Naujienų portalui tv3.lt Lukas (vardas pakeistas – red. past.) pasakoja, kaip praeitoje darbovietėje teko susidurti su nemalonia staigmena – vyras, dirbantis IT srityje, nė neįtarė, kad visas jo darbas yra fiksuojamas.
Kaip pasakoja Lukas, jis dirbo iš namų su įmonės duotu kompiuteriu. Tik po kurio laiko netikėtai sužinojo, kad kompiuterio ekranas periodiškai fotografuojamas, o tas nuotraukas gavę vadovai stebi darbuotojo veiklą.
„Dirbau programuotoju. Neatsimenu tiksliai, bet darbo sutartyje nebuvo nurodyta apie stebėjimą. Žmonės sužinodavo tik pradėję dirbti, kai pirmą kartą „nusižengdavo“, iki tol jie realiai net nežinodavo. Buvo įdiegta programinė įranga, kuri kas 10 ar 15 minučių darydavo ekrano nuotrauką. Mes nematydavome tų ekrano nuotraukų, jas matydavo tik projektų vadovas ir direktorė“, – pasakoja Lukas.
Fiksuojamas ne tik ekranas, bet ir pelytės, ir klaviatūros veikla
Toks sekimas nebuvo vienintelis, kurį taikė praeita vyro darbovietė. Pasak jo, taip pat buvo stebimas veiksmų atlikimas per tam tikrą laikotarpį, kas reiškia, kad įmonė fiksavo ir kompiuterio pelytės bei klaviatūros veiklą.
„Buvo sekamas ir veiksmų atlikimas per tam tikrą periodą, tai visi pelytės paspaudimai, klaviatūros klavišo paspaudimai. Įmonė buvo įrašiusi kažkokį algoritmą, kuris fiksuoja kiek veiksmų padaryta per tam tikrą tikrą laiko intervalą. Tada suskaičiavę galėjo apskaičiuoti, ar tai buvo darbingas laikotarpis, ar kompiuteris buvo tiesiog įjungtas ir paliktas“, – prisimena vyras.
Kaip nurodo Lukas, apie visus šiuos sekimus sužinojo visai atsitiktinai – nuėjęs pavalgyti neįprastu metu.
„Apie tai sužinojau tada, kai tiesiog per pietų pertrauką aš užsidirbau ir nusprendžiau, kad papietausiu vėliau, ne įprastos pietų pertraukos metu.
Kai grįžau pavalgęs, man projektų vadovė parašė: „Kodėl tu nieko nedarai?“ Sakau: „Iš kur tu sužinojai, kad aš nieko nedariau?“ Ir ji tiesiog atsiuntė savo ekrano nuotrauką, kur aiškiai matosi padarytos mano ekrano nuotraukos. Net iš ankstesnių nuotraukų matėsi, kaip dirbu“, – pasakoja Lukas.
Progamuotojas: „Man buvo šokas“
Vyras neslepia, kad pamačius daugybę savo ekrano nuotraukų pas vadovę kompiuteryje, jis labai sutriko.
„Iš pradžių man buvo šokas, nes tai buvo mano pirma IT darbovietė ir aš iki tol nebuvau girdėjęs, kad toks dalykas yra normalu. Aišku, tai buvo pirma ir paskutinė darbovietė, kur tai buvo daroma. Paskui supratau, kad tai nėra normalu“, – atvirauja jis.
Lukas pasakoja, kad dirbti tokiomis sąlygomis nebuvo malonu, jautėsi sukaustytas ir bijantis darbo metu užeiti į socialinius tinklus, atrašyti artimiesiems žmonėms, nes nežinojo, kada ekranas bus nufotografuotas ir kokia asmeninė informacija jame gali pasimatyti.
„Tikrai nepatiko dėl sekimo, nes būna laikotarpis, kada yra darbo, bet būna laikotarpis, kada nėra darbo. Ir jeigu įsijungei kokį feisbuką su šeimos nariais susirašyti ir bijai tą daryti, nes nežinai ar tuo metu padarys tą nuotrauką ar nepadarys. Tai jau asmens duomenų pažeidimas, nes skaitomi asmeniniai susirašinėjimai“, – sako vyras.
Kaip teigia Lukas, tokius savo veiksmus darbdaviai teisino aiškindami, kad ofise mato, ką darbuotojai veikia, o jiems dirbant namuose – ne. Todėl tai buvo daroma tam, kad darbuotojas darbo metu dirbtų, o ne užsiimtų pašaliniais reikalais.
M. Pareščius: „Lietuvoje įmonės seka viską“
Programuotojo Luko istorija atskleidžia nelegalios veiklos detales, nes jo atveju darbuotojo stebėjimas nebuvo nei aptartas sutartyje, nei apie jį pranešta. Vis dėlto, pasak kibernetinio saugumo specialisto Mariaus Pareščiaus, legalus darbuotojų stebėjimas Lietuvoje nėra naujiena.
Jo teigimu, jau ne pirmą dešitmentį egzistuoja įmonių, kuriose bendru susitarimu vyksta darbuotojų stebėjimas kai jie dirba iš namų.
Dažniausiai tokia praktika, kaip pasakoja M. Pareščius, taikoma finansų sektoriuje ir IT kompanijų programuotojams.
