Išskirtiniame TV3 interviu pirmoji šalies pora Gitanas ir Diana Nausėdos pasakoja apie pirmąjį pusmetį prezidentūroje ir kaip jie pasitinka pirmąsias prezidentines Kalėdas.
Kalėdos jau ant nosies, o jūs, Prezidente, dar prezidentūroje. Ar iš tiesų reikia dirbti iki tų paskutinių švenčių valandų?
Gitanas Nausėda (toliau tekste G. N.): Taip jau yra, kad kaip tik šiuo metu reikia pasirašinėti įstatymus, o kaip tu gali juos pasirašinėti, būdamas pusiau poilsio režime. Taip, mintys sukasi apie nuostabias šventes, kurios tik kartą metuose, bet darbą reikia dirbti. Tokia jau mūsų dalia, kad privatus ir valstybės gyvenimas praktiškai susimušė į vieną kamuolį.
Net ir gruodžio mėnesis buvo labai intensyvus – ir mūsų vidaus, ir užsienio politikoje. Pačiam teko nemažai važinėti, reikėjo ir svečius priiminėti. Kas jums buvo reikšmingiausia tuo metu?
G. N.: Labai noriu pasidžiaugti ir NATO susitikimu, ir prezidento V. Zelenskio apsilankymu. Buvo labai nuostabus renginys – sukilėlių palaikų perlaidojimas, kuris tikrai pakėlė tokią patriotinę bangą, kurios aš, atvirai pasakius, net ir nesitikėjau, pirmiausia iš Baltarusijos žmonių pusės. Tikrai buvo nuostabu matyti tas plevėsuojančias vėliavas, kurios tartum bylojo, kad Baltarusijos nepriklausomybės idėja gyva, ir, kad Z. Sierakausko, K. Kalinausko priesaikai tebėra gyvi ir Baltarusija tikrai pakovos už save.
NATO susitikime labai smagu buvo, kad pavyko pasiekti tikrai neblogą deklaracijos tekstą, pavyko sutarti su Turkija, kad nedarys, bent jau politiniu lygiu, kliūčių Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų įgyvendinimui.
Taip, kad buvo daug visko, be abejo, ir biudžetas. Visi šitie darbai yra nepaprastai svarbūs. Kitą kartą aš neskiriu tos linijos, kad čia užsienio politika, kuri ten kažkur abstrakčiai plaukioja, o čia vidaus politika, kuri svarbi Lietuvos žmonėms. Aš noriu, kad Lietuvos žmonės suprastų, kad užsienio politika taip pat yra Lietuvos politika.
Šitoje salėje susitikote su prezidentu Zelenskiu, su kitų šalių vadovais ir garbiais svečiais. Kuris iš jų jums artimiausias ar didžiausią įspūdį paliko?
G. N.: Aš taip stengiuosi nuteikti visus svečius, o ir pats, kai nuvažiuoju į užsienio vizitus, kad visi esame žmonės. Visi esame ir besidžiaugiantys, ir liūdintys, ir su savo tam tikrais ypatumais charakterio. Elkimės natūraliai, stenkimės nuoširdžiai kalbėtis vienas su kitu. Suprantame, kad kartais šalių interesai gali skirtis, tačiau, apsvarstę visus klausimus, išsiskirkime draugais.
Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad vienas ar kitas vadovas man priimtinas ar nepriimtinas. Tokių terminų apskritai neturėtų būti. Iki šiol apie visus vadovus, su kuriais teko bendrauti, galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius.
Ponia Diana, ar jūs jaučiate Kalėdas? Ar vyras jau pradeda dažniau užsukti į namus, ar padeda ruoštis šventėms?
Diana Nausėdienė (toliau tekste D. N.): Jaučiu, nes prasidėjo kalėdiniai šventimai, sveikinimai ir mes jau įžiebėme kalėdinę eglutę prezidentūroje, papuošėme prezidentūrą, kuri džiugina visų lankytojų akis. Šiuo kalėdiniu laikotarpiu intensyviai stengiamės, kad vaikų balsai skambėtų prezidentūroje, kad jie turėtų progą pasidžiaugti, susipažinti su valstybės vadovais.
