informuoti artimuosius apie tai, kas nutiko jų mylimiems žmonėms.
Norint paaiškinti humanitarinių veiksmų tikslą, ribas ir sėkmę, ICRC ir kitoms pagalbos grupėms reikia geresnių komunikacijos strategijų. Tačiau svarbu, ir tai, kad šalys nesinaudotų tarptautinių humanitarinių organizacijų buvimu bandydamos įteisinti savo veiksmus konflikto metu.
Tarptautinė humanitarinė bendruomenė ar jos laikomi įstatymai taip pat nėra įgalioti sustabdyti karų ar užkirsti kelią jų daromai žalai, tai politikų ir diplomatų darbas.
„Man kelia nerimą, kai viskas apverčiama atvirkščiai, o humanitarinės organizacijos yra atsakingos už karo pabaigą arba pasirūpinimą, kad per karą niekas nebūtų sužeistas“, – sakė ICRC atstovas.
Tačiau žmonėms, kenčiantiems ant žemės karo metu, pažįstamas Raudonojo Kryžiaus simbolis gali duoti viltį. Kai ši viltis žlunga, kaip buvo Panjuškinai, ieškančiai saugaus kelio savo šeimai iš Zoloty Bereg, tai gali sukelti daugiau nei nusivylimą ir pyktį.
„Mes tampame tarptautinės bendruomenės, kuri juos skaudžiai nuvylė, simboliu“, – sakė jis.
nepergyvenkit, didziausias nusivylimas - JT organizacija,
jus antri
