Dar prieš kurį laiką įvairių sričių medikai dalinosi, su kuo tenka susidurti darbe. Su siautėjančiais ir net ligoninės inventorių daužančiais pacientais susiduriantys pasakojo ne tik priėmimo-skubios pagalbos skyriuose dirbantys medikai. Šeimos gydytojai neslėpė, kad tenka susidurti tiek su žodiniais grasinimais, tiek ir fiziniu smurtu.
Nauja tvarka gi numato, kad medikas gali atsisakyti teikti planinę paslaugą pacientui arba ją nutraukti, jeigu paciento veiksmai kelia grėsmę jo ar kitų pacientų sveikatai ar gyvybei. Taip pat – ir tokiais atvejais, kai pacientas nederamu ir nepagarbiu elgesiu žemina specialisto garbę ir orumą ir tai trukdo jam ir (arba) kitiems pacientams teikti kokybiškas sveikatos paslaugas.
Teikiant būtinąją pagalbai jos nepradėti arba sustabdyti galima tik tuo atveju, kai kyla grėsmė mediko sveikatai ar gyvybei ir kai yra išnaudotos visos galimybės pašalinti šią grėsmę arba tokių galimybių nėra. Pašalinus šią grėsmę arba jai išnykus, būtinoji medicinos pagalba turi būti pradėta teikti arba tęsiama nedelsiant. Tokiems atvejams fiksuoti leista naudoti ir vaizdo bei garso įrašymo įrangą.
Įstatymą sveikina, tačiau rankos dar surištos
Skirtingas medicinos grandis atstovaujantys medikai vieningai patikina, kad pokyčiai laukti, tačiau įstatymo įgyvendinimas dar stringa. Dar tik derinami poįstatyminiai aktai, kuriais būtų tiksliai apibrėžta, kada ir kaip medikai galėtų naudoti kūno kameras ir garso įrašymo įrangą.
„Šiuo metu dar tik gavome raštą iš Sveikatos apsaugos ministerijos derinimui, kaip ta tvarka konkrečiai turėtų būti įgyvendinama. Tik kai šie teisės aktai bus patvirtinti, galėsime pradėti daryti kažkokius realius pokyčius“, – komentavo Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Skubios medicininės pagalbos skyriaus koordinatorius Karolis Kilčauskas.
„Galima sakyti, pripratome prie blogo ir pradedame net ir tam tikrais mėnesio intervalais, pavyzdžiui, kai mokamos pašalpos, tikėtis pliūpsnio girtų žmonių, su kuriais pradeda skambėti skubios pagalbos skyrius“, – pasakojo K. Kilčauskas.
Kaip paantrino Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė, kol kas pasidžiaugti nėra kuo – darbo kasdienybė nepasikeitė.
„Nors įstatymas, kuris leidžia turėti kameras, galioja, žadėtos įrangos dar neturime. Tik kiekviename automobilyje atsirado informatyvus lipdukas apie tai, kad esant įžeidimams, agresijai pacientai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir galima atsisakyti tuo metu teikti pagalbą. Bet kol kas fiksuoti pažeidimą galimybę turime, tačiau neturime nei kamerų, nei jų naudojimą reglamentuojančių tvarkų“, – konstatavo ji.
Tipinis smurtautojas – apsvaigęs nuo įvairių medžiagų
Tuo metu realybė neglosto – grasinimai, užgauliojimai ar net fizinis smurtas išlieka kasdienio skubios pagalbos skyriaus ir greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo dalis.
„Sunku pasakyti, daugėja tokių pacientų ar ne, bet faktas, kad jų yra per daug. Yra taip, kad, galima sakyti, pripratome prie blogo ir pradedame net ir tam tikrais mėnesio intervalais, pavyzdžiui, kai mokamos pašalpos, tikėtis pliūpsnio girtų žmonių, su kuriais pradeda skambėti skubios pagalbos skyrius“, – pasakojo K. Kilčauskas.
RŠL Skubios pagalbos skyriaus slaugytojo Dariaus Adomavičiaus teigimu, patirtys yra įvairios – dažniausiai patiriamas psichologinis smurtas, tačiau kol kas jį yra sudėtinga įrodyti.
„Yra mūsų, medikų, žodis prieš pacientų žodį. Kol kas nebuvo galimybės nei daryti garso ar vaizdo įrašų, dabar ji atsiveria, bet dar nėra iki galo aišku, kaip ta galimybe pasinaudoti, tad šiandien dar negalime turėti įrodymų.
Fizinio smurto atvejai yra retesni nei psichologinio, dažniau tik grasinama. Bet jei konfliktas perauga į fizinį kontaktą, dažniausiai taip elgiasi žmonės, apsvaigę nuo įvairių medžiagų. Tai būtų toks tipinis smurtautojas“, – apibūdino jis.
Kita vertus, pašnekovas apgailestavo, kad medikai jau yra kaip ir pripratę prie tokios kasdienybės, supranta, kur dirba, tad ne visada smurtą ir identifikuoja.
