V. Mockus dėl sunkaus nusikaltimo buvo suimtas ir nuteistas prieš beveik šešerius metus. Tiesa, jau po 3,5 metų jam buvo suteikta galimybė persikelti į pusiaukelės namus. Ankstyvoje bausmės atlikimo stadijoje V. Mockus galėjo laisviau judėti, įsidarbinti. Vis dėlto, žudikui to pasirodė per mažai ir jis toliau atkakliai minė teismų slenksčius, kol pagaliau pasiekė savo.
Dar šių metų sausio antroje pusėje Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Šėlienė rašytiniame posėdyje nusprendė, kad V. Mockų paleisti lygtinai nėra pagrindo. Jo skundas dėl lygtinio paleidimo tada buvo atmestas.
Tiesa, ši nutartis galėjo būti skundžiama per 7 dienas Vilniaus apygardos teismui. Nieko nuostabaus, kad aktyviai laisvės siekiantis V. Mockus pasinaudojo šia teise ir, kaip rodo rezultatas, neprašovė.
Jei apylinkės teismas pabrėžė, kad nepaisant to, jog V. Mockus buvo 10 kartų skatintas, tačiau taip pat turėjo ir nuobaudų. Iš jo dar įkalinimo įstaigoje buvo paimtas mobilus telefonas. Taip pat jis gavo įspėjimą dėl nukrypimo nuo leistino maršruto. Tai apygardoje tokie pažeidimai nebuvo traktuojami tiek rimtai, kad būtų nuspręsta atmesti žudiko prašymą dėl lygtinio paleidimo.
Nustatytos sąlygos
V. Mockus buvo nuteistas 2010 m. kovo 10-ąją. Jo bausmės vykdymo pabaiga buvo numatyta 2024 m. kovą. Lygtinis paleidimas reiškia, kad iki šiol laikotarpio V. Mockus privalės laikytis kelių teismo nustatytų sąlygų.
Pirmiausia, V. Mockus įpareigotas tęsti darbą per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką.
Taip pat jam uždrausta išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką.
V. Mockus negali išvykti už gyvenamosios vietos miesto (Vilniaus) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Liko nepamiršta ir priteista neturtinė žala. Teismas V. Mockų įpareigojo reguliariai tęsti priteistų ieškinių mokėjimą ir išmokėti bent 10 tūkst. eurų priteistos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems (per lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką – aut. past.).
Ši nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Siūlėsi padėti ieškoti
Naujienų portalas tv3.lt rašė, kad prieš beveik 6 metus Vilniuje įvykdytas sukrečiantis nusikaltimas. 2014-ųjų kovą V. Kačialovo gimnazijos rūsyje rastas itin žiauriai nužudytos moters kūnas. Po metų už šį nusikaltimą Vilniaus apygardos teismas 10 metų nelaisvės bausmę paskyrė toje pačioje švietimo įstaigoje dirbusiam V. Mockui.
Žudikas kaip įmanydamas teisinosi, kad moterį plaktuku daužė ir peiliu badė norėdamas apsiginti. Esą ši pirma puolė jį peiliu. Nors tokie paaiškinimai buvo paneigti teismo medicinos ekspertų, bet V. Mockus sulaukė palyginus švelnios įkalinimo bausmės. Jam grėsė nuo 7 iki 15 metų, tad paskirta bausmė net nesiekė vidurkio.
Lyg to būtų maža, vos po 3,5 metų V. Mockui atsivėrė įkalinimo įstaigos vartai ir jis persikėlė gyventi į pusiaukelės namus. Tad V. Mockui atsirado galimybė laisviau judėti, įsidarbinti.
