Balandžio pabaigoje baigėsi kartu su Norvegijos Karalyste vykdytas projektas „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“. Šis projektas numatė gausybę pokyčių Lietuvos kalėjimų sistemoje – projekto įgyvendinimo metu sukurtos pozityvios užimtumo veiklos nuteistiesiems, pradėti du pilotiniai projektai Pravieniškių pataisos namų 3-iame sektoriuje ir Vilniaus pataisos namuose, vystomas elektroninis nuteistųjų stebėjimas, steigiamas naujas mokymo centras kalėjimų darbuotojams, įgyvendinti ir kiti pakeitimai.
Daugiausiai visuomenės dėmesio ko gero susilaukė siekis plėsti pusiaukelės namų tinklą – Domeikavos gyventojai rašė peticijas, bei protestavo prieš tokios įstaigos įkūrimą jų gyvenvietėje. Kaip ir kai kurie kiti numatomi pakeitimai, pusiaukelės namų modelis yra panašus į Norvegijoje veikiančias įkalinimo įstaigas.
Apibendrinus, galima teigti, jog šie pokyčiai Lietuvos kalėjimų sistemą pastūmės arčiau Norvegijos kalėjimų modelio, kuris pasaulyje žinomas dėl labiau reabilitacinio požiūrio į nuteistuosius. O šis požiūris panašu duoda teigiamus rezultatus, mat recidyvizmo, įkalintų asmenų ir smurtinių nusikaltimų skaičiai Norvegijoje – vieni mažiausių visame pasaulyje.
Apie pokyčius Lietuvos kalėjimų sistemoje kalbamės su kriminologe, Kalėjimų tarnybos resocializacijos koordinavimo skyriaus vyriausiąja specialiste Liubove Jarutiene, taip pat dalyvavusia kartu su Norvegijos Karalyste vykdytame projekte.
Dar devintame dešimtmetyje Norvegijos kalėjimų ir baudžiamosios tvarkos sistema pasižymėjo griežtumu, o to paties dešimtmečio viduryje požiūris pradėjo keistis link reabilitacijos ir elgesio korekcijos. Kokios aplinkybės nulėmė požiūrio pasikeitimą?
Kiek man teko domėtis bendraujant su partneriais Norvegijoje, jie sutinka, kad tuo metu iš tiesų buvo daug griežtumo, represyvumo.
Mano subjektyviu požiūriu, Norvegijos kalėjimų sistema paskutinius kelis dešimtmečius stengėsi remtis mokslu grįstu požiūriu, į tai kas yra daroma kalėjimų sistemoje.
Pamačius pakankamai aukštą nusikalstamo elgesio recidyvizmą po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, buvo nuspręsta iš esmės peržiūrėti sistemą – buvo suprasta, jog esami darbo metodai neveikia. Norvegai iškėlė siekį, kad kuo mažiau nuteistųjų grįžtų prie nusikalstamo elgesio, o laisvės atėmimo metu jie galėtų išspręsti kai kurias savo problemas, grįžti į visuomenę kitokiais jos nariais. Aš manyčiau, kad ryžtas iš esmės pakeisti savo sistemą buvo vienas iš faktorių. O kitas aspektas – rėmimasis mokslu.
Dažnai pastebima, jog Lietuvoje įkalinta bene daugiausiai žmonių visoje Europoje. Kaip manote, kodėl gi taip yra? Ar Lietuvoje bausmės griežtos, ar visgi yra kitų priežasčių?
Manau, jog čia matomas ir sovietinis palikimas – visgi kalėjimų sistemą paveldėjome iš to laikotarpio, gal ir tam tikras nuostatas apie žmones, padariusius nusikaltimus. Gal jaučiamas palikimas ir dalyje baudžiamosios justicijos. Reikia pripažinti, jog 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje tenka nemažai įkalintų asmenų, kiek teko domėtis, vis dar lyderiaujame Europoje. Tik norėčiau paminėti, kad yra teigiamų pokyčių – pastaraisiais metais pavyko išspręsti kalėjimų perpildymo problemą. Remiantis statistika, per pastaruosius 10 metų, įkalintų žmonių skaičius sumažėjo per pusę.
Šiandien nusikaltėlių vis dar įkalinama gana daug, nes Lietuvoje vis dar taikomas gana ilgas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, bausmės yra gana ilgos.
