Du mėnesius trukusios derybos, kur Lietuvos interesus gynė delegacijos pirmininkas Tomas Norus-Naruševičius bei nariai Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis ir Vytautas Račkauskas, dar joms nepasibaigus kvepėjo bolševikų klasta, o vos po trijų mėnesių ėmė aiškėti ir tikrieji tikslai – dar labiau sukiršinti lietuvius ir lenkus, Vilnių žemėlapyje stumdant iš vienos pusės į kitą.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Kodėl Lietuvai reikėjo sukirsti rankomis su bolševikais?
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Kauno miesto muziejaus istorikas, vienas iš projekto „Prieš 100 metų“ autorių Simonas Jazavita, 1920 m. liepos 12 d. sudaryta Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis buvo svarbus lietuvių diplomatinis laimėjimas, tačiau tuo pačiu ir gudrus strateginis bolševikinės Rusijos žingsnis.
„Tuo metu Lietuvai reikėjo visų didžiųjų politinių jėgų diplomatinio pripažinimo, todėl šia sutartimi buvo pasiektas tam tikras teisinis laimėjimas, nes Vakarų šalys pripažinti mūsų nepriklausomybės neskubėjo, su ta pačia Lenkija vyko konfliktas dėl Vilniaus (aptariamu laikotarpiu Lenkijos kariuomenė kontroliavo Vilnių ir jo apylinkes)“, – pasakoja istorikas.
Jis priduria, kad ilgą laiką Lietuvą valdžiusios ir okupavusios Rusijos parašas ant sutarties reiškė, kad Vladimiro Lenino vadovaujama bolševikų Rusija atsisako teisių į Lietuvą.
Istorikas taip pat plačiau paaiškina, kodėl dar Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. sutartis buvo daugiau naudinga nei žalinga.
„Kadangi vyko karas ir tiek Lenkija, tiek Sovietų Rusija buvo gerokai stipresnės už Lietuvą, šiuo atveju susitarimas bent jau iš vienos pusės užtikrino taiką ir teisinį precedentą. Vėliau, spalį, lietuvių siekta susitarti Suvalkuose ir su Lenkija. Taigi, jeigu Lietuva būtų atsisakiusi pasirašyti sutartį su rusais, iš to nieko išlošusi nebūtų, o galbūt tik dar labiau nukentėjusi. Istoriškai, tarpukariu šita sutartimi, kad ir kokia ji būtų, grindėme teisę į Vilnių, istorinę sostinę, tai buvo svarbu.
Vėliau, po Lietuvos okupacijos, kada paaiškėjo, kad didžiausias mūsų valstybingumo priešas visgi buvo ta pati Sovietų Sąjunga, kuri sugebėjo gerai savo tikslus maskuoti, ši sutartis buvo neretai išeivijoje naudojama kaip priminimas pasauliui, kad sovietai pažeidė savo pačių pasirašytą sutartį. Ir prisiminkime Sąjūdžio metus: tuo metu dažnai ši sutartis buvo naudojama kaip tam tikras argumentas, vėlgi, įrodantis, kad pats Leninas, būtent komunistinei ideologijai reikšminga figūra, yra pripažinęs Lietuvą, kas reiškia, jog vėliau buvo vykdyta neteisybė ir Sovietų Sąjunga turinti Lietuvą paleisti. Vien dėl to galime pozityviau vertinti šią sutartį, bet kartu matyti tuos istorinius neparankius faktus“, – sutarties svarbą pagrindžia pašnekovas.
Slaptas sutarties punktas, apie kurį neturėjo žinoti lenkai
Istorikas įvardija, kad istoriografijoje ir tarp istorikų pakankamą įtampą kelia antrasis slaptasis sutarties punktas, kuriuo leista Raudonajai armijai žygiuoti per tas Lietuvos teritorijas, kurios tuo metu buvo pripažintos būtent Sovietų Rusijos Lietuvai, tačiau vis dar kontroliuojamos Lenkijos.
