Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Sovietmečio lietuvių literatūra: skaityti, pamiršti, pasmerkti?“
Pastaraisiais metais visuomenėje daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukia stalinizmo laikais veikę ir su okupacine valdžia koloboravę rašytojai Salomėja Nėris ar Petras Cvirka. Literatūrologė ir literatūros kritikė Jūratė Sprindytė atkreipė dėmesį, kad didelei daliai jaunimo šis sovietmečio periodas ir yra įdomiausias.
„Nes ten galima pasišaipyti, pasityčioti, pasijuokti iš tų visų nesąmonių“, kalbėjo literatūrologė.
Tačiau, kaip pripažino J. Sprindytė, jai skaudus toks jaunimo požiūris.
„Sovietmetis labai prieštaringas, labai sudėtingas ir kiekvieno žmogaus, kiekvieno rašytojo gyvenimas nėra vienalytis“, – diskusijos Knygų mugėje metu sakė literatūros kritikė.
J. Sprindytė prisiminė vieną poeto Alfonso Nykos-Niliūno pasakymą, kad literatūrą reikia vertinti tik literatūrinių santykių plotmėje.
„Jokiu būdu neanalizuoti rašytojo moralinės asmenybės. Man atrodo, kad bėgant laikui taip ir bus. Kad rašytojo laikysena, kokia ten ji būtų bebuvusi kažkuriais laikais, bus vis mažiau reikšminga. O bus reikšminga jo kūrinių žodžio vertė“, – svarstė literatūros kritikė.
Baltušis – prastas rašytojas, sukūręs savo legendą?
Sovietmečiu populiarumo šlovės spinduliuose besimaudęs, o dabar dviprasmiškai vertinamas rašytojas J. Baltušis yra vienas prieštaringiausių kūrėjų. Netyla diskusijos, ar sovietiniu funkcionieriumi buvęs J. Baltušis buvo talentingas rašytojas, ar tik sistemos iškeltas veikėjas.
Vilniaus universiteto Filologijos magistranto Manto Tamošaičio nuomone, J. Baltušio atvejis yra problemiškas, nes rašytojas turėjo talentą, mokėjo pasakoti, nesileido į nereikalingus siužeto vingius, bet kūrinių pabaigose įsiverždavo ideologinė tikrovė.
„Lieka nebeaišku, ką mums su juo daryti“, – sakė M. Tamošaitis.
Literatūrologė Dalia Satkauskytė atkreipė dėmesį, kad viena populiariausių knygų dabar yra J. Baltušio dienoraščiai, kuriuose atsiskleidžia dvejopa šio rašytojo asmenybė.
„Viena vertus, sistemą kritikuoja, bet ja ir palankiai sau naudojasi“, – kalbėjo D. Satkauskytė.
Literatūrologė pastebėjo, kad po J. Baltušio dienoraščių išleidimo padidėjo ir kitų jo kūrinių skaitomumas.
„Kai kam patinka ir „Parduotos vasaros“, bet man tai atrodo visiškai prastas kūrinys“, – rėžė J. Sprindytė.
Turėjo išskirtinį statusą
Anot J. Sprindytės, Lietuvoje yra susiformavusi J. Baltušio legenda ir mitas. Literatūros kritikės nuomone, tai galėjo susiformuoti dėl to, kad sovietmečiu rašytojas dažnai važiuodavo į susitikimus su skaitytojais, kaip pats rašo savo dienoraščiuose, bent porą kartų per savaitę.
„Kur yra glebėščiuojamas, vaišinamas, apipilamas gėlėmis, komplimentais“, – pasakojo J. Sprindytė.
M. Tamošaičio teigimu, kad J. Baltušio dienoraščius skaitę žmonės galėtų sutarti, kad J. Baltušis buvo „bjauraus būdo“.
„Tai yra žmogus, kuris nuolatos skundžiasi, kad yra nepakankamai pagerbtas, nors buvo skaitomiausias rašytojas tuo metu Lietuvoje“ – kalbėjo M. Tamošaitis.
