Plačiau apie žmonių nenorą prevenciškai tikrintis dėl vėžio ir ar išties kitose šalyse gydymas nuo šios ligos geresnis, „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ papasakojo naujasis Nacionalinio vėžio instituto vadovas Valdas Pečeliūnas.
Paklaustas apie tai, ar patys lietuviai jau pakankamai rūpinasi savo sveikata, gydytojas išskyrė keletą aspektų. Visų pirma jis atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius 10 metų gerokai išaugo informacijos prieinamumas.
„Žmonės, kurie turi noro, motyvacijos, gali labai gerai pasigilinti – dalis žmonių turi labai aukštą žinojimo lygį ir man labai patinka dirbti su šiais pacientais. Bet ne visi pacientai turi galimybes, moka kalbas. Kitas dalykas, yra natūralus nerimas, žmogus tiesiog bijo domėtis, bijo sužinoti liūdnus dalykus, baugias prognozes. Kokios jo galimybės bebūtų, jis blokuoja tą informaciją ir nesigilina. Čia kalbu apie jau susirgusius žmones. Jei žmogus neserga, kol nesulaukia to skambučio, paprastai rūpinasi ir domisi kitais dalykais“, – konstatavo jis.
„Ne kažko radimas yra baisiausias dalykas“
Pasak jo, nors didelė dalis navikinių susirgimų būtent ir aptinkami per prevencines programas, pasitikrinti toli gražu veržiasi ne visi.
„Galimybės yra sudarytos, deja, daug žmonių neskuba proga pasinaudoti šiomis programomis. Didžiausia problema Lietuvoje, kad patys pacientai yra per mažai motyvuoti. Šios procedūros yra visiškai nemokamos, bet aktyvumas yra ribotas ir nepatenkinamas“, – kalbėjo V. Pečeliūnas.
Nors daugelį stabdo baimė, kad tyrimai parodys kažką blogo, gydytojas pabrėžė, kad ne kažko radimas yra baisiausias dalykas.
„Tai labai paskatinčiau nenumoti ranka, jei gavote tokį pranešimą – ar per šeimos gydytoją, ar kitu kanalu, prašyčiau sureaguoti ir padaryti tai, kas priklauso. Tai yra gera galimybė išvengti labai labai nemalonių problemų ateityje.“
„Visi žinome, kad esame mirtingi, greičiausiai bus kažkokios ligos. Šios dienos medicina leidžia išvengti labai daug problemų ir išlaikyti gyvenimo kokybę vis ilgiau, išgydyti daugelį ligų. Ir problema yra ne kažkokios ligos aptikimas – jei kalbame apie vėžį, tas ypač yra ryšku. Yra prevencijos programos, kartais ir žmogaus pojūčiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Prevencinės programos yra pagrįstos įrodymais, kai žinome, kad atlikę tam tikrus tyrimus gausime daugiau naudos nei jie mums kainuos ar bus galimos kažkokius tų tyrimų sukeliamos šalutinės reakcijos. Minimalus Lietuvos piliečio požiūris į sveikatą turėtų būti atlikti privalomus tyrimus ir sudalyvauti prevencinėse programose. Jos tikrai yra pagrįstos ir padeda išvengti pačių bjauriausių problemų dideliam kiekiui žmonių“, – pabrėžė NVI vadovas.
Pasigenda valstybės vaidmens
Kalbėdamas apie šių ligų prevenciją V. Pečeliūnas pasigedo ir aktyvesnio valstybės vaidmens.
„Matau ir tam tikrą valstybės atsakomybę, būtent švietimas, informacijos teikimas pacientams. Kalbant ne vien apie vėžio sritį, kiek mes žiniasklaidoje matome socialinės reklamos, kuri nukreipta į sveikatos sektorių? Mažai“, – konstatavo NVI vadovas.
Tuo metu užsienyje jis teigė matantis daug daugiau socialinės reklamos pavyzdžių.