Apie tai, kad Lietuvoje žudikams jau po 3,5 metų suteikiamos išskirtinės sąlygos tv3.lt parašė nužudytos moters sūnus. Jis sutiko papasakoti apie tai, kas vyko po to, kai buvo paskelbtas nuosprendis žudikui:
„Po nuosprendžio daug dirbome su advokatu, kad būtų priimtas normalus sprendimas. Bet realiai paskirtos, mūsų nuomone, per švelnios bausmės pakeisti nepavyko. Nuosprendis buvo paskelbtas nuteistojo naudai, nors jo veiksmai iškart po nusikaltimo buvo itin ciniški.
Taip, jis prisipažino dėl kaltės, bet mano mama buvo ieškoma nuo kovo 7-sios iki kovo 10 d. Per tą laiką jis dukart davė parodymus pareigūnams ir jiems melavo. Dieną po nužudymo jis siūlėsi padėti surasti mamą. Taip siekė išvengti teisingumo, nenorėjo būti suimtas. Nors tuo pačiu jis mamos palaikus suvyniojo į plėvelę, uždengė padangomis, kilimais.“
Nužudytosios artimuosius iki šiol skaudžiai žeidžia kaltininko pozicija, kad jis esą smūgiavo gindamasis: „Iki dabar jis teigia, kad gynėsi. Nors ekspertai užfiksavo 8 sužalojimus padarytus plaktuku ir dar keturis dūrius peiliu. Praėjo 6 metai, o jis toliau neigia savo kaltę. Ir tokiomis aplinkybėmis jis yra rekomenduojamas lygtiniam paleidimui... Tą jo teiginį, kad gynėsi, komisija, regis, priima, kaip lengvinančią aplinkybę.
Bet iš to, kaip jis elgiasi, iš to, kad jis pats nesuvokia, ką padarė iki dabar, jau galima daryti išvadą, kad paskirtos bausmės tikslai kol kas nėra pasiekti. Man atrodo, kad jokie tikslai apskritai nėra pasiekti. Jis mato, kad gali apgaudinėti sistemą, jog gali nelegaliai dirbti ir tuo naudojasi.“
Formalus atsakymas
Anot Martyno, taip ir nesulaukta paaiškinimo, kodėl už nužudymą nuteistas asmuo vos po 3,5 metų buvo perkeltas į pusiaukelės namus. Maža to, grubų pažeidimą padaręs V. Mockus taip pat liko nenubaustas, nors už tai ir grėsė sugrąžinimas į įkalinimo įstaigą.
„Jį perkėlė į pusiaukelės namus vos po 3,5 metų. Mes, kaip nukentėjusieji, turėjome būti informuojami apie bausmės atlikimo pakitimus, bet apie tai nebuvo pranešta. Pataisos namai esą nebuvo gavę pažymų, kas yra pripažinti nukentėjusiaisiais.
Turėjau galimybę visą situaciją paaiškinti teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui. Per mūsų pokalbį ministras sutiko, kad 3,5 metų yra per anksti žmogui atsidurti pusiaukelės namuose. Jis pažadėjo pasidomėti situacija. Bet sulaukėme itin formalaus atsakymo.
Nors tas asmuo buvo padaręs pažeidimą, atsidūrė ten, kur jam draudžiama atsidurti. O tai jau turėjo tapti pagrindu jį sugrąžinti į pataisos namus, bet nuspręsta apsiriboti tik žodiniu įspėjimu. Esą pasikartojus panašiam pažeidimui, jis tikrai bus sugrąžintas į įkalinimo įstaigą“, – piktinosi nužudytos moters sūnus.
Teisingumo ministerijos atsakyme į aukos sūnaus užklausą buvo rašoma: „Norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuteistųjų izoliacija visam laisvės atėmimo bausmės laikui apsunkina jų sėkmingą grįžimą į visuomenę. Todėl Lietuvos bausmių vykdymo politika yra orientuota į nuteistojo resocializacijos procesą, paremtą šioje srityje pažengusių užsienio valstybių patirtimi, o ne atpildo asmeniui už padarytą nusikaltimą įgyvendinimą.
