Istorikai sako, kad sovietines šventes galima skirstyti į dvi dalis, oficialiąją, kai reikia mojuoti rankomis, vėliavomis ir lyderių plakatais ir privačią, kai oficialumams pasibaigus tiek partijos elitas, tiek paprasti mirtingieji tiesiog švęsdavo. Būtent baliai, o ne vėliavos ir gėlių griliandos padėjo sovietinėms šventėms įsitvirtinti žmonių sąmonėje ir kalendoriuose.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Tiesa, demonstracijos, paradai ir tribūnos buvo išskirtinis didžiųjų sovietinių švenčių bruožas. Tai būdavo, taip vadinamųjų, pirmo lygio švenčių privilegija. Per antro lygio šventes tokių demonstracijų nebuvo, buvo rengiami tik minėjimai darbo kolektyvuose, teikiami pagyrimo raštai, kukliai atšvenčiama darbe prie suneštinio stalo.
Štai balandžio talkas Sovietų Sąjungoje pradėta švęsti dar 1920 metais, pirmojoje jų Leninas išties nešė rąstą, kas vėliau tapo nemenkų juokų objektu.
Tarptautinę darbininkų dieną bolševikai pradėjo švęsti dar anksčiau, iškart po revoliucijos 1918 metais, o štai pergalės diena rimčiau švenčiama tik nuo 1965 metų, iki tol sovietai savo pergalės tarsi gėdijosi. Visos šios šventės po okupacijos persikėlė į visas okupuotas šalis, Rytų Europos bloką.
Švęsta, nes reikėjo
Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad sovietinės šventės visų pirma švęstos pasirodymui, o tikrasis šventimas prasidėdavo pasibaigus paradui, eitynėmis su vėliavomis ir privalomajai balandžio talkai, į kurią niekas nenorėjo eiti, bet visi eidavo.
Pirmosios balandžio mėnesio talkos, dar kitaip vadinti subotnikais, pasak istoriko, prasidėjo gana anksti. Leninas dar buvo gyvas ir pats dalyvavo vienoje pirmųjų talkų. Iš ten, anot A. Jakubčionio, ir kilo daugybė pasakojimų ir anekdotų apie Leniną talkoje nešantį netikrą rąstą, bei kitus tuomečius nutikimus.
„Sovietų Sąjungoje, tiksliau, dar tuometėje sovietų Rusijoje, buvo sudievintas darbas, todėl po darbo dar padirbėti atrodė visiškai normalu ir sveikintina. Talkos pradėtos balandį, nes šis mėnuo labai patogiai sutapo su Lenino gimtadieniu“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, iš ten kilo ir balandžio-švaros mėnesio titulas. Talkos buvo visuotinis ir privalomas dalykas, į kurias visi eiti privalėjo, bet niekas nenorėjo. Tiesa, talkose neapsieita ir be alkoholio, gerta ne tik po jų, bet ir per jas. Tai darydavo ir patys aukščiausi partijos atstovai, susirinkę į parodomąsias talkas.
„Nomenklatūrinis elitas į talkas susirinkdavo net dėvėdami kaklaraiščius, porą valandų padirbdavo, o tada išsidėliodavo tai, kas ką atsinešė ir imdavo vaišintis. Taip buvo iki pat Michailo Gorbačiovo paskelbtos antialkoholinės kampanijos pradžios, kurią, beje, ta pati nomeklatūra paminėjo paskutinį kartą išgerdama talkoje, o vėliau apie tai parašydama savo atsiminimuose“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Na, o praūžus lenininėms talkoms ateidavo gegužės 1-osios ir gegužės 9-osios šventės. Gegužės 1-osios šventė švęsta itin garsiai ir triukšmingai, švenčiant niekas neminėjo, kad ši šventė kilo iš JAV, Vakarų Europos.
„Pagrindinis tokių švenčių akcentas būdavo šventiniai paradai. Tai buvo šventės esmė, nes neparodęs, koks esi galingas, drausmingas ar spalvingas, negalėdavai atšvęsti. Sovietų Sąjungoje į paradus žiūrėta labai rimtai. Paradas, kaip būtinoji šventės dalis susiformavo Stalino įsigalėjimo metais.
Rengti ne tik kariniai padarai, bet ir civilių gyventojų, labai mėgti fizkultūrininkų paradai, kurių akcentas buvo fizinio lavinimo mokytojų eisenos. Norėta parodyti, kad tarybinis žmogus turi būti stiprus ir galingas, nors į profesionalų sportą žiūrėta paniekinamai. Tiesiog stipraus kūno žmonės matyti kaip būsima mėsa karams“, – pasakojo istorikas.
