„Jau beveik savaitė, kaip netyla kalbos apie tai, ką pasakė generolas B. Hodgesas. Dviprasmiškas jausmas vertinant išsakytas mintis. Viena vertus, pastebėjimai teisingi ir ne kartą įvardinti ne vieno komentatoriaus viešoje erdvėje. Todėl ir atsiranda tas dviprasmiškumo jausmas, nes iš tiesų nepasakyta nieko naujo. Tik tiek, jog pasakė tai buvęs JAV generolas. Todėl dabar vykstantis savotiškas KAM ir Kariuomenės puolimas nukreipia dėmesį nuo esminių klausimų uždavimo ir atsakymų paieškos.
Paimsiu tik vieną iš temų. Aktyvaus rezervo rengimas. Taip, norint užtikrinti ginkluotą gynybą, neužtenka tų karių, kurie šią akimirką yra tarnyboje. Būtina turėti rezervą. Tą visi supranta ir tikrai namų darbai daromi. Tam ir turime privalomą karinę tarnybą. Kuo daugiau šauktinių, tuo daugiau žmonių visuomenėje žinančių, kaip atlikti kovinius veiksmus, kautis komandoje ir t.t. Todėl ministerija ir siūlo peržiūrėti tarnybos trukmę ir kitus aspektus.
Žinoma, rezervas tai ne tik, šviežiai tarnavę kariai, bet ir prieš 10, 15 ar 20 metų tarnavę, kuriuos kviečiame atnaujinti karinius įgūdžius. Konceptas aiškus, sistema sukurta, tačiau tiesiog per mažai rezervistų pakviečiama patarnauti kelias savaites. Visa tai, ką susakiau yra žinoma ir dažnai aptariama. Tačiau pakalbėkime rimčiau apie mažiau matomą, aptariamą pusę.
Niekad nebuvau stiprus matematikoje, tačiau pabandykime. Kiekvieną dieną tarnyboje yra virš 20 tūkst. karių. Pakeistus privalomos karinės tarnybos sistemą, šia skaičius dar paaugs. Tada jeigu kalbame apie rezervistų kvietimą, čia kalba eina apie dar tūkstančius karių.
Visus juos reikia prižiūrėti, rengti, mokyti reikia „auklių“: puskarininkių, karininkų. Juos visus taip pat reikia apgyvendinti, aprengti ir apginkluoti. Apie statybas ir ginklus nekalbėsiu, atskira čia tema. tačiau pakalbėkime apie personalą.
Ar turime pakankamą skaičių karininkų ir puskarininkių? Žinoma ne. Šitoje vietoje norisi pastebėti, jog karinė ir politinė vadovybė galėtų drąsiau ir atviriau kalbėti apie tai, kiek karininkų palieka kariuomenę, nors dar galėtų tęsti tarnybą. O kiek jaunuolių renkasi studijas Karo akademijoje ar Jaunesnių vadų kursuose.
Mes, t. y. civiliai ir platesnė visuomenė užmirštame vieną dalyką: tarnyba kariuomenėje yra ir pašaukimas, ir darbas. Kartais man atrodo, jog su visu gynybos/karybos romantizavimu, mes užmirštame, jog šiais laikais karinė tarnyba nėra veikla daroma tik iš idėjos ir pareigos. Tai taip pat yra darbas, už kurį mokamas atlygis. Jeigu tarnybos sąlygos netenkina, išeinu iš darbo.
Ar bent žinoma, jog karininkas, gyvenantis Vilniuje, kiekvieną dieną vyksta į tarnybos vietą Rukloje, Alytuje ar Panevėžyje. Ar mums kaip visuomenei įdomu, kuo gyvena kasdien kariškiai. Dalis jūsų pasakytumėte, kam važinėtis, tai išsikelk gyventi į tarnybos vietą.
Tarkime karininkas ir jo šeima sutinka keltis gyventi į Alytų, Marijampolę ar Tauragę. O kur jiems gyventi? Ar šiuose miestuose yra pakankamai butų, kuriuos būtų galima išsinuomoti? Ne, nėra. O jeigu yra, esam pilietiški ir norim imti nuomą, adekvačią regiono kainoms? Ne, kadangi kariškiai, vadinasi turtingi ir galime Marijampolėje prašyti Vilniaus lygio nuomos kainų.
Tačiau noriu pabrėžti, jog nesakau, kad ministerija ir kariuomenė nesirūpina tarnybos sąlygomis. Rūpinasi ir labai. Aišku yra vietos tobulėti. Reikia rimčiau kalbėti apie tarnybos paskyrimo, aukštesnio laipsnio paskyrimo procedūras. Politikai, pagaliau supratę socialinio aspekto svarbą didina karių atlyginimus, kitas išmokas. Tačiau akivaizdu, jog to neužtenka.
Mano nuomone, svarbiausias veikėjas visoje šitoje istorijoje esame mes, civiliai, visuomenė. Ar mes savo vaikus skatiname rinktis karininko karjerą ir stoti mokytis į Karo akademiją. Ar tikrai visi esame pilietiški ir nebandome iš kariškių kasdienių buities poreikių grobuoniškai pasipelnyti.
Ar labai pilietiška iš verslo pusės agresyviai iš kariuomenės persivilioti, sakykime, logistikos specialistą. Ar kariuomenė pajėgi konkuruoti su privačiu verslu atlygio prasme, žinoma ne. Tačiau verslas, jeigu jau nori, jog šalis būtų saugesnė, galėtų atsakingiau galvoti iš kur bando paimti, „headhuntinti“ specialistą. Būtų galima vardinti ir vardinti. Galime kaltinti ministrą, kariuomenės vadą, politikus arba galima pažiūrėti, ar viską mes padarėme.
Norim kalbėti apie didesnį rezervą, kalbėkime apie vadus? Nėra vadų, nėra rezervo. Paprasčiau negali būti. Nemaža dalis iššūkių su mūsų gynybos politika yra susiję su personalo stoka. Ministerija ir kariuomenė nesugebės prisikviesti reikiamo skaičiaus personalo, jeigu visuomenė aktyviai neprisidės ir nepadės. Ir pradėti reikia nuo paprasto dalyko: nustoti kalbėti, jog tarnyba ir darbas kariuomenėje yra ne lygis ir galima geriau kažkur kitur dirbti“, – sakė politologas D. Šlekys.