Tačiau pastaruoju metu buvo priimta nemažai įstatymų pakeitimų, kurie turėtų situaciją keisti. Balandžio mėnesį teisingumo ministerija pasiūlė pakankamai rimtus pakeitimus dėl bausmių skyrimo. Anksčiau pas mus skiriant bausmę teismas vadovavosi vadinamąja vidurkio taisykle – tai reiškia, kad galima bausmė buvo skaičiuojama nuo vidutinės bausmės trukmės (numatomos pagal BK) ir tada žiūrima, ar asmuo turi lengvinančių, ar sunkinančių aplinkybių. Dabar šios taisyklės atsisakoma. Tokio kaip inkaro, kuris numatydavo atskaitos tašką. Pakeitimai įsigalios rudenį, tad ko gero pokyčius pamatysime per ateinančius kelis metus.
O kitas dalykas – pas mus ilgą laiką nebuvo populiarios alternatyvios bausmės. Probacija, laisvės apribojimas ir kitos alternatyvos buvo taikomos retai. Paskutiniai Baudžiamojo kodekso pakeitimai numato platesnį tokių priemonių taikymą – taigi laisvės atėmimas būtų taikomas kaip būtina ir neišvengiama priemonė.
Paminėjote kalėjimų perpildymo problemą. Labiau apie ankstyvuosius 2000-uosius kalbate?
Dar net ir 2012 m. tų problemų būdavo. Dabar kalėjimų turime mažiau nei tada – buvo uždarytas Lukiškių tardymo izoliatorius, Kybartų pataisos namai, bet tai neigiamai nepaveikė perpildymo problemos.
Balandį baigėsi kartu su Norvegijos Karalyste vykdytas projektas „Lietuvos bausmių sistemos kokybės gerinimas“. Jūs dalyvavote šiame projekte. Gal galite papasakoti apie savo patirtį dalyvaujant projekte, išskirti svarbesnius aspektus?
Man atrodo gauname galimybę pamatyti gerąją kitos šalies praktiką savo akimis. Juo labiau, Norvegijos kalėjimų sistema laikoma viena iš pavyzdinių – Skandinavijos šalys apskritai tuo pasižymi. Manau visiems kalėjimų tarnybos darbuotojams yra labai naudinga išeiti iš savo kasdienio konteksto – pamatyti kaip yra dirbama kitur ir kad yra sprendimų, apie kuriuos savo sistemoje nebūtume pagalvoję. Šia prasme labai naudingi tarptautiniai projektai.
Aš daugiausiai darbavausi prie resocializacijos srities ir manau, kad viena iš mūsų sėkmių buvo ta, kad pavyko aktyviau įtraukti nevyriausybines organizacijas (NVO), pasikviesti jas dirbti į kalėjimus, finansuoti jų vykdomus projektus. Tai yra labai svarbu ir NVO, ir mums. Ir tiesą sakant, kalėjimai jaučiasi tuštesni, jų projektams pasibaigus. Norvegijos partneriai taip pat pasidalino patirtimi, kaip galima įtraukti nevyriausybines organizacijas. Turime naujų elgesio korekcijos programų – tai irgi reikšmingas indėlis, turime 3 programas skirtingoms tikslinėms grupėms.
Be to, daug dėmesio skirta ir personalo stažuotėms – tam skiriami ir mokymai. Pas mus atsirado ir pameistrystės forma, modulinė bausmių vykdymo sistemos pareigūnų mokymo programa. Dabar ji labiau orientuota ne į teorinį, o į praktinį mokymą, tiesiogiai mokantis kalėjime.
Be šių aspektų, planuojama visiškai atnaujinta kompetencijos ugdymų valdyba. Jame bus palankesnės sąlygos mūsų darbuotojams, personalui mokytis, kelti kvalifikaciją. Man atrodo, kad tai irgi svarbu – sukurti geresnes sąlygas sistemos darbuotojams.
Be to, kai kuriuos procesus skaitmenizavome – tad ir apsikeitimas informacija dabar vyks greičiau.
Kaip minėjau, išbandėme dinaminės apsaugos modelį Vilniaus kalėjime ir Pravieniškių 1-ąjame. Nedarėme revoliucijos, bet pamatėme, kad galime dirbti šiek tiek kitaip.
Kokios tai NVO galėtų būti? Teikiančios psichologinę pagalbą?
Taip, psichologinė pagalba buvo viena iš tų sričių, kur NVO labai pagelbėjo, pasiekė didelį skaičių nuteistųjų.
