Vis dėlto, pasak specialisto, apie šiuos scenarijus kalbėti dar anksti – trukdo ne tik brangi technologija, bet ir itin dideli Europos Sąjungos šalyse numatomi apribojimai.
Nors dronai karinėje pramonėje buvo naudojami ir anksčiau, būtent nuo karo Ukrainoje pradžios ši technologija tapo neatsiejama nuo karo pramonės.
Daug mažiau akivaizdus yra dronų panaudojimo potencialas civiliniame gyvenime – dalis gyventojų net nenutuokia, tačiau dronai jau buvo naudojami sankryžoms stebėti, siekiant mažinti kamščius.
Užsienyje dronai naudojami prekėms pristatyti, o Vilniaus miesto savivaldybei priklausanti įmonė UAB ID Vilnius naudoja dronus norint efektyviau pašalinti stambių gabaritų atliekas. Vis dėlto, ateityje dronų panaudojimo galimybės bus dar didesnės – neatmetamas ir keleivių transportavimo scenarijus, dronai taip pat galės greitai dokumentuoti eismo įvykius.
Apie dronų technologijos panaudojimą kariniais tikslais, civiliniame gyvenime ir technologijos ateitį kalbamės su Vilnius Tech Antano Gustaičio aviacijos instituto aeronautikos inžinerijos katedros profesoriumi partneriu, UAB IT logika direktoriumi, Dr. Linu Gelažansku, daugiau nei 10 metų dirbančiu ties dronų technologijos tobulinimu.
Dronai dar būna vadinami bepiločiais orlaiviais. Ar šios dvi sąvokos reiškia tą patį, ar vis dėlto yra skirtumas? Kaip reikėtų vadinti šią technologiją?
„Bepilotis orlaivis“ ir „dronas“ dažniausiai naudojami kaip sinonimai ir apibūdina orlaivius, kurie skrenda be piloto juos valdant iš žemės ar autonomiškai, naudojant programinę įrangą.
Sąvokos gali skirtis konteksto atžvilgiu ir teisingiau būtų sakyti „bepilotis orlaivis“ arba „per nuotolį pilotuojamas orlaivis“, bet prasminių skirtumų paprastai nėra.
Atrodo, jog apie dronus plačioji visuomenėje ypač daug kalbėti pradėjo pastaraisiais metais. Kas buvo tas lūžis, dėl kurio mes taip daug kalbame apie dronus būtent dabar?
Bendrai dronai populiarumą nulėmė prieš maždaug dešimtmetį išpopuliarėjusi ir atpigusi dronuose naudojamų jutiklių technologija. Pastaraisiais metais akivaizdu, jog bepiločius orlaivius išpopuliarino karas Ukrainoje.
Mes ir patys pajautėme didelį skirtumą. Prie dronų dirbame daugiau nei 10 metų, bandėme tyrinėti ir į Lietuvą atvesti fotogrametrijos technologiją.
Kai žmonės išgirsdavo apie dronus, jie ne visai rimtai mus priimdavo. Maždaug, kad mes su kažkokiais žaisliniais lėktuvėliais, darome rimtus geodezinius darbus. Iš tiesų taip nėra. Karas įrodė dronų reikalingumą ir visuomenės nuomonę gana stipriai pakeitė – kai kalba pasisuka apie dronus, jau eina kalba, kad tai rimtas dalykas, o ne žaidimai.
Rinkoje matome tą patį – apsaugos sistemų kompanijos pradėjo labai rimtai žiūrėti į dronus. Dažnu atveju galima pakeisti žmogų dronu, ne tik atpiginant paslaugas, bet ir pagerinant jų kokybę. Žmogus naktį apeidamas teritoriją neturi terminės kameros, jis mato tik aplink save. O nuo skrendančio drono praktiškai nepasislėpsi. Terminė kamera gali aptikti žmogų iš kelių šimtų metrų atstumo. Na ir aišku, paslaugą galima suteikti pigiau.
Dabar apie dronų naudojimą dažniausiai girdime gynybos, kariuomenės kontekste. Gal galite įvardyti, kokioms karinėms užduotims gali būti naudojami dronai?