Nuteistojo resocializacijos siekiama šiomis priemonėmis – nusikalstamą elgesį lėmusių veiksnių identifikavimas, veiksmingų priemonių šiems veiksniams eliminuoti parinkimas, resocializacijos programų vykdymas, nuteistųjų darbas ir mokymasis (taip pat ir už pataisos įstaigos ribų), intensyvus rengimas lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos pusiaukelės namuose, o taip pat ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymas.“
Taip pat pridurta, kad šios moksliškai pagrįstos ir pažangių užsienio šalių plačiai taikomos priemonės yra veiksmingos ir rezultatyvios bei leidžia sumažinti nusikalstamų veikų recidyvą.
Nesiteikė atsiprašyti
Artimojo netekties skausmas, anot nužudytos moters sūnaus, lydės jį ir jo šeimą visą likusį gyvenimą. O paklaustas, kas jam skaudžiausia dėl šiuo metu sprendžiamų klausimų, vaikinas buvo itin konkretus:
„Manau, kad tiek man, tiek mano šeimai būtų buvę svarbu, jei tas asmuo per visą šį laiką bent būtų pabandęs susisiekti su mumis, pasiaiškinti, kas nutiko, elementariai – būtų atsiprašęs dėl to, ką padarė.
Bet jis net neatsiprašė, nieko panašaus nebuvo. Patekęs už grotų jis siekė sistematiškai, kuo greičiau ištrūkti iš įkalinimo įstaigos. Kažkas jį ten „saugo“. Net atsidūręs draudžiamoje vietoje, kur tikrai negalėjo būti, jis nebuvo grąžintas už grotų.
Einame pragaro kelius aiškindamiesi dėl šio ar kitų nesusipratimų. Aiškintis su Vilniaus pataisos namais yra kažkokia beprasmiška kova. Jie nori nusikaltusius žmones siųsti į laisvę. Bando kuo greičiau juos paleisti.
Esame mulkinami pataisos namų atstovų, bandoma slėpti mūsų atsiliepimus. Atrodo, kad mes esame kažką blogo padarę, o ne tas žmogus. Buvo jau atvejis, kai mūsų surinkti duomenys kažkur prapuolė. Prašiau, kad ministras įvertintų visą situaciją iš naujo, bet taip pat atsimušiau tarsi į sieną...“
Anot aukos sūnaus, kol kas vieninteliais nukentėjusiųjų interesų sergėtojais yra tapę teismai, kurie nepaleidžia žudiko lygtinai: „Teisėjai iki šiol sugebėjo priimti gerus sprendimus mūsų atžvilgiu. Žinoma, tas asmuo gali kreiptis dėl lygtinio paleidimo kas pusmetį, tad sunku pasakyti, kiek dar jo skundų bus atmesta, o kuris galiausia bus patenkintas. Baisiausia, kad į laisvę norima paleisti žmogų, kuris nepripažįsta iki galo savo padaryto nusikaltimo...“
Smurtas mokyklos rūsyje
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad žiaurus nusikaltimas įvykdytas 2014 m. kovo 7-ąją V. Kačianovo gimnazijos rūsyje. Esą tada tarp V. Mockaus ir moters kilo konfliktas dėl vyro nesumokėtos skolos.
Vyras smūgiavo savo aukai plaktuku bei peiliu. Teisme V. Mockus teigė, kad esą būtent jis buvo puolamas peiliu, kurį jis iš moters atėmė. Aukai buvo suduoti mažiausiai 8 smūgiai plaktuku ir 4 dūriai peiliu.
Nužudęs moterį vyras išvyko, bet vakarop sugrįžo. V. Mockus įvyniojo moters kūną į plėvelę, tada bandė jos kūną paslėpti užmesdamas kilimą bei apkraudamas automobilio padangomis.
Kitą dieną jis bendravo su tuo metu dar nerastos aukos artimaisiais, siūlėsi padėti paieškose. Bet po savaitgalio, galiausia, pats nuvyko į komisariatą, prisipažino dėl nusikaltimo ir parodė, kur paslėptas aukos kūnas.