Bet tai nebūtinai turi būti psichologinė pagalba – tai gali būti ir pagalba nuteistiesiems turintiems priklausomybių. O jų sistemoje turime nemažai. Švietimas, pozityvus užimtumas – tai irgi be galo grupėje. Mūsų klientų grupėje taip pat labai svarbus finansinis raštingumas – nemokėjimas tvarkytis su savo finansais. NVO labai prisidėjo lavinant tuos įgūdžius.
Ar dažnai pastebite finansinio raštingumo stoką tarp nuteistų asmenų?
Gana dažnai, mat ir patys nuteistieji sako, kad matytų tokių užsiėmimų prasmę. Kaip minėjau anksčiau, laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje yra gana ilgos, o žmogus atlikdamas bausmę kalėjime, praranda ir tam tikrus socialinius įgūdžius. Jo gyvenimas kalėjime vis dėlto nėra visiškai toks pat, koks būtų laisvėje. Gebėjimas planuoti savo finansus, savarankiškumas – tai po truputį nyksta.
Dalis nuteistųjų įkalinami neturėdami šių įgūdžių visai, kita dalis juos praranda laisvės atėmimo bausmės metu.
Pakalbėkime apie specifines sistemos dalis. Ypač daug dėmesio susilaukė pusiaukelės namų steigimas – ypač Domeikavos gyvenvietėje Kaune. Dalis gyventojų protestavo prieš pusiaukelės namų steigimą, rašė peticijas. Pusiaukelės namų tinklo plėtra taip pat buvo šio projekto dalis. Ar šis projektas taip pat yra bendradarbiavimo rezultatas?
Bendradarbiaujant su Norvegijos Karalyste, pusiaukelės namai yra vienas labiausiai pasiteisinusių. Pirmieji pusiaukelės namai atsirado dar 2016 m., o būtent šio projekto metu buvo nuspręsta, jog tokių įstaigų reikia daugiau.
Be abejonės, yra skirtumų – praktika dėliojosi šiek tiek kitaip, lietuviškai. Bet pastoviai konsultuodavomės su Norvegijos partneriais – ką daryti, kaip dirbti su nuteistaisiais pusiaukelės namuose.
Dėl neigiamos visuomenės reakcijos – aš manau ją galima nesunkiai suprasti. Visgi pusiaukelės namai yra kalėjimų tarnybos padalinys, o jeigu tokio padalinio kaimynystėje nebuvo. Tiesa, pusiaukelės namai yra ypač nedidelės įstaigos – vietų skaičius jose varijuoja nuo 25 iki 28 vietų.
Nuteistieji turi atitikti gana griežtus kriterijus, kad ten būtų perkelti – rodyti pastangas, motyvaciją. Be to, nuteistasis turi dirbti arba mokytis. Didžioji dalis pasirenka dirbti, visiškai save išlaiko. Tai visgi siejasi su mano minėtu finansiniu raštingumu. Daugelio įkalintų asmenų socialiniai įgūdžiai irgi sumenksta.
Ir prieš perkeldami į pusiaukelės namus, mūsų kalėjimų socialiniai darbuotojai įvertina, koks yra žmogaus poreikis atkurti prarastus socialinius įgūdžius. Jeigu jie nesilaiko nustatytų sąlygų, jie žino, kad bet kuriuo momentu gali būti gražinami į kalėjimą.
Kitas aspektas – nuteistųjų ir kalėjimo darbuotojų santykis pusiaukelės namuose yra daug dėkingesnis. Čia turime ir socialinius darbuotojus, dedikuotus darbui pusiaukelės namuose, užimtumo specialistus, be abejo, turime ir pareigūnų, kurie užtikrina tvarką. Reikia patikrinti blaivumą, ar jie tikrai vyksta į darbą, begalę kitų dalykų.
Kartais pasidalinus nuotraukomis iš padoriau atrodančių įkalinimo įstaigų susilaukiame komentarų, kad nuteistieji gyvena geriau, nei žmonės laisvėje. Kaip manote, kaip visuomenei paaiškinti tokias sąlygas?
Tie įsivaizdavimai apie žiaurią, itin griežtą aplinką visuomenėje tikrai yra. Bet reikia suprasti, jog didžioji dalis nuteistųjų, kuri atsiduria kalėjime, jie atkeliauja pas mus būtent dėl to, kad gyvenime jie neturėjo palankių sąlygų. Galbūt jie neturėjo šeimos ar artimųjų palaikymo, yra mažai ką gero gyvenime matę. Labai dažnai nusikalstamas elgesys susijęs ne su kokia psichopatija, o su socialine rizika.
