Pasienio pareigūnai gavę nedviprasmiškus įsakymus tardo ir bauginą rusus, kurie bando išvykti ar grįžti į šalį. Ir net tie, kurie pabėgo iš tėvynės, nėra saugūs: garsiau prieš režimą pasisakę išvykėliai yra tiriami, o jų artimuosius Rusijoje persekioja režimas.
Savo ruožtu saugumo policija griežtai kovoja su Rusijos įmonėmis, kurios perka užsienio, o ne rusiškas žaliavas ir aparatūrą.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtam karui Ukrainoje įžengus į šeštą mėnesį, Kremliaus saugumo biurokratijoje įvyko dramatiškas poslinkis, kurio centre – pačiam Putinui artimiausia agentūra – Federalinė saugumo tarnyba arba FSB.
Prasidėjus karui Kremlius planavo panaudoti FSB Ukrainoje, kaip specialiųjų operacijų pajėgas, jos turėjo užtvirtinti greitą Rusijos užkariavimą. Pagal tuometį Kremliaus planą, į Ukrainą riedantys Rusijos tankai turėjo sukelti režimo pasikeitimą Kijeve, o šalies kontrolę perimtų nauja promaskvietiška vadovybė, remiama FSB šnipų.
Šią užduotį turėjo atlikti FSB užsienio žvalgybos skyrius – Penktoji tarnyba. Tai buvo vienintelis didelis FSB skyrius, kuris tiesiogiai dalyvavo ruošiantis šiam karui.
Šiems planams ėmus šlubuoti, Putinas FSB paskyrė kitokią, kur kas platesnę misiją: ji atsidūrė visapusių Rusijos karo pastangų namuose ir jos žvalgybos operacijų Ukrainoje priešakyje. Naujus susidorojimus Rusijoje vykdo FSB kovos su terorizmu padalinys, jos kontržvalgybos tarnyba ir tyrimų skyrius.
Tuo tarpu FSB specialiosios pajėgos ir karinės kontržvalgybos skyrius vykdo operacijas, nukreiptas prieš Ukrainos kariškius ir žvalgybos agentus okupuotose teritorijose ir už jos ribų, verbuoja Ukrainos agentus ir apdoroja tuos, gaudo žmones, kuriuos tikisi patraukti baudžiamojon atsakomybėn parodomuosiuose teismuose.
FSB agentai yra dislokuoti prie Rusijos sienų, o Ekonominio saugumo tarnyba, kuri dažnai laikoma labiausiai korumpuotu FSB skyriumi, energingai prižiūri Rusijos ekonominę politiką. FSB būstinėje, Lubiankos aikštėje, Maskvoje agentūros eiliniams buvo liepta ruoštis trijų mėnesių tarnybai okupuotose teritorijose.
Kadangi FSB jau vadovauja transformuotai, vis labiau paranojiškai ir stipriai saugumizuotai valstybės biurokratijai, šis pasikeitimas turi didelių pasekmių Putino valdymo manierai. Priešingai nei ankstesnių metų agentūra, kuri buvo daugiausia orientuota į stebėjimą bei sekimą, dabartinė FSB tapo kur kas didesne vis negailestingesnės valstybės šaka.
Savo plačiais mostais ir įsikerojimu visuomenėje, užsienio reikaluose ir kariuomenėje FSB nebeprimena KGB, o kur kas baisesnį jos pirmtaką – NKVD. Ši Stalino slaptoji policija vykdė didžiuosius 1930-ųjų valymus ir išlaikė Rusijos visuomenę užrakintą iki pat šaltojo karo pradžios.
Ilgos Liubiankos rankos
Nesunku rasti besikeičiančios FSB ženklų. Apsvarstykite jos taktiką žurnalistų ir politinių opozicijos narių atžvilgiu. Anksčiau, kalbant apie spaudą, FSB apsiribodavo šnipinėjimu. Jie „prižiūrėdavo“ vyriausybę kritikuojančius žurnalistams ir skatindavo juos išvykti iš šalies.
Net tada, kai 2020-ųjų vasarą buvo suimtas Ivanas Safronovas, buvęs žurnalistas, kuris rašė apie kariuomenę Rusijos dienraščiui „Kommersant“, ir buvo apkaltintas valstybės išdavyste, tai buvo suprantama kaip žinutė kitiems: nustokite rašyti opiomis temomis arba palikite šalį.
Tiesą sakant, kitais metais daugelis nepriklausomų Rusijos žurnalistų buvo įtraukti į užsienio agentų sąrašus, bet nebuvo suimti, o daug jų paprasčiausiai išvyko į savnorišką tremtį. Šis išvykimas tęsėsi ir karo Ukrainoje pradžioje, kai šimtai Rusijos žurnalistų ir aktyvistų pabėgo į užsienį.
Tačiau nuo pavasario FSB nusprendė pakeisti taktiką. Pavyzdžiui, praėjus dviem mėnesiams po karo pradžios, Rusija įsileido žymų opozicijos politiką Vladimirą Kara-Murzą. Daugelį metų Kara-Murza skraidė tarp JAV, Europos ir Rusijos, ir ragino įvesti sankcijas Putino bičiuliams.
