Savaitgalį (vasario 19-20 d.) buvo pastebėta didžiulė nuošliauža šio archeologinio paminklo rytiniame šlaite, todėl pirmadienį apžiūrėti piliakalnio vyko delegacija kompetetingų atstovų.
Įdomiausia yra tai, kad prie šlaito slinkimo galėjo prisidėti ir... lapės, kurios jame yra išraususios olų tinklą.
Samdys specialistą
Salantų regioninio parko (SRP) direkcijos atstovai pirmadienio pavakarę pranešė, kad Kartenos piliakalnio nuošliauža galėjo atsirasti dėl perteklinio kritulių kiekio, permerkusio piliakalnio šlaitą.
„Tai nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas – Kartenos piliakalnis su gyvenviete.
Pirminiais duomenimis, erozijos susidarymui galėjo turėti ir rytiniame šlaite, pylime esantys žvėrių urvai. Vasario 21 d. objektą apžiūrėjo ir pirminį vertinimą atliko SRP direkcijos, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus specialistai. Šiuo metu ieškoma ekspertų, kurie galėtų identifikuoti kultūros vertybės šlaitų būklę ir galimas priemones šlaitams sustiprinti”, - teigiama saugomos teritorijos išplatintame pranešime.
„Vakarų ekspresui” Klaipėdos paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas teigė, jog PR pusėje yra nuslinkusi apie 15 metrų ilgio ir 8 metrų pločio žemių krūva.
„Akivaizdu, kad piliakalnis gavo daug kritulių. Apžiūrėjus nuošliaužos vietą pastebėjome ir visą lapių urvų tinklą, todėl galima spėti, kad ir šių žvėrelių veikla prisidėjo prie nuošliaužos atsiradimo. Lietaus vanduo upeliais tekėjo į olas, griaužė jas, kol galiausiai neatlaikė ir pats šlaitas. Kartu buvo ir Kretingos muziejaus istorikas, archeologas Julius Kanarskas, kuris pastebėjo, jog nuslinko dar 1995 metais piliakalnio tvirtinimui panaudotos žemės, tad vertingas archeologinis, kultūrinis sluoksnis nebuvo pažeistas“, - teigė L. Kavaliauskas.
SRP direkcija patikslino, jog šioje vietoje jau buvo fiksuota panaši nuožliauža būtent 1994–1995 m. 1995 m. tuomečio Paminklotvarkos departamento lėšomis V. Bartkevičiaus individuali statybos ir restauravimo įmonė atliko Kartenos piliakalnio rytinio šlaito erozijos likvidavimo ir tvarkymo darbus.
Kitas kalno šlaitas buvo nuslinkęs ir prieš penketą metų, tačiau šiaurinėje dalyje.
„Tuomet lyg ir nebuvo imtasi jokių fizinių tvarkybos priemonių, ir šlaitas atsigavo, užžėlė pats.
Dabar sutarėme, kad SRP direkcija kreipsis į piliakalnių tvarkybos žinovą, archeologą Zenoną Baubonį. Jam bus išsiųstos fotofiksacijos, o tada laukiama pasiūlymų, kaip galima tvarkyti tą nuošliaužą, kiek tai galėtų kainuoti. Jei bus priimtas sprendimas vykdyti tvarkybos darbus, bus ieškoma finansavimo. Piliakalnį prižiūri jį 2012 m. už Europos Sąjungos lėšas sutvarkiusi SRP direkcija”, - pasakojo paveldosaugininkas.
Legendų lopšys
Kartenos piliakalnis yra vienas įspūdingiausių etninėse pietinio Kuršo žemėse: pirmą kartą jis paminėtas Livonijos ordino dokumentuose 1253 m. Ant šio kalno Minijos kairiajame krante stovėjo pilis, kurią Ordino metraštininkai lotyniškai užrašė „Cartine“. Viena iš stipriausių istorinės kuršių Ceklio žemės pilių kartu su kitomis buvo galutinai užkariauta XIII a. pab.
Kadangi piliakalnis yra dabartinėje etnografinėje Žemaitijoje, apie jį sukurta ne mažai nebe su kuršiais, o su žemaičiais susijusių legendų. Pagal vieną iš jų Kartenos miestelio pavadinimas kildinamas nuo dviejų žemaitiškų žodių „karė“ (karas, mūšis) „tenā“ (ten).
Legenda byloja, kad prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo abi – švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.
Pagal kitą pasakojimą, „ant kalno pas Karteną kitą kartą yra didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Kalnui esant neaukštam, vandens vilnys plakėsi beveik į pilies sienas. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti“.
Išliko istorija ir apie čia viešpatavusį žemaičių karalių, kuris „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakelėje tarp Kartenos ir Kretingos. Vidurnaktį esą „negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo“. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, kariai ir karalius vėl suieško savo kapus balsiai rėkdami „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“
Archeologinėje literatūroje piliakalnis žinomas nuo 1899 m. XX a. pradžioje jį žvalgė L. Kšivickis, 1948 m. ir 1966 m. žvalgomuosius piliakalnio tyrimus atliko istorijos instituto, 1995 m. – Kretingos muziejaus archeologai. 2012 m. ištirtas apie 26 kv. m plotas.
Nuo 2017 m. šio piliakalnio papėdėje vyksta SRP direkcijos organziuojamas festivalis „Kuršių genties vartus pravėrus“.