„Darbuotojas pasirašo taisyklės, kad yra susipažinęs su tuo, kad viskas, ką jisai veikia darbo metu įmonės suteiktu kompiuteriu ir kitomis priemonėmis gali būti stebima ir kad jis gali būti prižiūrimas, stebimas per kompiuterio kamerą“, – teigia jis.
Be stebėjimo per vaizdo kamerą, pasak specialisto, Lietuvoje įmonės taiko ir kitas praktikas – seka viską.
„Seka darbuotojo darbą prie kompiuterio, ką jis naršo, ką rašo, ką mato ir panašiai.Tam dažniausiai yra naudojama programinė įranga, kuri informuoja darbuotojus, kad šiuo metu yra vykdomas įrašas“, – nurodo M. Pareščius.
Specialisto teigimu tai yra kiekvienos įmonės vidaus taisyklės, su kuriomis žmogus, atėjęs darbintis, gali sutikti arba ne. Pasak jo, darbas iš namų turi būti toks pats, kaip ir darbo vietoje, biure.
„Biure jis lygiai taip pat yra sekamas per kameras. Šiuo atveju dirbant iš namų darbuotojas turi būti atitinkamai pasirengęs, apsirengęs, taip, tarsi tai būtų jo fizinis buvimas biure“, – sako jis.
Nors Lietuvoje nėra daug atvejų, kad įmonės reikalautų darbuotojų, dirbančių nuotoliniu būdu iš namų, visą darbo laiką dirbti su įjungta kamera, tačiau, pasak Mariaus Pareščiaus, Lietuvoje įmonės stebi darbuotojų veiklą kompiuteriu, o darbuotojai su tuo sutinka, nes įsipareigoja dirbti nustatytas valandas.
„Kai žmogus priimamas į darbą, jis prašo, kad nori vieną ar dvi dienas per savaitę būti biure, o visą kitą laiką praleisti prie kompiuterio pagal sutartą darbo grafiką. Tai gali daryti iš namų arba iš kitos nuotolinės darbo vietos.
Jis ateina į nuotolinę darbo vietą ir įsipareigoja aštuonias valandas, penkias dienas per savaitę dirbti savo įmonei. O kaip jis ten savo darbo grafiką dalinsies? Ką gali parodyti, ko negali parodyti savo nuotolinėje darbo vietoje? Čia jau jo reikalas. Darbuotojai dažniausiai pačioje pradžioje gali prieštarauti, bandydami teisintis, kad gali namuose daryt ką nori, kaip nori, devėti ką nori. Tačiau visa tai yra įmonės nuotolinis biuras“, – pabrėžia specialistas.
Psichologas: „Brautis į žmogaus privačią erdvę yra agresyvu“
Toks darbuotojų stebėjimas turi neigiamų padarinių, pasak psichologo Edvardo Šidlausko, tai kelia nemažą papildomą stresą ir darbuotojas greičiau pervargsta, yra labiau sudirgęs.
„Darbo iš namų stebėjimas turi prasmę tik tada, jeigu mokama už valandas. Jeigu mokama už atliktą darbą, stebėti nėra jokios prasmės. Žmogus savo tempu, savo ritmu padarys. Kiek padarys, tiek gaus. Manau, prie to ir einame, nes aštuonių valandų darbo diena vis labiau tampa beprasmė. Verslui, kuris skaičiuoja pajamas, labiau apsimoka mokėti už padarytą darbą“, – sako psichologas.
Psichologo teigimu, stebėjimas kameromis yra perteklinis, tuo labiau dėl to, kad tai yra privati namų erdvė.
„Darbuotojas dirba iš namų, tai brautis į jo buitinę, privačią erdvę man atrodo gana agresyvu. Tie pasiteisinimai, kad taip dirbs efektyviau, manęs neįtikina. Tai žmogaus pasirinkimas, kaip jis dirbs, ar tinginiaus, ar efektyviai, ar pusiau efektyviai. Už tai jam ir mokėkite, kiek jis padarė, nereikia jokių kamerų“, – svarsto E. Šidlauskas.
Psichologo manymu Lietuvoje tokia praktika nebūtų efektyvi. Pasak jo, darbdaviui, siekiančiam kontroliuoti darbuotoją tai gali būti pravartu, tačiau pačiam žmogui tai nėra naudinga, nes viešoje erdvėje vis daugėja skaitmeninio turinio ir mūsų duomenų apie tai, ką mes darome, kur einame, o tai nėra gerai žmogui, nes atveria galimybę jį dar labiau kontroliuoti.
„Mūsų darbo kultūroje dar per mažai suprandama, kad darbdavys ir darbuotojas yra du lygiaverčiai žaidėjai – vienas siūlo pinigus, kitas – savo paslaugas. Jeigu abiem tinka, jie bendradarbiauja. Pas mus dar gajus senas požiūris, kažkoks baudžiauninko mąstymas, kad vadovas yra kažkoks protingesnis žmogus, autoritetas, ir kai kada žmonės nusileidžia.
Bet tai labiau būdinga senai kartai. Jaunimas labiau gina savo teises ir, manau, kad tikrai aktyviai priešintųsi tokiam stebėjimui namuose, nebent labai gerai mokėtų“, – pabrėžia E. Šidlauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