Žmogus ne visuomet sugeba susitvarkyti su iššūkiais, kuriuos jis patiria. Jeigu žmogus visą gyvenimą gyveno gana sudėtingomis sąlygomis, neturėjo artimųjų, o galiausiai uždarius į kalėjimą su juo elgsimės dar blogiau, būtų naivu tikėtis gero rezultato.
Mums Norvegijos partneriai perteikia, jog kalėjime svarbus normalizavimo principas. Mes atimame žmogaus laisvę, bet ne jo orumą. Jis gavo bausmę, bet tai nereiškia, kad jis turi netekti visų kitų gyvenimiškų patogumų – ryšių su artimaisiais, ar galimybės prasmingai leisti laisvalaikį.
Jeigu daugelis kalėjimą įsivaizduoja kaip niūrią, priešišką vietą ir staiga pamato visiškai priešingą vaizdą, tai aišku kelia nusistebėjimą. Bet jeigu pagalvotume giliau – žmogus pajutęs, jog galima gyventi kitaip, galbūt ir stengsis gyventi kitaip.
Anksčiau rašėme apie TOG pilotinį projektą Pravieniškėse – čia laisvės atėmimo bausmę atlieka nedidelis griežtai atrinktų kalinių skaičius. Gal galite paaiškinti, kuo ši vieta skiriasi nuo pusiaukelės namų, ar atviro tipo kalėjimų?
TOG padalinys ko gero yra praktika, kurią iš Norvegijos karalystės perėmėmė mažiausiai ją koreguodami. Šis padalinys skirtas tiems, kurie yra linkę pakartotinai daryti nusikaltimus. Jiems gali būti susiformavęs ir tam tikras kriminalinis identitetas – jie save identifikuoja su nusikalstamu elgesiu.
Kitas svarbus kriterijus – nuteistojo motyvacija. Jeigu jis nori situaciją keisti, jis gali pretenduoti ir būti perkeltas į TOG padalinį. Šiuo metu turime 12 vietų Pravieniškių kalėjime.
Ten vadovaujamasi dinaminės apsaugos modeliu – reiškia, kad visa komanda, pradedant padalinio koordinatoriumi ir baigiant pareigūnais, visi pastoviai būna šalia nuteistųjų, ne kažkur savo kabinete. Visos veiklos vyksta kartu, tuo pačiu padedant nuteistiesiems laikytis jų dienotvarkių. O kiekvieno nuteistojo dienotvarkė yra skirtinga – tai padeda lavinti discipliną, įprotį. Einame į darbą, gaminamės pietus – toks normalus dienos ritmas.
Be to, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos probacijos tarnyba. Yra numatoma, kad probacijos tarnybos konsultantai atvyksta kiekvieną savaitę, o kartais ir po kelis kartus. Jie jau sukuria kontaktą su nuteistaisiais – nuteistieji žino konkrečius specialistus. Ir tada jei asmuo yra lygtinai paleidžiamas, būtent tas specialistas ir perima pas save į priežiūrą.
Svarbu paminėti, kad kol TOG padalinys veikia Pravieniškėse, pas mus lankosi atstovai iš Kauno probacijos tarnybos. Tie nuteistieji, kurie gyvena TOG padalinyje pravieniškėse, planuoja paleidimo atveju išvykti gyventi į Kauną, kad su tais specialistais ir susitiktų. Taigi, matome sklandesnį paleidimą į laisvę. Dar svarbu paminėti, kad žmogui išėjus lygtinai ir esant probacijos priežiūroje, vis tiek kontaktas su kalėjimo TOG kontaktais nenutrūksta – aptariama, kaip jam sekasi, kaip sekasi laikytis tikslų. Tai yra ir papildoma motyvacijos priemonė nuteistajam, kadangi į laisvę dažnai planuojama išeiti vienaip, o išėjus susiduriama su iššūkiais.
Norvegijoje yra net 58 kalėjimai, o Lietuvoje šiandien beliko aštuoni. Ar tai irgi tikslingas pasirinkimas – turėti daugiau įkalinimo įstaigų, bet talpinančių mažiau kalinių? Žinote, kuomet kilo triukšmas dėl pusiaukelės namų įkūrimo Domeikavoje, gyventojai baiminosi, jog nuteistieji bus apgyvendinti po visą Lietuvą.