J. Sprindytės teigimu, partinį bilietą turėjusiems rašytojams, tokiems kaip J. Baltušis, būdavo sukuriamos išskirtinės sąlygos.
„Eduardas Mieželaitis už vieną eilutę gaudavo vieną rublį tais laikais. Jei parašai ilgą eilėraštį baltosiomis eilėmis, tai galite įsivaizduoti, kaip gyveni. <...> Man teko bendrauti su ta ankstesne, pokarine [rašytojų] karta. Jiems tekdavo ir kavos puodelį nupirkti, nes jie buvo vargšai“, – prisiminė J. Sprindytė.
Stereotipais apaugęs sovietmetis
J. Sprindytės nuomone, šių metų Knygų mugės devizas „Gyventi reikia be formulių“ labai tinka ir sovietmečiui, nes jis apaugęs formulėmis ir stereotipas.
„Pirmas stereotipas yra tas, kad sovietmetis yra homogeniškas, na va, gūdūs sovietmečio laikai. Nieko panašaus. Buvo stalinizmas, buvo atšilimas ir buvo stagnacija“, – kalbėjo literatūrologė.
Jos nuomone, stagnacijos laikotarpis, kurio metu valdžioje buvo Leonidas Brežnevas, davė dėmesio vertų kūrinių.
Pasak jos, šiais laikais lūžtančios salės per Pauliaus Širvio knygos ar J. Baltušio dienoraščių pristatymus rodo, kad sovietinė literatūra vis dar turi paklausą, nors, pripažįsta J. Sprindytė, dauguma veidų tose salėse būna vyresnio amžiaus.
M. Tamošaitis teigė, kad „sovietmečio gūdumo“ stereotipas atėjo ne dėl to, kad nuo to laiko praėjo jau 30 metų, bet ta prasme, kad atsirado psichologinė distancija.
„Mano kartai dar kažką reiškia šieno vežimas, <...> bet mano brolio jaunesnio kartai, tai tokia pat egzotika skaityti, kaip apie beduinus Afrikoje. <...> Tai nėra mūsų gyvenimo aktualija“, – kodėl sovietinė literatūra po truputį slenka į užmarštį aiškino M. Tamošaitis.
Pamirškime sovietinius kūrinius?
J. Sprindytės įsitikinimu, daugelis sovietmečiu šedevrais laikytų knygų dabar tokiais nebelaikomi. Tai, literatūrologės nuomone, yra dėl to, kad dalis tų kūrinių yra tampriai susiję su sovietmečio kontekstu ir konkrečiu laikotarpiu.
„Perkračiusi savo mintyse visą tą kūrybą, tai poetų randu nemažai, kurie anapus bet kokių ribų ir neįkalinti savame laike“, – Knygų mugėje kalbėjo J. Sprindytė.
Literatūrologės nuomone, iš sovietiniais laikais veikusių poetų aktualumo ir šiais laikais neprarado Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė ir Tomas Venclova, o iš prozos autorių, literatūros kritikės nuomone, dėmesio vertas tik Saulius Tomas Kondrotas.
„Ne poetų, o prozos kūrinių, kurie nebūtų priklausomi nuo savo laiko konteksto, yra tikrai nedaug. Bet, kita vertus, galime juos skaityti, norėdami pažinti savo kultūrą, savo istoriją, savo literatūrą, ypač, kam tai įdomu. <...> Yra svarbu pažinti savo kultūrą“, – samprotavo J. Sprindytė.
J. Sprindytės nuomone, nėra verta kalbėti apie tai, ar šiandien skaitytojui vertėtų atsiversti lietuvių literatūros kūrinius, sukurtus sovietmečiu.
„Dabar storą sovietinį romaną skaityti... Na, kas imsis. Būkime realistai. Kai šitokios krūvos knygų, verstinių, šiuolaikinių autorių, nemanau, kad tą sovietinę literatūrą reikia prikelti“, – tvirtino literatūrologė.
