Tiesa, ne visi kapeliai, kauburėliai ir vietos, vadinamos markapiais, išties slepia maro aukų kapus. Dažnai tai choleros, raupų ar kitų ligų, nusinešusių daugiau žmonių aukų, kapai. Tačiau maras tam tikru metu tapo mirtinos ligos sinonimu, todėl visos baisios ligos sietos su maru.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Maro aukų kapai, dar kitaip vadinami maro duobėmis, nusėjo visą Europą. Paryžiaus, Londono ar Italijos miestų bažnyčios, užmiesčio laukai iki šiol slepia tamsias paslaptis. Štai Londono požeminis metro dar ir šiandien slepia ne vieną mitą.
Pasak vieno jų, pažvelgus į Londono metro žemėlapį, galime pastebėti tam tikrų keistumų, kai kurios linijos nėra tiesiausiai ar greičiausiai nutiestos, atvirkščiai, jos daro keistus lankus, apylankas ir nelogiškai vingiuoja. Tai ypatingai pastebima pirmosiose, dar XIX amžiuje tiestose metro linijose.
O taip yra esą todėl, kad jos tiestos bandant išvengti masinių maro aukų kapaviečių. Visgi ši legenda yra tik legenda, mat metro kelius ir apylankas lėmė ne maro aukų kapai, o žemės nuosavybės disputai. Istorikai sako, kad tokių legendų Europoje sklando ne viena, bet tiesa yra kur kas banalesnė. Kol būdavo vietos, maro aukas laidodavo bažnyčiose ir aplink jas, vėliau – masinėse kapavietėse, kurias žymėjo balti arba juodi kryžiai, kauburėliai.
Tiesa, jų nebuvo tiek daug, kad visas miestas skęstų kapinėse ir kapavietėse. Nors aukų būta ir daug. Daugelis jų tiesiog degintos, taip siekti išvengti užsikrėtimų, tikėta, kad net mirusiųjų kūnai gali pernešti ligą. Deginti ne tik kūnai, bet ir maro aukų namai, daiktai, todėl daug apčiuopiamų pėdsakų ir to laikmečio neliko.
O maro būta išties klastingos ligos. Nuo maro užsikrėtimo iki simptomų pasirodymo paprastai praeidavo trys arba šešios dienos, bet kartais maras žmones griebdavo itin greitai, jie maru susirgdavo per kelias minutes po kontakto su užkrėstuoju arba įkandus blusai. O štai kartais klastinga liga slėpdavosi organizme net kelias savaites, manoma, kad tai priklausydavo nuo to, kaip ja buvo užsikrėsta.
Maru susirgę žmonės išsyk imdavo panašėti į gyvus numirėlius, taip juos gana lengvai atpažindavo dar ligos nepaliesti kaimynai ir giminaičiai. Žmonėms imdavo svaigti galva, jie itin karščiuodavo, ant liežuvio atsirasdavo storas baltų apnašų sluoksnis, oda papilkėdavo.
Žmogus imdavo klėjoti. Kiti požymiai smarkiai priklausydavo nuo užsikrėtimo būdo: jei užsikrėsta per odą, liečiant kitą žmogų arba daiktus, toje vietoje atsirasdavo pūslės, kurios vėliau trūkdavo ir virsdavo juodais šašais.
Buboninė maro forma, kuri kildavo įkandus blusoms, sukeldavo limfmazgių uždegimą, šie išsiplėsdavo, padidėdavo, virsdavo bubonais, o vėliau trūkinėdavo, iš jų bėgdavo pūliai.
Jei nelaimėlis įkvėpdavo maro, o tiksliau, užsikrėsdavo oro lašeliniu būdu, jo plaučiai būdavo akimirksniu pažeidžiami, kildavo kosulys, ligonis imdavo spjaudytis kraujais. Maru buvo galima užsikrėsi ir per maistą, o jau tada prasidėdavo viduriavimas, vėmimas ir išmatos su krauju.
Pasak medikų ir istorikų, maro pikai kildavo vasaros pabaigoje ir prasidedant rudeniui, masiškai mirštant žmonėms likdavo nenuimtas derlius, dirvonuodavo žemė, todėl beveik visada iš paskos maro slinkdavo ir badas.
Vilnius nusėtas kapų, kai kurie jų – maro aukų
Lietuvą, o tiksliau Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), maras pasiekė XIV a. pradžioje. Manoma, kad jį iš Prūsijos ir Livonijos atnešė kryžiuočiai. Tada it lapai žmonės krito Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje ir Prūsijos buvusiose teritorijose. Kitas maro etapas LDK pasiekė iš Lenkijos, ten 1440 m. ir 1451–52 m. siautusi epidemija netruko pasiekti ir mūsų žemes.
Dar vieną maro protrūkį į LDK XVI amžiuje atnešė mūsų teritorijas puolantys totoriai. Maro epidemijos su pertraukomis siautė 1515–16 ir 1530–50 metais. Vien 1571 m. Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 tūkst. žmonių.
Dar po poros šimto metų dėl bado, maro ir švedų puolimo LDK prarado pusę savo gyventojų. Tiesa, tai buvo paskutinis tokio masto maro protrūkis Lietuvoje. Nuo XV iki XVIII amžiaus mūsų šalies teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 metais.
Maro aukų kapai jau pilti už miesto sienų, net špitolės ir vienuolynai, kurie prižiūrėjo tokius ligonius, likdavo už miesto sienų.