Dronai karinėse operacijose gali būti naudojami žvalgybai, taikinių nustatymui (artilerijos korekcijai), smūgių atlikimui (pvz. dronai kamikadzės), saugumo užtikrinimui bei kitoms logistikos ir palaikymo funkcijoms.
O kaip pasikeitė dronų panaudojimas kariniais tikslais, nuo karo Ukrainoje pradžios?
Kad ir kaip blogai tai skambėtų, Ukraina dabar yra kaip smėliadėžė visoms kitoms valstybėms pasimokyti, ką galima nuveikti su dronų technologijomis. Kai JAV kariavo Afganistane, jie turėjo didžiulis dronus – predatorius, reaperius. Jie tiesiog skraidydavo virš teritorijos, kuri nėra labai technologiškai pažengusi. Tai leisdavo jiems naudoti GPS sistemas, niekas jų nedžemindavo (liet. – neblokuodavo ryšio, tv3.lt pastaba).
Dabar, kai kovojame su priešu, kuris yra technologiškai pažangesnis, ypač radijo-elektroninėje kovoje, mes nebeturime gero ryšio, GPS. Mums reikia ieškoti kitų būdų.
Tos pačios sistemos, kurias Lietuva yra nupirkusi (pavyzdžiui Switchblade), jas gaminanti įmonė pasimokė iš karo Ukrainoje klaidų. Labai tikėtina, jog jie mums patieks patobulintą dronų versiją. Galbūt ten GPS ne visada veikdavo, galbūt kitos navigacinės sistemos ne idealiai veikdavo. Visi mokosi – tai yra katės ir pelės žaidimas.
Pakalbėkime apie dronų panaudojimą civiliniame gyvenime. Teko girdėti, jog užsienyje dronai naudojami siuntinių pristatymui, tam pasitelkiamas dirbtinis intelektas (DI). Kaip dar gali būti panaudojamas dirbtinis intelektas, kokias matote ateities galimybes?
DI dronų pramonėje gali būti naudojamas pagrindinėms skrydžio problemoms spręsti: navigacijai, kliūčių vengimui, objektų atpažinimui ir sekimui ir net sprendimų priėmimui skrydžio metu. Taip pat DI jau dabar plačiai naudojamas drono duomenų apdorojime.
Pavyzdžiui, mano žiniomis, UAB ID Vilnius (VMS priklausanti įmonė) plačiai naudoja DI miesto infrastruktūros stebėjime – automatiškai vertina drono padarytas nuotraukas ir siunčia sprendimus atitinkamiems skyriams.
Ar žinojote, jog dronai ir DI Vilniaus mieste smarkiai prisidėjo prie ne vietoje paliktų stambiagabaričių šiukšlių mažinimo? Ateityje DI gali leisti dar labiau automatizuoti ir optimizuoti dronų operacijas įvairiose srityse.
Kaip manote, ar ateityje bus įmanoma dronus naudoti keleivių transportavimui? Kokios kitos galimybės galėtų būti atvertos ateityje?
Taip, įvairiose pasaulio šalyse vykdomi pilotiniai prekių pristatymo projektai. Aviacijoje saugumas yra pirmoje vietoje, todėl technologija turi įrodyti, jog yra saugi. Ypač kalbant apie dronų taksi, kuomet bus gabenami žmonės.
Teisinis reglamentavimas šioje srityje yra itin griežtas. Ypatingai Europoje. Šiandien norint atlikti krovinio gabenimo misiją vien dokumentacija užtrunka daugiau nei metus. Taigi kol kas realiam komerciniam krovinių ir žmonių gabenimui kelias yra uždarytas biurokratijos.
2020 m. spalio-lapkričio mėnesiais „Drone team“ vykdė miesto sankryžų stebėjimą. Gal galite daugiau papasakoti, kaip buvo vykdomas sankryžų stebėjimas?
Tai yra vienas iš dronų panaudojimo būdų. Ant kai kurių Vilniaus miesto stogų yra išdėliotos dronų bazinės stotys, jos yra valdomos per atstumą.
Tos stotys per atstumą atidaromos, dronas išskrenda, nuskrenda prie sankryžos, pradeda ją tam tikru kampu filmuoti. Pafilmavęs 20 ar daugiau minučių, dronas grįžta į bazinę stotį, nusileidžia, robotinė ranka jam pakeičia bateriją, pašildo ar pašaldo. Tada dronas gali toliau vykdyti stebėjimus. O ką mes darome su vaizdo medžiaga?