Jis nuo karo pradžios baiminosi, kad Kremlius uždraus jam įvažiuoti į Rusiją. Tačiau balandį Kara-Murza nuskrido į Maskvą ir buvo įleistas, deja tik tam, kad greitai butų įmestas į kalėjimą, kuriame jis tūno iki šiol.
Liepą buvo suimtas kitas opozicijos politikas Ilja Jašinas. Po to, kai Aleksejus Navalnas buvo suimtas ir įkalintas – po jo paties grįžimo į Rusiją 2021 m. rugpjūčio mėn. – Jašinas buvo ryškiausia opozicijos veikėjas. Dabar, kaip Navalnas ir Kara-Murza, jis yra uždarytas ir nutildytas.
Tai nėra atsitiktinumas. Nuo 2022 m. gegužės mėn. FSB lanko pabėgusių į užsienį rusų šeimas, kad perduotų žinią, jog Rusijos vyriausybė yra pasirengusi priimti juos atgal gimtinėje.
Taip pat yra pranešimų, kad Rusijos informacinių technologijų specialistai, kurie karo pradžioje paliko Rusiją, bet grįžo, buvo iškviesti į FSB būstinę ir apklausti: agentūra ieškojo informacijos ypač apie tuos, kurie liko užsienyje.
Putino režimas nusprendė, kad būtų geriau potencialius opozicionierius atidžiai stebėti Rusijoje – tokį metodą Kremlius paskutinį kartą taikė ankstyvuoju Šaltojo karo etapu.
Tuo pat metu FSB ėmė drąsiau persekioti žurnalistus ir kitus, kurie jau seniai gyvena užsienyje.
Stiprėja susidorojimas ir su mokslininkais, teisininkais ir kitais rusais, kurie dalyvavo veikloje, kurią režimas dabar laiko įtartina. FSB pastangos persekioti ir bauginti Rusijos mokslininkus, bendradarbiaujančius su užsienio tyrimų institucijomis, nėra naujiena. Tačiau nuo karo pradžios FSB tapo daug agresyvesnė.
Birželio 30 dieną agentūra ėmėsi ekstremalių veiksmų prieš Novosibirsko valstybinio universiteto Kvantinės optikos laboratorijos direktorių Dmitrijų Kolkerį, apkaltindama jį išdavyste dėl tariamo valstybės paslapčių pasidalijimo su Kinija. (Jis skaitė paskaitų ciklą Kinijoje, tai buvo mainų programos dalis.)
Nors Kolkeris buvo ligoninėje su 4 stadijos kasos vėžiu, FSB jį suėmė ir išsiuntė į Lefortovo kalėjimą, kur po trijų dienų mokslininkas mirė. Daugelis rusų buvo šokiruoti, tačiau tai nėra pavienis atvejis. Likus dienai iki Kolkerio suėmimo, FSB įkalino Dmitrijų Talantovą, žinomą žmogaus teisių teisininką, gynusį Safronovą, išdavyste kaltintą žurnalistą. Teisininkas dabar buvo apkaltintas netikrų naujienų apie karą skleidimu.
Net pagrindiniai Rusijos ekonomikos sektoriai patyrė FSB spaudimą. Tarkime Rusijos nacionalinė sveikatos priežiūros sistema. Nuo birželio Rusijos finansų stebėjimo agentūra kartu su FSB tyrė medicinos klinikas visoje šalyje dėl vakarietiškų, o ne rusiškų vaistų.
Ši kampanija visuomenei buvo pristatyta kaip „užsienio farmacijos kompanijų schemų, parduodančių savo vaistus per Rusijos gydytojus, griovimas“. Kremlius taip pat paprašė FSB ištirti biurokratus, kurie „nesugebėjo“ pakeisti užsienietiškų IT technologijų rusiškais.
FSB rankos ėmė tiestis ir link Rusijos elito, įskaitant ir aukšto rango saugumo pareigūnus. Liepą trys aukščiausi Vidaus reikalų ministerijos generolai buvo suimti dėl kaltinimų turto grobstymu; operacija buvo laikoma žinia vidaus reikalų ministrui. Norėta parodyti, kad niekas nėra visiškai.
Tačiau ryškiausias pokytis susijęs su FSB taktika Ukrainoje. Prieš karą FSB pagrindinis vaidmuo buvo verbuoti Ukrainos politikus. Dabar agentūra vykdo didžiulę operaciją, siekdama sulaikyti daug ukrainiečių Rusijoje ir okupuotose Ukrainos teritorijose. Pagrindinė šios operacijos užduotis – ne atskleisti Ukrainos teroristus, kaip oficialiai tvirtina FSB; veikiau apdoroti žmonės ir išsiųsti juos atgal į Ukrainą vykdyti FSB nurodymų.