„Aišku, jei žmogus smurtauja dėl to, kad jį taip veikia liga, pavyzdžiui, demencija sergantis senas žmogus nesiorientuoja, nelabai supranta, kad norime jam padėti ir muša mus su lazda, tai suprantame kaip ligos išraišką, o ne smurtą. Bet kai apsvaigę pacientai į mus spjaudo ar muša, tai yra tas smurtas, kurį norėtume panaikinti iš sveikatos sektoriaus“, – pabrėžė D. Adomavičius.
Nesaugu tiek medikui, tiek pacientui
Jei pacientas apsvaigęs, bet jam išties reikia medicininės pagalbos, pavyzdžiui, sutvarkyti kokią žaizdą, šiuo metu medikai tvarkosi, kaip patys išmano.
„Keliese einame prie to paciento, laikome kojas, rankas, kažkas suleidžia raminantį vaistą, kad galėtume prie paciento prieiti. Bet reikia turėti omenyje, kad tai nėra saugu nei pačiam medikui, nei pacientui – galima netyčia jį sužaloti arba bus sužalotas medikas. Kartais tokie pacientai savo agresiją išlieja ir ant kitų pacientų, tad turime saugoti dar ir juos.
Tokiais atvejais pagal naują įstatymą pagalbos teikimą bus galima atidėti. Įstatyme aiškiai suformuluota, kad tai nėra atsisakymas teikti pagalbą, bet jos atidėjimas iki tol, kol bus saugu tą daryti. Kai bus panaikinta grėsmė, pacientas nusiramins, kai jau nebegalės smurtauti, ta pagalba bus tęsiama“, – pastebėjo D. Adomavičius.
Leis apraminti ir artimuosius bei siūlančius kyšį
Tuo metu galimybė naudoti vaizdo ir garso įrašymo priemones tokiose situacijose leis medikams jaustis daug saugiau.
„GMP tarnyboje vienintelis sprendimas čia yra kūno kameros, bet skubiosios pagalbos skyriuje esame apriboti nauja teise. Kadangi mūsų personalas dirba ir bendradarbiauja su visa ligonine, teisiškai net nelabai galėtų išeiti su įjungtomis kūno kameromis už skubiosios pagalbos skyriaus ribų.
„Jei konfliktas perauga į fizinį kontaktą, dažniausiai taip elgiasi žmonės, apsvaigę nuo įvairių medžiagų. Tai būtų toks tipinis smurtautojas“, – apibūdino D. Adomavičius.
Kas šiuo metu yra, ką ir mes turime skubios pagalbos skyriuje, tai yra filmuojamos tam tikros patalpos – garažas, įėjimas, laukimo salė, kur nėra jokios medicinos. Šis įstatymas mus įgalins įrašinėti ir tose vietose, kur vyksta medicina, kur pacientas gali būti ir apnuogintas apžiūros metu ir panašiai, tai teisė filmuoti tokias vietas grynai dėl saugumo“, – komentavo K. Kilčauskas.
Jo pastebėjimu, dar vienas niuansas – ne tik agresyvūs pacientai, bet ir jų artimieji: „Pastebime, kad yra žmonės, kurie nelinkę išgirsti, kokios yra vidaus tvarkos taisyklės, nori primesti savo tvarką ir taip kyla konfliktai. Tai vėlgi galima įvardyti kaip tam tikrą psichologinio smurto formą, kai nėra girdimi prašymai, yra atsikalbinėjama, ginčijamasi, kartais net pereinama prie įžeidinėjimų.
Be to, reikia paminėti, kad vis dar atsiranda ir korupcijos apraiškų tame pačiame skubios pagalbos skyriuje, kai siūlomi kyšiai. Ir nors tą akimirką galime pasakyti „ne“, kai bus filmuojama, bus užfiksuojami faktai.“
Kita kartą filmuoja pačius slaugytojus
Su įvairaus pobūdžio nederamu pacientų elgesiu ne kartą pasakojo susiduriantys ir slaugytojai, ypač teikiantys ambulatorinės slaugos paslaugas gyventojų namuose.
Vis tik Lietuvos slaugos specialistų asociacijos (LSSA) prezidentė Aušra Volodkaitė teigė dar negirdėjusi tokių atvejų, kad jau būtų pasinaudota galimybe atsisakyti teikti pagalbą, tačiau nauja tvarka aktyviai domimasi.
„Jie aiškinasi, kokia įstaigose tvarka, kalbasi su administracija, kokius įrodymus reikia pateikti, jei atsisakoma teikti paslaugas. Žmonės išties jaučiasi drąsesni ir labiau užtikrinti“, – komentavo ji.
Pasak pašnekovės, ypač slaugytojams po vieną lankant pacientus namuose pasitaiko visko – ir emocinio, ir fizinio smurto, net seksualinio priekabiavimo atvejų.