Man atrodo daug efektyvesnis sprendimas turėti mažesnes įkalinimo įstaigas. Lietuvoje mes jų turime gana įvairaus dydžio. Iš esmės, mažesniuose kalėjimuose lengviau valdoma saugumo situacija. Visgi svarbiau ne kalėjimų dydis, o kaip įkalinama. Jeigu Norvegijoje vis tik orientuojamasi į kamerų tipo įstaigas, tai pas mus link to tik judama. Vis dar turime ir kolektyvinio įkalinimo kalėjimus, o tai reiškia, kad nuteistųjų kai kuriuose kalėjimuose gyvena vis dar po daug, jie nuolat kontaktuoja. Tada sunkiau ir saugumo situaciją užtikrinti, ir resocializacijos procesai gali sunkiau vykti – tuomet kalinių įtaka vienas kitam yra neišvengiama, tai sunkiau valdyti. Tikrai mažesni kalėjimai šiuo aspektu yra geresnis pasirinkimas.
Bet visuomenės reakcija matyt irgi yra natūrali – turbūt retas iš mūsų išgirdęs žodį „kalėjimas“ pagalvoja ką nors gero. Bet matyt tai susiję su tuo, kad žmogus bijo to, ko nepažįsta. Kai artimieji nėra su tuo susidūrę, niekas iš pažįstamų joje nėra dirbęs, tuomet vieta yra apipinta mitais. Ir visiškai kitaip yra kai žinome daugiau.
Be to, nereikėtų pamiršti, jog Lietuvos probacijos tarnybos prižiūrimų asmenų skaičiai yra nemaži ir tikrai labai galime net nežinoti, kad kaimynas, bendradarbis, ar kitas šalia esantis žmogus yra priežiūroje. Probacija gali būti taikoma po lygtinio paleidimo, kuomet jis dar dalį laiko yra prižiūri, arba kai žmogui atidedama laisvės atėmimo bausmė.
Bet tai nereiškia, kad jis kelia didelę grėsmę visuomenei. Teismas skirdamas probaciją ar lygtinį paleidimą, atsižvelgia į aplinkybes.
Lietuvą pastaruoju metu buvo sukrėtęs ne vienas skandalingas nusikaltimas. Po tokių nusikaltimų politikai reaguoja į nuotaikas visuomenėje ir siūlo griežtinti bausmes – o gyventojai neretai užsimena ir apie mirties bausmės gražinimą. Ką manote apie tokius pasiūlymus?
Tai irgi yra normalu, visuomenė ypač jautriai reaguoja į rezonansinius nusikaltimus. Turbūt kiekvienas iš mūsų kitam nutikusią situaciją pasimatuojame sau, savo šeimai, artimiesiems. Ir tada tarsi kyla siūlymų, jog reikia bausti greičiau, ar net gražinti mirties bausmę. Bet tai matyt susiję su emociniu fonu, kurį nusikaltimai be abejo turi. O visuomenės požiūris be abejonės keičiasi ir keisis toliau.
Daug kas priklauso ir nuo kalėjimų tarnybos požiūrio, atvirumo, pristatymo savęs visuomenei. Ilgą laiką buvome gana uždara sistema, dabar stengiamės apie savo veiklą kuo daugiau pasakoti.
Grįžtant prie mirties bausmės, neretai sakoma, jog tai atgrasytų nuo nusikaltimų darymo. Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, jog absoliuti dauguma nusikaltimus darančių žmonių negalvoja, kokias pasekmes jie sukels. Jie negalvoja apie pasekmes aukoms ar jų artimiesiems, ar tuo labiau apie bausmes, kurių gali susilaukti. Dažnas žmogus, prieš darydamas nusikaltimą, tikrai Baudžiamojo kodekso nepaskaito ir bausmių vidurkio taisykle nesidomi. Jeigu griežtintume BK, tai griežtumas įstatyme ir liktų, bet ne žmonių galvose.
Visgi kai mirties bausmė buvo panaikinta, sunkių nusikaltimų nepadaugėjo – tą aiškiai rodo statistika. Lygiai taip pat neišaugo ir bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje. Kai mes nusprendžiame ne taip griežtai bausti, tai tikrai neveikia kriminogeninės situacijos taip, kad žmonės puola daryti nusikaltimus.
Ar šitoms kvankoms dar negana, kiek aukų nukentėjo nuo kalinių?