„Kartais mėgstama sakyti, nelyg Lietuva pasirinko bolševikų pusę. Tačiau, tai visgi buvo mažos šalies laviravimas tarp gerokai galingesnių. Tai buvo normali mažosios valstybės geopolitika, siekiant išlikt. Iš tos teritorijos Raudonoji Armija išvarė lenkų kariuomenę ir vėliau lietuviai turėjo tą sutartį kaip teisinį argumentą sakydami, kad Vilnius yra mūsų, ne jūsų, atiduokite. Tačiau tai irgi nebuvo taip paprasta, nes Sovietų Rusijos pajėgos ten įsitvirtino kurį laiką ir taip lengvai neatidavė. Tai buvo susitarimas, kurio nenorėta viešinti, nes jeigu tai būtų padaryta, Lenkija galėjo teigti, kad lietuviai sudarė slaptą susitarimą su sovietais ir tai panaudoti prieš Lietuvą“, – mano S. Jazavita.
Ir nors apie šį punktą Lenkija nežinojo, jos puoselėta viltis, kad Lietuva visgi pasirinks prolenkišką kryptį, sudužo į šipulius. Pasak istoriko, Lenkijos požiūriu, lietuviai, pasirašydami sutartį su Sovietų Rusija, tapo bolševikų sąjungininkais.
„Lenkijai ši sutartis nebuvo maloni, jų akimis Lietuva pasirinko būtent Sovietų Rusijos, bolševikų pusę. Tokią versiją Lenkija bandė akcentuoti ir Vakarų valstybėms. Visgi, tai buvo eskaluojama siekiant savo politinių tikslų“, – paaiškina S. Jazavita.
Tikroji Sovietų Rusijos parašo kaina: taika su Lietuva rūpėjo mažiausiai
Kaip teigia S. Jazavita, Rusijos tikslai taikos atžvilgiu buvo dvejopi. Kadangi tuo metu tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos vyko karinis konfliktas, kurio pradžioje Lenkijos pajėgos gan sėkmingai atakavo Sovietų Rusiją ir netgi užėmė tokius didžiuosius miestus kaip Minską ar Kijevą, bolševikams žūtbūt reikėjo sudaryti taiką su kitomis valstybėmis, tarp jų ir Lietuva, siekiant išsilaisvinti iš tam tikros diplomatinės izoliacijos.
Ypatingai svarbu tai tapo Sovietų Rusijai perėjus į kontrpuolimo taktiką. Kadangi pasaulio šalys nepripažino naujojo bolševikinio, porevoliucinio režimo Rusijoje, jiems buvo naudinga užkasti karo kirvį, taip pat ir su Lietuva.
„Buvo labai bijota tokio bendro fronto, jei Baltijos šalys padėtų Lenkijai arba pultų pačių bolševikų pajėgas, kas taptų papildomu galvos skausmu. Rusija jau po bolševikinės revoliucijos pirmiausia pripažino Suomijos valstybę, jai buvo taikomi kiti standartai, ji ir Rusijos imperijos matyta stiprioje autonomijoje.
Vykstant kovos veiksmams, 1920 m. pradžioje buvo pasirašyta tokia sutartis su Estija. Ji buvo itin reikšminga, Leninas labai džiaugėsi ja asmeniškai, nes manė, kad ši sutartis parodys pasaulio vadinamoms buržuazinėms valstybėms, kad jie yra taikūs.
Vėliau, Lietuvai nepalankiomis aplinkybėmis, sudaryta sutartis su Lietuva ir tik vėliau, po mėnesio, su Latvija. O su Lenkija susitarta dar vėliau, kai baigėsi konfliktas ir karas tarp sovietų ir Lenkijos“, – pabrėžia S. Jazavita ir patikslina, kad tai tebuvo Lenino gudrybė, kuria prisidengęs ir kėsinosi užimti Varšuvą, planavo toliau į Vakarus paleisti komunistinės revoliucijos idėjų traukinį.
Taip pat, pasirašant taikos sutartį su Lietuva, Sovietų Rusijai taika rūpėjo mažiausiai. Pasak S. Jazavitos, jų planas buvo laimėti laiko bei dar labiau paaštrinti lietuvių ir lenkų konfliktą.