G. N.: Nežinau, ar tie valstybės vadovai jiems įdomūs, jie eglutę pamato. Nors, tiesą sakant, aš tai kartoju ne kartą, kad aš vis dar labai nustebęs, kokie mūsų vaikai pilietiški ir kiek jie daug žino apie mūsų valstybę.
Tai ar ateina jūsų paklausinėti per renginius ko nors?
G. N.: Pasako savo nuomonę ir vardą, ir pavardę, sako: „aš už tave balsavau“. Klausiu, kaip už mane balsavai? „Ai, nu gerai, tėveliai balsavo“.
D. N.: O aš turiu pasidžiaugti, kad vaikai tikrai labai drąsūs, labai komunikabilūs. Didžiulė padėka mokytojams, nes vaikai tikrai kritiškai, analitiškai mąstantys, gali užduoti sunkių klausimų, jie nebijo šito daryti. Laisvi piliečiai auga, tai tas yra labai džiugu ir labai smagu.
Kokios Kalėdos jūsų šeimoje?
D. N.: Šeimos Kalėdos.
G.N.: Pasakykime atvirai, aš prisidedu prie jų organizavimo kokia 20 procentų.
O tai kaip jūs prisidedate?
G.N.: Pakrapštinėju šį bei tą. Pavyzdžiui, tešlą galiu suminkyt.
D. N.: Jis turi labai rimtą įsipareigojimą – ruošia karštą vyną. Ir tai labai atsakingos pareigos.
G. N.: Jau nenuvertink tiek. Reikia ingredientų, reikia meilės. Svarbiausia, kad su meile viską darytum ir viskas išeina gerai.
O kaip atrodo tos prezidentinės Kalėdos? Kuo jos bus kitokios?
G. N.: Tas ir įdomu, kad jos nebus labai skirtingos. Važiuojame pas tėvelius, taip yra visada. Tiesa, dabar tik pas tėvelį. Manau, kad visos šitos dienos, kokias galėsiu nedirbti, aš praleisiu su artimais žmonėmis, nes, tiesą sakant, nežinau, ar norėčiau tą tradiciją keisti.
Man taip patinka, tai yra tam tikras savotiškas darbų, to bėgimo kniūpstomis pabaigimas, tam tikras meditacijos laikotarpis, pabuvimas su artimiausiais žmonėmis ir pačiu savimi. Ir aš taip noriu, nes tai savotiškas poilsis. Taip pat norėtųsi pabūti daugiau gamtoje, tikiuosi ir tai pavyks padaryti, kadangi Klaipėda, kadangi jūra, kadangi gaivus dvelksmas iš jūros pusės. Viso to norisi paragauti.
O jūsų dukros, ar grįš Kalėdoms?
G. N.: Viena iš dviejų. Sutikite, 50 procentų tai taip pat neblogai.
Daug žmonių turi kažkokias kalėdines atostogas, pavyzdžiui, važiuoja slidinėti? Kaip jūs, ar turėdavote tokias atostogas ir kaip dabar elgsitės?
D. N.: Mūsų Kalėdos yra šeimos šventė, buvimas kartu. Tas prasmingas pabuvimas, apmąstymas, tiek praėjusių metų, tiek būsimų planų pasvarstymas kartu įsilipus į kalėdines kojines.
G. N.: O pasvarstyti tikrai bus apie ką, nes praėjusieji metai mums buvo labai įdomūs ir ateinantys bus įdomūs. Naujieji metai jau kas kita. Per juos mes esame ir slidinėję, ir po kalnus vaikščioję, bet tai jau Naujieji metai. O Kalėdos yra Kalėdos.
Prezidente, jau pusmetį prezidentaujate. Ar taip ir įsivaizdavote savo darbą?