Konkrečiu atveju buvo prašoma suskaičiuoti transporto srautus. Buvo nesvarbūs automobilio numeriai, svarbu buvo tik atpažinti, ar tai yra sunkiasvorė transporto priemonė (autobusas, sunkvežimis, troleibusas ir t.t) ar lengvasis transportas. Ir tiesiog reikėjo suskaičiuoti, kaip buvo kirsta sankryža – iš kurios gatvės, į kurią gatvę buvo nuvažiuota, kiek tų transporto priemonių nuvažiavo. Ir pagal tą skaičių, po to buvo modeliuojama transporto sukeliamas triukšmas, atliekamas triukšmo modeliavimas. Stebėjimas buvo vykdomas piko metu.
Tai viena iš daugelio panaudojimo sričių. Tos bazinės stotys atidaromos kas dieną – atliekami tūkstančiai skrydžių. Kartais šiukšliadėžės stebimos, ar šiukšliavežės galės įvažiuoti.
Dar būtų galima dronus integruoti su 112 skambučiu – tuomet įvykus kiekvienai nedidelei avarijai, kur nėra sunkiai sužeistų žmonių, dronas galėtų atskridęs į įvykio vietą padaryti 10-20 nuotraukų ir fotogrametrijos būdu atkurti 3D maketą centimetrų tikslumu. Dronas atskrenda, per 5 minutes surenka duomenis ir įvykio liudininkai gali skirstytis, toliau susitarti šalikelėje. Tokiu būdu būtų labai mažinami avarijų sukeliami kamščiai.
Koks dabartinių technologijų tikslumas, jeigu kalbame apie, pavyzdžiui, paviršiaus skanavimą ar kitas panašias funkcijas, reikalaujančias itin didelio tikslumo?
Yra keletas labai skirtingų technologijų naudojamų paviršiams skenuoti su dronais. Viena iš populiariausių metodikų yra fotogrametrijos technologija. Išvertus tiesiogiai tai yra matavimai iš nuotraukų. Ši technologija labai išpopuliarėjo, kai šiuolaikiniai kompiuteriai išmoko apdoroti didelius kiekius nuotraukų. Ši technologija ypatinga tuo, jog reikalauja tik aukštos raiškos kameras ir programinės įrangos, o rezultatas yra labai tikslus fotorealistinis trimatis žemėlapis. Šios technologijos tikslumas priklauso nuo nuotraukų raiškos ir skenavimo sąlygų (apšvietimo).
Kita paviršių skenavimo technologija – LIDAR (šviesos detekcija ir atstumo nustatymas), leidžianti matuoti atstumus nuo drono iki žemės objektų su milimetrinio lygio tikslumu. Tai yra daug brangesnė technologija, tačiau pasižymi dideliu duomenų surinkimo ir apdorojimo greičiu, leidžia skenuoti plonus objektus (tokius kaip elektros laidai), arba skenuoti miško paklotą „pramušant“ pro medžių lapiją.
Trečioji paviršiaus arba plotų skenavimo sritis – žemės ūkis ir išmanioji žemdirbystė. Lietuvoje jau dabar sparčiai populiarėja ketvirtojo automatizacijos lygio bepiločiai orlaiviai, kurie naudoja multispektrines kameras ir geba pagaminti tręšimo žemėlapius. Visu pirma dronas sufotografuoja pasėlius, tuomet nuotraukos yra apjungiamos ir suskaičiuojamas augaliukų givybingumo indeksas. Vėliau agronomas, suvesdamas kintamo trešimo normas, pagamina tikslaus tręšimo žemėlapį.
Ar dronai gali būti pilnai automatizuoti?
Intel klasifikuoja dronus į 5 automatizacijos lygius – panašiai kaip ir autonominius, savieigius automobilius. Plačioji visuomenė dronus supranta taip – yra žmogus, valdantis pultą, o dronas kažkur prieš jį skrenda. Tai būtų antras automatizacijos lygis.
Mes esame dronus pakėlę į ketvirtą iš penkių automatizacijos lygį, kai piloto nebėra vietoje. Jau dabar Lietuvoje gaminamos ketvirtojo automatizacijos lygio bepiločių orlaivių sistemos, gebančios pilnai autonomiškai atlikti misijas. Vienos tokių pavyzdys – DBOX.