„Ar pacientas turi tam tikrų psichikos sutrikimų, ar tiesiog tuo momentu kažkas jam pasirodo ne taip, ir artimieji ne visada spėja sureaguoti. Taip pat to pasitaiko ir pačiose įstaigose, kur yra gulintys pacientai – agresyviai elgiasi, priešinasi procedūrų atlikimui.
Taigi yra nemenkas iššūkis jį nuraminti tiek bendraujant, tiek medikamentais. Taigi darbuotojams kyla grėsmė ir tiesioginis pavojus susidurti net su fizine agresija, nekalbant apie žodinę“, – kalbėjo A. Volodkaitė.
Kartais sudrausmina vien įspėjimas
Ji pasakojo, jog kartais pasitaiko, kad patys pacientai palieka filmavimo įrangą ir stebi, kaip darbuotojai jų namuose atlieka paslaugas: „Tai jau yra etiniai sumetimai, darbuotojai jaučiasi nesaugūs, nežino, kur tokie duomenys bus panaudojami.“
Tuo metu, pasak jos, medikas garso ir(ar) vaizdo įrangą naudotų tik esant rizikingoms, nesaugioms situacijoms. „Pacientai būtų įspėjami, kad įjungiamas vaizdo ar garso įrašo darymas saugumo tikslais.
Kartais pats pasakymas, kad daromas įrašas, jau drausmina pacientą ar jo artimuosius, kitus žmones, kurie yra toje aplinkoje ir taiko smurtinę elgseną. Yra ir užsienio šalių patirtis, atlikti tyrimai, kad vien informavimas apie daromą įrašą jau žmogus yra tam tikras signalas, kad reikia kontroliuoti elgesį“, – pastebėjo A. Volodkaitė.
„Kartais pats pasakymas, kad daromas įrašas, jau drausmina pacientą ar jo artimuosius, kitus žmones, kurie yra toje aplinkoje ir taiko smurtinę elgseną“, – sako A. Volodkaitė.
Kiek kitokia realybe dalinosi GMP profesinės sąjungos atstovė. J. Keburienės teigimu, kai žmogus jau įsišėlsta ar yra labai neblaivus, žinojimas, kad jį nubaus, neviršija jo noro elgtis neadekvačiai.
„Bet tai sėkmingai veikia tiems pacientams arba jų artimiesiems, kurie būna agresyviai nusiteikę dėl savo charakterio ypatybių, kada jaučiasi kažkaip viršesni, padėties šeimininkai, aiškinantys, kaip elgtis. Kai paprašai persiskaityti arba supažindini, kad pacientas vis tik nėra toks visagalis, kokiu norėtų būti, tada jie suklūsta“, – pastebėjo ji.
Baudos juokingai mažos
Tiesa, pašnekovė pridūrė, kad neadekvatus elgesys gali būti ir dėl sveikatos būklės, tad šiuo atveju negalima atsisakyti teikti pagalbą:
„Kita vertus, mūsų gyvybei pavojus vis tiek neturi grėsti. Bet tada yra pagrindas pasikviesti kitas tarnybas, yra ir pagrindimas, kodėl tą pačią minutę nepuoliau padėti. Tai yra saugumo momentas ir įrodymas, nes tai jau nufilmuota.“
Ji pabrėžė, kad atvažiavus padėti į paciento namus, savo aplinkoje jis jaučiasi šeimininkas, tad norint kažką įrodyti reikia turėti labai daug įrodymų, kad medikui grėsė pavojus arba daug žmonių, kurie paliudytų.
„Tai nei vieno, nei kito neturime. Aišku, mes jau užsigrūdinę ir užsiauginę odą – neretai net nebekreipiame dėmesio į nepagarbų elgesį, kad pacientas šaukia, praleidi tai pro ausis. Taip, jau tikrai sureaguoji, jei yra fizinis smurtas arba žodžiai skamba kaip grasinimas. Nes aiškinimų būna daug: „Jei neveši, kur pasakiau, žinai, kas bus“; „Privalote vežti, mokesčius mokame“; „Vežkite ištirti į vieną ar kitą ligoninę“.
Tai nebūtinai neblaivus žmogus, bet piktybinis, tad kažkaip jau reaguojame. Aišku, nepuolame rašyti pareiškimų, nes žinome, kad baudos yra neadekvačiai mažos ir sugaišime tik daugiau laiko ir sveikatos bandydami įrodyti, kad įžeidinėja.
Jei jau daužo, apmėto, spardo mašinas, padaro žalą, tada jau rašydavome pareiškimą, bet dėl savęs – ne. Bet tai neturėtų būti norma, nes tokių išpuolių daugėja. Deja, kol kas tai vis dar yra norma, nes biurokratijos yra daugiau nei realios baudos“, – konstatavo J. Keburienė.
Portalas tv3.lt primena, kad užpernai įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kurios įgalino už mediko garbės ir orumo įžeidimą skirti 50–300 eurų baudą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
šiais laikais geriau nesirgti; nebent esate kiaulė prie lovio.