Taip pat FSB toliau vykdo negailestingą Ukrainos žvalgybos agentų medžioklę, įkalina ir tardo karius, gynusius Azovstal plieno gamyklą nuo 82 dienas trukusios Rusijos pajėgų apgulties šį pavasarį. Šiuos žmones, kartu su rusais, kurie kaltinami valstybės išdavyste, siunčia į Lefortovo kalėjimą, jie laikomi vertingais kaliniais.
Atgal į Sovietų Sąjungą
Naujas FSB vaidmuo kelia vis didesnių klausimų apie Putino režimą. Jau daugelį metų buvo žinoma, kad Putinas savo saugumo tarnybas iš dalies modeliavo pagal sovietų praktiką, įskaitant KGB, kur praleido beveik 16 metų.
Didžiąją Putino darbo laiko dalį – ypač per pastaruosius penkerius metus, kai jis siekė sustiprinti savo režimą – KGB modelis buvo prasmingas. Viena vertus, vėlesniais sovietmečio dešimtmečiais KGB, nors ir buvo galinga, išliko palyginti maža organizacija ir pirmenybę teikė lengvam požiūriui į kontrolę. Ji stebėjo ir šnipinėjo visus – nuo gamyklos darbuotojų iki balerinų, bet KGB nesiekė vykdyti didelio masto areštų ar valymo. Vietoj to, KGB rėmėsi sudėtingomis bauginimo formomis.
Kitais atžvilgiais KGB taip pat formavo po-Stalino eros politiką. Šalį valdė ne vienas galingas lyderis, bet biurokratų būrys, partiniai veikėjai.
Ir nors agentūra buvo visur, ji iš esmės buvo nematoma: KGB pareigūnai nekentė karinių uniformų, o pirmenybę teikė pilkiems kostiumams. KGB taip pat daug investavo į viešuosius ryšius, rėmė knygas ir filmus, reklamuojančius agentūros, kaip intelektualiausio šalies valdžios subjekto, įvaizdį.
Per pirmuosius 15 savo valdymo metų Putinas rėmėsi FSB, bet bandė jį kiek atitolinti nuo KGB. Jis norėjo, kad FSB būtų jo greitojo reagavimo komanda.
Tačiau po to, kai FSB ne kartą jį nuvylė – neįspėjo apie spalvotas revoliucijas, Maskvos protestus ir galiausiai 2014 m. Kijeve įvykusią Maidano revoliuciją – Putinas pakeitė taisykles. Vietoj to, kad FSB tarnautų kaip greitojo reagavimo pajėgos, jis pakeitė jos mandatą į kažką panašesnio į KGB. FSB tapo politinio stabilumo užtikrinimo priemone, bauginant Rusijos žmones, įskaitant elitą.
Tačiau pastarieji žingsniai rodo, kad Putinas vėl keičia kursą. Vietoj septintojo ir devintojo dešimtmečių KGB FSB vis labiau primena Stalino NKVD, kuri siekė visiškai kontroliuoti Rusijos gyventojus.
Putino monstras
Stalino NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas – buvo tikra pabaisa. Stalinas sukūrė organizaciją, kad ši prižiūrėtų didžiules ir labai skirtingas sovietų valstybės dalis, įskaitant nacionalinę geležinkelių sistemą, Rusijos branduolinę programą ir Stalino priešų nužudymą užsienyje.
NKVD prižiūrėjo policiją, vykdė politines represijas ir valdė Gulagą (didelę Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų sistemą), taip pat statybų pramonę ir net komunalines paslaugas. Vidinėms represijoms vykdyti NKVD visoje šalyje sukūrė direkcijų tinklą: tokiam dideliam kiekiui informacijos apdoroti reikėjo didžiulės saugumo biurokratijos.
NKVD taip pat buvo stipriai militarizuota. NKVD pareigūnai ne tik dėvėjo karines uniformas ir turėjo karinius laipsnius, agentūra turėjo savo karinius dalinius, aprūpintus sunkiąja ginkluote, tokia kaip tankai ir lėktuvai.
Prasidėjus karui, NKVD kariuomenė okupuotose Lenkijos ir Baltijos šalių teritorijose įrengė stovyklas, kad slopintų neramumus ir verbuotų agentus. NKVD taip pat buvo paskirta vadovauti kampanijai, kuria siekta, kad pasibaigus karui rusų pabėgėliai grįžtų į Rusiją.
Tai buvo žmonės, pabėgę iš Sovietų Rusijos, ir daugelis jų buvo įtikinti sugrįžti, vien tam, kad atsidurtų Stalino lageriuose. NKVD nuolat kariavo: su savo politiniais priešais, su buvusiais bendražygiais šalyje ir užsienyje bei su Vakarais.
Prasidėjus karui Ukrainoje, sparčiai auganti Putino saugumo valstybė, atrodo, vis labiau artėja prie stalininio pirmtako. FSB militarizacija, naujos verbavimo stovyklos, vis atviresnė ir žiauresnė taktika rodo, kad Putinas atidžiau žiūri į NKVD – agentūros, kurią karo metu sukūrė totalitarinė valstybė – pavyzdį. Kremlius ruošia šalį ilgam karui.