Dronas kažkur skraido, o pilotas gali kažkur ofise sėdėti. Dronas pats save išsipakuoja ir susipakuoja, pats sau pakeičia bateriją. Šiuos dalykus įvykdžius, dronas klasifikuojamas kaip ketvirto autonomijos lygio.
Pilotas šiuo atveju tiesiog spaudžia vieną mygtuką, kad dronas įvykdytų misiją. Visa kita yra atliekama visiškai automatiškai, o pilotas yra reikalingas tik stebėjimui ir sprendimų priėmimui, jei yra kokia netradicinė situacija. Pavyzdžiui, artėja koks kitas orlaivis ir reikia staiga pasitraukti iš kelio. Jeigu dronai ateityje sugebės patys pasitraukti iš kelio, sugebės nuspręsti, kada jam pakilti ir atlikti misijas, tada galėtume kalbėti apie pilną automatizaciją – penktąją lygį. Ir mus nuo ketvirto iki penkto lygio skiria tik programinė įranga.
Esate minėjęs, kad Europos Sąjungos reglamentai varžo dronų technologijos tobulėjimą. Gal galite plačiau pakomentuoti, kaip reglamentas trukdo?
Neseniai atsiradęs EASA 2019/947 reglamentas neproporcingai suvaržė dronų technologinį tobulėjimą civilinėje srityje. Vadovaujamasi logika pradžioje viską uždrausti, o vėliau pamažu atpalaiduoti suvaržymus. Iš praktikos galiu pasakyti, jog norint pradėti profesionaliai naudoti dronus, susipažinimas su visomis perteklinėmis taisyklėmis, rizikos vertinimo surašymas (70– 100 psl.) ir pats skrydžio leidimų gavimas užtrunka apie pusę metų. Prašymo nagrinėjimas taip pat ne pigus – 225 eur.
Tikiuosi bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis, technologijų kūrėjai sugebės atrasti kompromisą, o gal net prisidėti tobulinant teisini reglamentavimą.
Ar jums asmeniškai teko susidurti su griežto reglamento pinklėmis? Atrodo, jog ribojimai yra išties gana dideli – gal tai trukdo ir dronų gamybai, atbaido potencialus gamintojus?
Tikrai taip. Mes turime kelis produktus, kuriuos gaminame. Vienas iš jų yra nedideli dronų šviesų šou dronai. Jie yra tikrai nedideli, pavojaus žmogui nekelia, dažniausiai sveria iki 250 gramų. Bet kvaili reglamentai mūsų reikalauja ant jų dėti keistus prietaisus.
Įsivaizduokime tokį scenarijų – naktį šimtas dronų kyla į orą ir bando šokti sinchronišką šokį su lemputėmis. Kartais jie užsidega, mirksi, vėliau užgęsta. Pagal reglamentą, kiekvienas bepilotis orlaivis, skrendantis specifinėje kategorijoje, privalo turėti navigacinį žalią švyturį.
Kam tai išvis reikalingą, turėti lempą ant drono, atliekančio performansą? Kiekvienas dronas taip pat privalo turėti vadinamąjį remote id. Tai yra sistema, kurios pagalba per wi-fi arba Bluetooth kiekvienas norintis gali patikrinti, kas čia per dronas skrenda.
Tai įsivaizduokime – yra viešai paskelbtas renginys, visi ateina viešai pažiūrėti dronų. Ir kiekvienas iš tų šimtų dronų siunčia signalą, kad nėra pavojus. Akivaizdu, kad tai yra pertekliniai reikalavimai, o reglamentas skirtas visiškai ne tam. Bet šiandien dienai esame tokiose pinklėse.
Dėl to fejerverkų negalime pakeisti pilnai, nors bent dalis visuomenės to norėtų. Vilnius ir kai kurios kitos savivaldybės uždraudė fejerverkus ir mes turime technologiją, kuri galėtų džiuginti ir dažniau. Bet mūsų technologija dulka kampe, vien dėl to, kad esama daug biurokratinių pinklių.
O kodėl egzistuoja tiek biurokratijos? Ar tai technologijos nepažinimas, baimė, asociacija su karo pramone?