„Garsi yra Šiaurės Karelijos programa. Suomiai turėjo galbūt patį didžiausią mirštamumą pasaulyje dėl kardiovaskulinių priežasčių. Ir vienas gydytojas nusprendė, kad žmonės turi keisti gyvenseną – jis įdėjo labai daug pastangų, kad per visus kanalus žmonės gautų informaciją, tuos dalykus, kurie apsaugo nuo kardiovaskulinių ligų rizikos veiksnių, kas jie yra, kaip reikia valgyti, judėti. Ta informacinė programa išplito visoje Suomijoje ir šiandien ji turi vienus iš geriausių ar bent drastiškai pagerėjusius kardiovaskulinių ligų rodiklius“, – pastebėjo jis.
Pasak gydytojo, 90 proc. žmonių nesidomės asmeniškai savo noru, neskaitys apie prevencines programas, neskaitys kažkokių lankstinukų.
„Valstybė daugiau dėmesio turėtų skirti edukavimui, socialinei reklamai, kas yra sveika mityba ir ne vien ji – fizinis aktyvumas yra ne mažiau svarbus, kai kuriais amžiaus tarpsniais gali būti net svarbesnis už mitybą, žalingų įpročių nebuvimas. Vien tikėtis, kad žmonės pasinaudos prieinamais šaltiniais ir domėsis, skaitys, manau, to nepakanka. Dalis žmonių tą daro, bet dalis nedaro. Tad tą informaciją reikia pateikti patraukliais būdais“, – kalbėjo V. Pečeliūnas.
Paskatinti tikrintis reikia griežtesnių priemonių?
Pasiteiravus, ar neturėtų būti didesnis imperatyvas pacientams ateiti išsitirti prevenciškai – vos ne iki kažkokių finansinių nuobaudų ar apribojimų gauti paskolą, teises, V. Pečeliūnas neslėpė, kad gali būti taikomos griežtesnės priemonės. Vis tik jis nemanė, kad dabar tai būtų tinkamiausias pasirinkimas:
„Sutinku, kad galėtų būti tam tikri imperatyvūs mechanizmai, bet vėlgi turime tam paruošti visuomenę. Jei ateisime ir pasakysime vos pasibaigus kovido ribojimams, kad kažkokias dar drakoniškas priemones įvedame, kad žmonės negali elgtis, kaip jiems atrodo reikalinga, nėra laisvės priimti sprendimą, nesu į tai linkęs.
Manau, turime motyvuoti žmones gyventi sveikai, pasakyti, kad yra būdų išvengti ligų. Tikrai niekas nenori sirgti, bet taip jau yra, kad daugelis žmonių galvoja, kad susirgs ne jie, o kiti.“
„Sutinku, kad galėtų būti tam tikri imperatyvūs mechanizmai, bet vėlgi turime tam paruošti visuomenę. Jei ateisime ir pasakysime vos pasibaigus kovido ribojimams, kad kažkokias dar drakoniškas priemones įvedame, kad žmonės negali elgtis, kaip jiems atrodo reikalinga, nėra laisvės priimti sprendimą, nesu į tai linkęs.“
Kita vertus, jis pažymėjo, kad kuo toliau, tuo valstybė tam skiria daugiau dėmesio. „Štai Lietuvoje atsirado keli koordinaciniai centrai, kurie bus atsakingi už informacijos siuntimą kiekvienam piliečiui apie tai, kad jam jau reikėtų pasitikrinti.
Ta veikla jau yra prasidėjusi, labai tikiuosi, kad jau ateinančiais metais žmonės, sulaukę tam tikro amžiaus asmeniškai gaus pranešimus, kad jiems reikėtų pasitikrinti. Tai labai paskatinčiau nenumoti ranka, jei gavote tokį pranešimą – ar per šeimos gydytoją, ar kitu kanalu, prašyčiau sureaguoti ir padaryti tai, kas priklauso. Tai yra gera galimybė išvengti labai labai nemalonių problemų ateityje“, – pabrėžė V. Pečeliūnas.
Kas atitolina vizitą pas gydytoją?