Stalinas mėgo paradus
Anot jo, Stalino laikais paradai buvo skirti išskirtinai diktatoriaus garbinimui. Tarkime, 5 tūkst. pionierių nešė iš gėlių supintą šūkį apie Staliną arba norėta padaryti judantį ir parade dalyvaujantį stadioną, kuriame tuo pat metu dar vyktų ir pasirodymas. Tiesa, ši užmačia nepavyko.
„Buvo nešami gamyklų, tankų maketai. Paradas pirmiausia buvo vieta šlovinti vadą ir valstybę. Vėliau ši tradicija perėjo į gegužės 9 -ąją. Tiesa, gegužės 9-osios paradai ir minėjimai prasidėjo tik 1965 metais, praėjus 20 metų po pergalės Antrajame pasauliniame kare. Taip buvo dėl to, kad Stalinas nenorėjo garbinti kariuomenės vadų, laimėjusių karą. Nes pats jis fronte buvo vos vieną kartą ir labai trumpai. Taigi, pergalės paradus pradėta rengti tik valdžią į savo rankas perėmus Leonidui Brežnevui“, – pasakojo istorikas.
Jis sakė, kad žmonės, ypatingai Lietuvoje, eiti į paradus eiti nemėgo, visi stengėsi kuo greičiau pereiti ir veikti tai, ką nori.
„Kai kurios gamyklos, įstaigos, norėdamos pasiafišuoti vienam iš darbuotojų duodavo kokį didelį lyderio paveikslą, vėliavą nešti. Už tai mokėdavo apie 10 rublių. Tai buvo visai smagūs pinigai tolimesnei šventei, nes degtinės butelis kainavo apie 4 rublius. Taigi, išeidavo pora butelių degtinės ir dar likdavo užkandžiui“, – sakė A. Jakubčionis.
Gegužės šventės sovietmečiu būdavo laisvos dienos, bet Lietuvoje ypatingai nemėgtas faktas, kad reikia eiti į paradą, nes žmonėms būdavo pats darbymetis, reikėjo viską sėti ir sodinti, į kolektyvinius sodus važiuoti, o ne paraduose šlaistytis.
Tiesa, pasak istoriko, gegužės 9 dieną, žmonės mėgo labiau nei savaitę anksčiau vykdavusią šventę, jau vien todėl, kad Lietuvoje pergalės dieną jokių paradų nevyko ir tik oficialios delegacijos važiuodavo į kapines padėti gėlių. Taigi, žmonės tiesiog turėjo laisvą dieną savo darbams, sodinukams, kolektyviniams sodams.
„Į šventinius gegužės 1-osios paradus eiti buvo privaloma, bet, žinoma, visi neidavo. Tarkime, jei studentai, tai eidavo 1 ir 2 kurso jaunuoliai, kiti jau būdavo atleidžiami nuo tokios prievolės, jei gamyklos darbininkai, tai tie, kurie nedirba pamainoje ir nesiilsi po jos.
Žinoma, valdininkai turėjo eiti visi. O ir senstant lyderiams, tarkime, L. Brežnevui, paradai imti trumpinti. Sunku senoliui jau būdavo išstovėti kelias valandas. O paradai buvo ilgi. Štai Vilniuje reikėjo pereiti visą Gedimino prospektą, kuris tuomet vadinosi Lenino prospektu. Tai eilė rikiuodavo palei Nerį, ir visi laukdavo savo momento, kol galės pražygiuoti pro tribūną.
Ji buvo statoma prie Lukiškių aikštės, vadai žvelgdavo į Leniną, mojuodavo miniai [Lenino statula stovėjo Lukiškių aikštės centre]. Visas paradas su laukimu ir žygiavimu trukdavo apie 4 valandas. Kalbų būta, bet mažai. Tik pasveikindavo ir tada jau ilgai mojuodavo visiems, kurie eina gatve“, – pasakojo istorikas.
Stalino, L. Brežnevo ar kitų lyderių gimtadieniai oficialiai nebuvo minimi, bet blūdo būta. Spausdintos telegramos, tekstai, siųstos dovanos, tarkime, Stalinas, gaudavo visko, nuo kilimų iki statulų, visos sovietinės respublikos kažką nusiųsdavo. L. Brežnevo gimtadienis minėtas kukliau, bet tikrai nebūdavo pamirštas. Taip reikšta pagarba ir tam tikras sudievinimas. Diena, kai jis gimė, laikyta vos ne sėkmės diena.
Lietuvoje sovietmečiu švęsta ir Motinos diena, bet ji, kaip ir visos senos šventės, švęsta tyliai. Niekas važiuojančiųjų į kapines ar pas mamas negaudė, bet niekas švęsti ir neskatino. Tai žmonės darė tyliai ir šeimos rate, visiškai taip, kaip švęsdavo Kūčias ar Velykas.