Aš manau, jog yra visiškas technologijos nepažinimas. Dronas gali sverti nuo 250 gramų, iki 250 kilogramų. Ir visus bandoma sudėti į vieną krepšį.
Ir kai bandoma taip sudėti, nepažįstant technologijos, būna priimami nelogiški įstatymai. Atrodo visiškai nesuprantama, kad dėl skirtingų svorių, nelaimingo atsitikimo atveju, gali būti padaroma labai skirtinga žala.
Ir kai nežinai, pradžioje viską uždraudi, o tuomet žiūri, kaip reaguos rinka. Pasipriešinimas rinkoje yra gana didelis, tad ESA dabar bando keisti reglamentą, bandyti pritaikyti prie tų pačių dronų šou. Bet pradėjus skaityti dabartinį reglamentą matai, kad tai skirta vienam dronui.
Jei vienas valdytojas leidžia kelis dronus, visas reglamentas nebetinka. Tu net neturi šansų paprašyti leidimo. Nėra būdų.
Visų variantų neapgalvojimas, laisvės nepalikimas šalių institucijoms atskirai spręsti – tai yra pagrindinės bėdos.
Tiek prezidentas, tiek Lietuvos kariuomenės vadas akcentuoja, jog Lietuva turėtų stiprinti dronų pajėgas. Žinoma, dronai gaminami ir Lietuvoje. Kaip vertinate mūsų galimybes gaminti dronus, toliau vystyti šią pramonės šaką?
Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, aktyviai domisi dronų technologijų plėtra ir jų integracija į gynybos sistemas. Tai yra svarbus žingsnis, siekiant stiprinti nacionalinį saugumą ir modernizuoti ginkluotąsias pajėgas.
Lietuvoje jau dabar yra keletas įmonių, kurios užsiima dronų gamyba ir tobulinimu. Šios įmonės dažnai bendradarbiauja su moksliniais institutais ir universitetais, kurie prisideda prie naujų technologijų kūrimo. Taip pat svarbus yra ir startuolių sektorius, kuris Lietuvoje yra itin aktyvus ir gali pasiūlyti inovatyvius sprendimus dronų technologijų srityje.
Vyriausybės palaikymas, tiek finansinis, tiek reguliacinis, yra būtinas norint plėtoti šią pramonę. Investicijos į mokslinius tyrimus ir technologijų kūrimą, taip pat reguliacijos, kurios palengvina naujų technologijų integraciją ir naudojimą, yra esminės dedamosios.
Dronai gali būti naudojami ne tik kariniais tikslais, bet ir civilinėse srityse, pavyzdžiui, ūkio priežiūroje, paieškos ir gelbėjimo operacijose ar aplinkos stebėsenoje, kas atveria dar platesnes galimybes šios technologijos panaudojimui. Manau, jog įmonėms, planuojančioms prisidėti prie karinių dronų gamybos reiktų mąstyti apie dvigubos paskirties dronus.
Sakote, jog dronų gamintojams vertėtų galvoti apie dvigubos paskirties dronų gamybą. Ar galėtumėte pateikti praktinių pavyzdžių, kaip galėtų veikti dvigubos paskirties dronai? Galbūt dvigubos paskirties dronas galėtų pavyzdžiui būti panaudojamas civilinėje žvalgyboje, norint ką nors rasti ir pavyzdžiui, karinėje?
Galėtų būti toks pritaikymas, taip.
O šiaip Lietuva yra per maža, kad mes turėtume savo karinių droną gamintoją. Dronų įmonėms reikės iš kažko išgyventi ir taikos metu. Natūralu, jog jeigu neišeis išgyventi iš karinės pramonės, reikės gyventi iš civilinės paskirties gaminių.
Pavyzdžiui, turime droną, kuris atrodo kaip lėktuvas ir gali skristi, surinkinėti informaciją. Lietuvoje tai labai pasitarnautų žemės ūkiui. Užtektų ant jo uždėti multispektrinę kamerą, jis skrenda ilgai ir toli – fotografuoja ūkininkų laukus, parneša informaciją, sudaro tręšimo žemėlapius.
Karo atveju reikėtų pakeisti kai kuriuos komponentus, drono ryšio sistemas, uždėti geresnę kamerą. Ir tada galima turėti žvalgybinį, karinį droną. Tos kompetencijos labai persipina.