G. N.: Savotiški įsivaizdavimai buvo, negaliu sakyti, kad visiškai nestebėjau politinio gyvenimo ir tam tikra prasme patirtį kaupiau iš arti stebėdamas Valdo Adamkaus veiklą, nes buvau jo patarėjas.
Labiausiai mane nustebino ta virtinė labai įvairių nepasikartojančių klausimų, kurie vienu metu egzistuoja, juos reikia spręsti. Tada supranti, kad gyvenimas tampa šiek tiek kitoks. Anksčiau mano koncentracija buvo ties kažkokia viena problema, skiriant tam pakankamai daug laiko. Dabar dažniausiai tokios prabangos nėra ir esi priverstas, kad ir nenorom, pasakyti patarėjui pasidomėti šiuo klausimu giliau, noriu, kad klausimas būtų sprendžiamas taip.
Arba, jei ateina su skirtingomis nuomonėmis, turi pasakyti, kad apsistosime ties tokiu sprendimu. Keičiasi sprendimo priėmimo turinys, nebegaliu sau leisti prabangos ilgiau sustoti ties kažkokiu konkrečiu klausimu, labai gilintis į jį, tą turi daryti patarėjai.
O kokie jūsų įspūdžiai yra labiausiai teigiami ir labiausiai neigiami?
G. N.: Neigiamą įspūdį buvo labai lengva prognozuoti – privatus gyvenimas susivėlė su viešuoju gyvenimu ir mes nebežinome, kurią minutę baigiasi tas viešasis gyvenimas. Net ir parėję namo... Kalbamės su Diana, kažkur televizorių įsijungiame, o ten vis apie tą patį. Arba parsinešu medžiagą, kurią skaitau. Tartum ilsiuosi, bet ir skaitau. Tai viskas jau yra susiplakę į krūvą.
Aš visada sakiau, kad politika yra tokia veiklos sritis, kurioje galbūt naudingo veikimo koeficientas yra žemesnis nei daugelio kitų sričių. Bet, net ir su tokiu naudingo veikimo koeficientu, po daugybės derinimų, diskusijų, įtikinėjimų, jei tu pagaliau prieini prie sprendimo, tu gali padaryti labai daug. Tas mane labiausiai ir žavi politikoje.
Ponia Diana, jūsų vyras žinojo, kur eina, žinojo, kokie jo tikslai. O kaip jums pačiai naujas gyvenimas, naujos pareigos ir iššūkiai?
D. N.: Sudėtingas ir įdomus laikotarpis. Naujos atsakomybės, nauji iššūkiai. Didžiulis privalumas, kad abu buvome pripratę prie greito tempo.
G. N.: Galiu pasakyti komplimentą savo žmonai? Aš ja žaviuosi, žiūriu ir matau, kaip nelengva buvo iš tikrųjų jai. Man buvo gerokai lengviau, nes aš buvau pilietis, pakankamai į viešąjį gyvenimą įkėlęs koją. Diana buvo šeimos žmogus, nelabai viešumoje besirodantis žmogus, bet ji puikiai tvarkosi. Gal aš neobjektyvus.
D. N.: Tu tikrai neobjektyvus.
Svarbiausia, kaip jūs pati jaučiatės. Jūs pradėjote prezidentauti panašiai kaip ponas Zelenskis. Ukrainiečiai labai žavisi, kad Zelenskio žmona visur su juo dalyvauja, bet sako, kad matosi, kad ji jau pavargo. O jūs, ar nesijaučiate pavargusi? Nes tempas vis tiek yra nemažas.
D. N.: Tempas yra nemažas, dienotvarkė yra sudėtinga, reikia atlikti daug darbų, kuriuos būtina padaryti. Susitvarkome kol kas, neblogai susitvarkome.
G. N.: Pasakyk, jei labai pavargsi.
Padėsite?
G. N.: Aišku.
Grįžtant prie politikos, ar vidaus, ar užsienio politika jums yra sudėtingesnė? Prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji turėjo didelį įdirbį, važiuodama į užsienio susitikimus, prieš tai buvo eurokomisarė. Kaip jūs jaučiatės būdamas naujokas šitoje srityje?