Dar ir dabar ne viena Vilniaus bažnyčia galimai požemiuose slepia maro aukų kaulus, o akyla akis, išėjusi už Vilniaus Aušros vartų ir paklaidžiojus kiemuose, dar gali rasti mažą Švento Nikodemo ir Švento Juozapo bažnytėlę, paverstą gyvenamuoju namu. Kalbama, kad čia kadaise glaudėsi vienuoliai, tvarkę maro aukų kūnus.
Rašytojas, gidas ir Vilniaus istorijos žinovas Darius Pocevičius sako, kad maras, kaulai ir markapiai Vilniuje apipinti legendomis.
„Yra daug gandų. Ilgiausias gyvuojantis gandas yra apie Dominikonų bažnyčios rūsius. Sovietmečiu imta garsiai kalbėti, kad ten guli maro aukų kaulai, nes kaulų išties daug. Bet vėliau ištyrė ir paaiškėjo, kad ne. Prieš kokius penkerius metus tas gandas vėl atgijo. Ir dabartiniai antropologai nenustatė, kad šie bažnyčios rūsiai slėptų masinį palaidojimą.
Nustatyta, kad ten skirtingais laikais palaidotų žmonių kaulai, taigi, nebūtinai maro aukos. O ir žmonės ten laidoti skirtingų socialinių sluoksnių. Po visomis bažnyčiomis rūsiuose buvo laidojami žmonės, dažniau – aukštesnio socialinio sluoksnio“, – sakė D. Pocevičius.
Maro aukas mena paveikslai. Štai vienas, pasak gido, kaba Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, jis puikiai pavaizduoja marą Vilniuje.
„Antras įrodymas, ant Šv. Jonų bažnyčios iš Pilies gatvės pusės yra memorialinė lenta ir toks mažas balkonėlis. Ant tinko, žemiau memorialinės lentos yra atvertos freskos, viena jų vaizduoja ne ką kitą, o marą“, – sakė jis.
Rašytojas įsitikinęs, kad maro aukas dažniausiai laidojo už miesto, todėl dabartiniame Naujamiestyje, Vingio parke ar greta stoties tokių kapaviečių galima būtų aptikti.
Laidota ir bažnyčių, kurios buvo už miesto, ribose, tai ir Šv. Jokūbo ir Pilypo Lukiškėse, Šv. Rapolo anapus upės ar Šv. Stepono greta dabartinės autobusų stoties teritorijose.
Tai, kad laidota būtent už tuomečio miesto, patvirtina ir archeologas, mokslų daktaras Linas Girlevičius. Anot jo, kapų kasant Vilnių tikrai randama ir jų yra gana daug.
„Vilniuje maro kapų nėra daug identifikuota, bet gal todėl, kad nebuvo daryti specializuoti tyrimai. Bet jei kalbėtume apie Vilnių, tai masiniai kapai yra išsimėtę po dideles teritorijas. Štai Naujamiestyje jų randama nuo pat dabartinės geležinkelio stoties ir greta esančios bažnyčios iki Lukiškių aikštės.
Statant geležinkelį, kiek žinoma, buvo aptikta daug žmonių kapų. Tai liudytų, kad ne tik miesto viduje ir bažnyčių šventoriuose laidojo. Naujamiestyje laidoti buvo palankios sąlygos, smėlis, buvo paprasta iškasti duobes net žiemą“, – pasakojo archeologas.
Anot jo, daugelis tyrinėtų kapų yra tvarkingi palaidojimai, galima atsekti palaidojimų sistemą. Tai liudytų, kad nebuvo itin skubama, metami kūnai.
„Laidojo ir gynybiniuose įtvirtinimuose, apkasų vietose. Iš tų vietų vėliau išsivystė didesnės kapinės, tarkime, Bernardinų kapinės ar Šv. Jevrosinijos, Rasų kapinės. O kalbant apie maro pėdsakus, tai universiteto antropologai maro pėdsakų aptiko Naujamiestyje esančiame Šaltinių/Aguonų gatvės kampe, buvo statomas naujas kvartalas, kasta ir rasti pėdsakai.
Ten ankstyviausi kapai rasti XVI amžiaus. Pats esu tyrinėjęs Polocko gatvėje buvusius stačiatikių kapelius, ten buvo grupiniai kapai. Tai šie kapeliai man buvo įtartini“, – sakė L. Girlevičius, pripažinęs, kad daugybė kapų Vilniuje yra ne ko kito, o epidemijų aukų kapai, nors nebūtinai maro.
Invazijos, karai nešė ligas, infekcijas, kūnai mėtėsi gatvėse, jie laidoti masiniuose kapuose.
„Gali būti, kad yra ir daugiau maro aukų kapų, bet medžiaga nėra sisteminama, nedaromi tyrimai. Trūksta intereso, pinigų. Vilnius – kupinas paslapčių, mitų, kai kurias jų tikrai būtų įdomu patyrinėti, tarkime, legendas apie Vilniaus vandentiekį“, – pasakojo archeologas.
Tiesa, pasivaikščiojimo Vingio parke metu atkreipkite dėmesį į karių kapus ten. Kalbama, kad XVIII amžiuje ten laidotos ne tik karo, bet ir maro aukos. Vėliau šie kapai priglaudė pasaulinių karų kareivių kaulus.