Dar vienas pavyzdys – dronų bazinės stotys, vadinamieji dronų garažai. Civiliniame gyvenime tai gali būti naudojama miesto infrastruktūros stebėjimui, žemės ūkiui. O daugiau kariniam ar governmental panaudojimui – jie galėtų būti naudojami valstybės sienų stebėjimui. Tai kaip ir civilinio gyvenimo dalis, bet prižiūrima institucijų.
Kaip manote, ar ateityje dronai galėtų būti panaudojami nelegaliais tikslais, ar vis dėlto, licenzijavimo tvarka turėtų nuo to apsaugoti?
Dronai kaip ir kiekviena kita technologija, blogose rankose gali būti naudojama piktavališkai.
Licenzijavimas absoliučiai niekaip neužkardys nelegalių skrydžių, nes paprasčiausiai piktavaliai net nebandys gauti leidimų skrydžiams. Atvirkščiai – skrydžiu leidimų suteikimo tvarka turėtų būti kuo paprastesnė ir dauguma atvejų deklaratyvi, o institucijoms reiktų koncentruotis į techninių užkardymo priemonių įsigijimą.
Kas dar gali būti kliūtis, be reglamento? Gal technologija dar yra per daug brangi?
Dažnu atveju dronų technologijos yra brangios. Taip yra todėl, jog dar nėra pasiekti gamybos kiekiai kai pasireiškia masto ekonomika. Vienintelis gamintojas kuris tuo gali pasižymėti užima apie 80% pasaulinės dronų rinkos – Kinų gamintojas DJI.
Duosiu pavyzdį – elektros oro linijas skenuoti šiandieni dienai finansiškai labiau apsimoka naudojant tikrus sraigtasparnius, nes tie, kurie yra tiek patikimi, jog galėtų nešti šimtatūkstantinę įrangą, kainuoja itin brangiai. Išsinuomoti tradicinį sraigtasparnį, kainuojantį apie 300-600 eurų už valandą, apsimoka labiau.
Sakote, jog kol kas pigiau pasiųsti sraigtasparnį, negu droną. O kada ši paradigma pasikeis – t.y dronai taps pigiau eksploatuojami, nei sraigtasparniai, pavyzdžiui, žvalgybinėms užduotims įgyvendinti?
Galbūt ne apie žvalgybą reikėtų kalbėti. Tie sraigtasparniai naudojami grynai elektros linijų stebėjimui. Tai įsivaizduokime, kad ESO ar Litgrid perka paslaugą, kad tiekėjas galėtų pasakyti, kur yra priartėję medžiai ar augmenija, arba pavyzdžiui, nelegalūs pastatai po laidais.
Tuomet yra praskrendama ir praskanuojama su tokiu lazeriu. Deja, šiandien net ir visą Lietuvos tinklą labiau apsimoka išskanuoti su sraigtasparniu. Tam yra kelios priežastys.
Visų pirma, ta įranga kainuoja gana nemažai. Lazerinė įranga gali kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų. Tokia įranga turi būti montuojama ant pakankamai patikimo drono. O pakankamai patikimą droną sukonstruoti nėra lengviau nei patį sraigtasparnį, o gal net sunkiau. Staigtasparnių gamyba yra masinė, serijinė. Taip ir gaunasi, kad pigiau yra nupirkti patį sraigtasparnį, nei tokio tipo droną, kad ir kaip absurdiškai tai galėtų skambinti.
Aišku, čia kalbame tik apie civilinį panaudojimą – jo yra, bet civilinis panaudojimas vis dar yra gana nišinis. Nežinau, ar kas nors galėtų artimiausiu metu nutikti, kad situacija pasikeistų iš esmės. Nebent staigiai išpopuliarėtų koks nors dronų taksi, kokiose nors šalyse. Bet Europos sąjungos šalyse tokios galimybės yra menkai tikėtinos – kol kas labai kerta itin griežtas reglamentavimas.
Aš manau, kad artimiausiais dešimtmečiais, mes dronų taksi danguje neturėsime.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
-------
ZJB ,skamba, kaip lanzbirkio pampersų mokslYNYKAS. Kokių dar turim mokslynykų?