G. N.: Pasakyčiau taip, užsienio politikoje kartais gerokai lengviau susitarti negu vidaus politikoje. Kaip ten bebūtų, čia įsivelia visokiausia aibė kintamųjų ir kartais susitarimą pasiekti yra labai sunku, nes veikia ne objektyvūs, o subjektyvūs veiksniai užnugaryje.
Užsienio politikoje lengviau numatyti sprendimus, planuoti savo veiklą ir tikėtis tam tikro rezultato. Vidaus politikoje kartais tenka atsiduoti stichiškai sprendimų priėmimo žaismei ir tai, žinoma, man, kaip žmogui, kuris mėgsta planuoti, nusistatyti tikslus ir nuosekliai siekti jų įgyvendinimo, yra pakankamai sudėtinga priimti, prie to reikia pratintis. Bet aš kovotojas. Jeigu neįleidžia pro duris, aš galiu pro langą.
Tie siekiai, kuriuos mes sau keliame pirmiausia – gerovės valstybės. Aišku, aš šiek tiek su susirūpinimu žvelgiu, kad mes pernelyg dažnai naudojame tą žodį ir nepasakome turinio, kurį suteikiame šitam žodžiui, tai šiek tiek devalvuoja. Gerovės valstybės tikslai yra per daug strateginiai, per daug ilgalaikiai, kad galėtumėme jais pažaisti ir juos palikti. Ne, mes šito nedarysime. Kai ką jau pavyko įgyvendinti ir šitame biudžeto įstatyme. Ateityje tikimės padaryti daugiau.
Galime daryti prielaidą, kad mūsų politikų veidmainystė jums trukdo savo tikslus įgyvendinti? Girdime, kad kartais politikai sako vieną, paskui, žiūrėk jau kitą...
G. N.: Veikia labai daug interesų. Yra pačių partijų interesai, yra jėgų, kurios yra šalia partijų, interesai. Neslėpkime, yra atskirų asmenybių ambicijos. Kuomet viskas kartu, tuomet iš tikrųjų tenka labai daug padirbėti, kad kažkurioje vietoje nusileidžiant, kitoje vietoje pasiektum tą rezultatą, kuris tau atrodo svarbus.
Politikoje per tą informacinį triukšmą, per daugybę nereikalingo bruzdėjimo, reikia matyti, kur tu eini. Kuomet pameti kompasą, pameti kryptį, tada blogai, tada apsiveli visais tais pačiais procesiniais dalykais ir nebežinai, vardan ko tu.
Jūs jaučiate vienus ar kitus interesus, kurie bando jūsų tikslus pasukti, pakreipti?
G. N.: Matote, nėra taip, kad politikoje veikia blogi žmonės, kurie siekia blogio. Ateina į politiką žmonės, kurie, pagal jų įsivaizdavimą, yra nusiteikę padaryti kažką gero. Dabar, turint omenyje, kad valstybės ištekliai yra riboti, jų norai ir tavo norai nebesutelpa į vieną kibirą.
Vaiko pinigai irgi yra gerovės valstybės kūrimas. Tačiau kuomet pradedi dėlioti visas tas priemones, supranti, kad kažkurioje vietoje reikia tau šiek tiek nusileisti, kitoje vietoje reikalauti, kad kitas veikiantysis asmuo nusileistų ir pasiektume visai valstybei reikalingą rezultatą. Jeigu viską būtų galima padaryti taip paprastai, kad spragteli kompiuterio mygtuką ir viskas išsisprendžia, tai viskas būtų paprasta, bet tada politika nebūtų politika.
Dabar tai yra pasiekiama po daugybės derinimų, atsitraukimų, gal net ir apgavysčių, kai jautiesi esąs išduotas, tai kas buvo sutarta, nebevykdoma. Bet tikrai nėra taip blogai ir aš matau, kad politikoje galima nuveikti tikrai nemažai.
Galbūt buvę prezidentai jums kažką patarė? Dalia Grybauskaitė ar Valdas Adamkus?