„Sovietams supratus, kad lenkai užims Vilnių, visą laiką buvo naudinga, kad maža Lietuva, trokštanti atgauti savo istorinę sostinę, negali su didesniu kaimynu, savo istoriniu sąjungininku-Lenkija, eiti į kažkokias koalicijas, o priešingai, netgi bando ieškoti diplomatinių būdų, kaip susitarti su bolševikais“, – pasakoja istorikas.
Ir nors 1920 m. liepą Vilnius ir jo kraštas Sovietų Rusijos buvo pripažintas Lietuvai, dar tų pačių metų spalį istorinė Lietuvos sostinė jau buvo pažadėta lenkams.
„Rusija šiuo atveju padarė gana didelę klastą, kadangi spalį susitarė su Lenkija ir Vilnių perleido jos pusei. Sukiršino Lietuvą ir Lenkiją gana gudriai, nes abi šalys tikėjosi, kad Sovietų Rusija teritoriją perleido vienos iš jų naudai“, – priduria jis.
Anot pašnekovo, dalis Sovietų Rusijos atstovų, kurie tuo metu tarėsi su Lietuva, sakė, kad ši sutartis gali po kelių savaičių būti nesvarbi. Jei labai pasiseks ir jie sugebės užimti Lenkiją, tai greitai susidoros ir su Lietuva.
„Tai nebuvo nuoširdi sutartis. Kadangi tuo metu Sovietų Rusija nesugebėjo okupuoti nei Lenkijos nei Lietuvos, jie tai padarė praėjus 20 metų ir jau Stalinui ši sutartis nieko nereiškė. Lietuvai ši sutartis buvo svarbi, nes mes galėjome argumentuoti, kad okupacija yra neteisėta, juk pati Sovietų Rusijos vadovybė buvo Lietuvą pripažinusi laisva“, – akcentuoja S. Jazavita.
Vieni nesikeičia ir po 100 metų: sutartimi manipuliuoja ir dabar
Kaip pasakoja S. Jazavita, sutarties galiojimą sulaužė būtent 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos ultimatumas, kuris panaikino Lietuvos valstybingumą, įsiveržimas į šalį ir okupacija. Kita vertus, jau 1939 m. spalio 11 d., kai buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, 1920 m. sutarties sąlygos buvo pakoreguotos sovietų naudai (Lietuva atgavo Vilnių, bet ne visą teritoriją, kuri buvo numatyta 1920 m. liepos 12 d. sutartyje).
Istorikas priduria, kad Rusijos istoriografija, kaip ne paslaptis, yra linkusi apeiti nepatogius sau istorinius kampus, įskaitant ir šią sutartį.
„Paprastai stengiamasi nepaminėti pretenzijų, gudrybių, klastų, bet rodyti, kokia bolševikų valdžia buvo nuoširdi ir kaip siekė taikos, sudarinėdama sutartis su mažomis Baltijos šalimis. Vienareikšmiškai matyti, kad ši sutartis yra įdomi, tačiau ja manipuliuojama. Atsiranda netgi tokių, griežtesnės linijos šalininkų, kurie kaltina tuometinę vyriausybę, jog buvo lengvai paleistos Baltijos šalys, iššvaistytas carinės imperijos palikimas.
Tuometinė Rusija (1920 m.) vadovavosi ir Vakaruose populiariomis komunistinėmis idėjomis, stengėsi save pateikti kaip taikią valstybę, kovojančią už harmoniją, nuskriaustų žmonių teises. Šie šūkiai yra populiarūs ir dabar.
Rusija taip pat dažnai mėgsta Antrojo pasaulinio karo paveldą išnaudoti visą stalinistinę to meto valstybę vaizduodama kaip kovojusia prieš nacizmą, Hitlerio Vokietiją ir laisvinusia Europą, nešusią taiką, besirūpinusia tarptautine harmonija“, – pažymi istorikas.
Tačiau jau ne viena Europos valstybė yra pripažinusi, kad Stalino režimas buvo ne mažiau žiauresnis nei Hitlerio Vokietijos.