Nors dalis pacientų tikrinasi savo noru, kiti ateina tikrintis tik tada, kai problema jau išties išryškėja. Gydytojas čia pasidalino įdomiais nedidelės apimties tyrimo, atlikto apklausiant kraujo vėžiu sergančius pacientus, rezultatais.
„Paaiškėjo įdomių faktų. Tiesiog apklausėme pacientus, kiek laiko praėjo nuo pirmų simptomų atsiradimo iki sprendimo kreiptis pas gydytoją, nuo kreipimosi iki diagnozės nustatymo, nuo jos nustatymo iki gydymo paskyrimo. Labai ilgas laikas buvo nuo pirmų simptomų iki kreipimosi į gydytoją.
Negana to, pirmą vizitą pas gydytoją vis nutolindavo, pavyzdžiui, užsiimdamas savigyda. Taigi užuot pradėjęs tirtis, kas jam yra, pradeda gydytis – kažkokiais vaistais, dar kaimyno paklausia, draugų, tai tas reikšmingai nutolino laiką iki diagnozės ir gydymo. Pabrėžiu, kad kol nėra diagnozės, nėra gydymo ir savigyda užsiimti nereikėtų. Neatsakingas vaistų vartojimas ne tik sukelia kitų naujų problemų, bet ir atitolina išties reikalingą gydymą“, – komentavo V. Pečeliūnas.
Pasak jo, taip pat aiškiai pamatyta, kad žmonėms su aukštesniu nerimo lygiu laikas iki diagnozės taip pat prailgėja, mat jie bijo tam tikrų dalykų ir nesikreipia į gydymo įstaigas.
„Dar kas buvo netikėta, kad didesnių miestų – Vilniaus, Kauno – gyventojų laikas iki diagnozės buvo ilgesnis nei mažesnių miestų gyventojų. Tik nėra tiksliai žinoma, kodėl taip yra“, – pridūrė jis.
Ar svetur vėžį gydo geriau?
Paklaustas, ar Vokietijoje, Izraelyje, kitose šalyse, į kur neretai veržiasi gydytis susirgusieji vėžiu, yra reikšmingai kitokios galimybės gydantis nuo vėžio, V. Pečeliūnas išskyrė porą aspektų.
„Yra tam tikri specializuoti centrai pasaulyje, kur, tarkime, yra retos ligos, jie sukaupia didžiulę patirtį, turi didelį srautą ir retų ligų atvejų ypač svarbu patekti į tokį centrą, kuris sugeba užtikrinti didelį srautą ir kompetenciją. Paprastai tai yra mokslo centras, vykdomi projektai, tai visi veiksniai, kurie gali užtikrinti gerą paciento gydymą. Taigi tam tikrų pacientų centralizavimas yra labai svarbus, nes gydytojas turi turėti gerą patirtį“, – kalbėjo NVI vadovas.
Vis vien emocinis sprendimas, kad kažkur yra geriau, gydytojo manymu, visiškai nėra teisingas: „Reikėtų labai gerai išsiaiškinti, ar ta gydymo įstaiga, tie gydytojai turi reikiamą patirtį konkrečios ligos gydyme. Jei žinome, kad tai yra dažna liga, galimybės suformuoti srautą vienoje ar kitoje įstaigoje yra pakankamai geras.
Dažniausiai galimybė gauti informaciją šiais laikais yra panaši, tereikia turėti motyvacijos. Tad, manau, yra labai daug centrų, kurie Lietuvoje tam tikriems pacientams gali suteikti aukščiausio lygio pagalbą, bet antros nuomonės gavimą labai palaikau.“
Pasak V. Pečeliūno, tai suteikia labai daug ramybės pačiam pacientui. „Tad jei žmogus turi galimybę kreiptis antros nuomonės į kažkokį pasaulio centrą ar Lietuvos kitą centrą tam, kad gautų antrą nuomonę ir vertinimą, tą visada vertinu labai pozityviai. Tas lemia tai, kad žmogus žymiai rimčiau žiūri į rekomendacijas, laikosi jų, yra labiau motyvuotas. O tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių“, – pridūrė jis.