G. N.: Su ponia Grybauskaite gretimoje salėje kalbėjomės, kai jau ji perdavinėjo reikalus. Ir tikrai gavau daug tokių gerų ir labai žmogiškų patarimų. Ponas Adamkus visą laiką yra netoli mūsų, nes jis mūsų šeimos draugas. Aš, jeigu leisite, įvardinsiu būtent taip, nes tikrai su tais žmonėmis mes bendraujame daug. Būtų keista, jei mes susitikę kalbėtumėmės apie gėlytes, drugelius ar dar kažką kito.
Girdėjome, kad ponas Adamkus ir laba emocionaliai jums kažką patarė.
G. N.: Niekada nesu matęs supykusio ant manęs. Jis labai diplomatiškas, čia jo privalumas. Be jokios abejonės, apie politiką kalbame taip pat, tačiau kaip aukštos inteligencijos žmogus, jis niekada neperša savo sprendimo. Jis gali pasakyti jo galva kažkokią problemą, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį, tačiau sprendimus mes darome patys. Tiesą sakant, jis nesako, ar jam tai patinka, ar ne. Tiesiog matai, kad visa savo povyza jis išsako tam tikrą nuomonę.
Grįžtant prie Kalėdų, koks jūsų firminis patiekalas?
D. N.: Išduosi?
G. N.: Nežinau, kaip vienu vardu įvardinti, tie paplotėliai su grybu įdaru. Labai būna populiarūs ir visada jų trūksta, būna deficitas. Atrodo, kad daug prikepa, bet visi, praeidami pro stalą, nejučiom su ranka užkabina ir nusineša.
D. N.: Kai dukros būna namuose, tai vyksta toks šeimyninis darbas. Vieni ruošia tešlą, kiti kočioja, formas spaudžia iš tešlos, kažkas daro įdarą, kažkas klijuoja, kažkas kepa. O valgytojai dažniausiai vyrai būna.
G. N.: Šviesios atminties mama kisielių gerą virdavo. Aš tik vieną kartą per metus tą kisielių ir gerdavau, bet gerdavau litrų litrais.
O kaip su dovanomis yra jūsų šeimoje? Dovanojate vieni kitiems, nedovanojate, paklausiate, ar Kalėdų seneliui laišką parašė?
G. N.: Aš esu privilegijuotoje padėtyje, nes man reikia pasirūpinti tik dovanėle žmonai.
D. N.: O kitką Kalėdų senelis daro.
G. N.: O ką, jūs netikite Kalėdų seneliu?
Tikim, tikim!
D. N.: Pas mus kabo ant durų kojinės, į kurias Kalėdų senelis šį bei tą įdeda. Tokio malonaus rytiniam Kalėdiniam pabudimui. Ten būna kažkokia smulkmena, bet ji visada ten atsiranda.
Žmonės dabar susėdę prie šventinio stalo. Ko jūs jiems palinkėtumėte?
G. N.: Jaustis gerai, suprasti šios akimirkos svarbą ir tai, kad mes galėtume būti šiek tiek atlaidesni, šiek tiek švelnesni, geresni vienas kitam ne tik tai Kalėdų dienomis, bet ir šiek tiek ilgėliau. Gal net iki kitų Kalėdų. Kartais atrodo, ta nuotaiką ir mažame kolektyve, ir visoje šalyje galima sukurti, atrodytų, iš labai paprastų mažyčių dalykų. Tik reikia kažkurioje vietoje nusileisti, įveikti savo ambiciją, nepasakyti pikto žodžio, kuomet norisi jį pasakyti. Ir, žiūrėk, visiems truputį geriau.
D. N.: Aš norėčiau visiems palinkėti meilės, šilumos, draugo peties šalia, gero kaimyno peties šalia, bendrapiliečio peties šalia, gero gero bendrystės jausmo, sveikatos, stiprybės ir gražių Naujųjų metų. Ir žinoma, jaukių ir stebuklingų Kalėdų kiekvienam Lietuvoje.
