Namuose po lova jis slėpė lagaminą su savo poezija, o paskutinį SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą iš vėžių išmušė ironišku kreipimusi.
Apie tai V. Landsbergio vaikai muzikologė Birutė Landsbergytė ir režisierius, rašytojas bei poetas Vytautas V. Landsbergis antradienį kalbėjo TV3 laidoje „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“.
Vaikystės vasaros – šeimos lobynas
Paklausti, kokias vaikystės vasaras su savo, kaip patys pasakytų, tėvuku, prisimena profesoriaus vaikai nedvejodami atsako: „Grybai ir lydekos“. Anot V. V. Landsbergio, grybavimas ir žvejyba buvo jų su tėvu ritualai.
„Kiekvieną vasarą važiuodavome už Molėtų, gyvendavome palapinėje. Ešeriai buvo mano rūpestis, o lydekų turėjom medinę baidarę ir plaukdavome. Sakralusis vasarų pobūdis išliko iki šiol, man tai esminė mūsų šeimos patirtis, lobynas, į kurį remiesi“, – kalba V. V. Landsbergis.
Kita vertus, kaip sako jis, vaikai su tėvu pamatė ir daug skaudžios Lietuvos istorijos.
„Tėvai medaus mėnesiui plaukdami Aiseto ežeru sustojo pernakvoti prie vienkiemio, ten gyveno dvi moterys ir jie ten įprato važinėti. Paskui paaiškėjo daug istorijų, kad tos dvi moterys turėjo septynis brolius, jie buvo partizanai. Ten eidavau sliekų rinkti ir buvau sudrausmintas to nedaryti, nes čia stovėjo klėtis, kur buvo bunkeris ir jų septyni broliai sudegė.
Pasirodė, kad jaunesnioji rusų kareivio buvo išprievartauta, augino Jonuką. Nuo vaikystės prisimenu, buvo toks keistas vaikas, pasimetęs gyvenime. Mes turėjome galimybę gana arti tabu istoriją stebėti. Netrukus man su tėvu grybavimai peraugo į keistų duobių su medinių detalių liekanomis ieškojimą“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Namuose stengėsi išlikti optimistiški
Anot profesoriaus vaikų, V. Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene net ir, atrodytų, baisiausius dalykus sugebėdavo namuose perteikti švelniai ir optimistiškai.
„Netgi mama kalbėdama apie Sibiro tremtį, Baikalą ir žvejybą lediniame vandenyje, pasakodavo, kokios didelės žuvys, kiek jose daug vitaminų ir kaip buvo įdomu sunarplioti tinklus“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
„Paskui sužinojau, kaip ten (gulėjo – red. past.) lavonų krūvos žiemą, kurių nėra, kur palaidoti, kaip juos ant kalniuko sudeda, rogučių nėra, tai ima numirėlį ir važiuoja nuo kalniuko. Aha, tai taip, pasirodo, buvo – ne tik smagusis žvejojimas.
Dviprasmybė likusi iki šiol, kad tėvai tarsi saugojo arba nedeklaravo nusivylimo, buvo palikta žaismės erdvė“, – prisimena jis.
Užrakintas lagaminas po lova
Prieš keliolika metų V. Landsbergis išleido poezijos rinkinį. Anot B. Landsbergytės, namuose V. Landsbergis laikė lagaminus po lova, kuriuose saugojo savo kūrybą. B. Landsbergytė apie juos tuomet nežinojo, tačiau V. V. Landsbergis kadaise tėvo poeziją rado.
„Man turbūt buvo 10 metų ir po tėvo lova radau pakištą geltoną portfeliuką. Man jis buvo įdomus, tuo labiau, kad jis buvo užrakintas. Reikėjo rasti sąvaržėlę, ją išlankstyti, susitvarkėme su ta užduotimi. Atidariau galvodamas, kad bus daiktų, kažkas vertinga.
Bet jau išlaužei, tai reikia susipažinti su turiniu. Ir tada staiga žiūriu – tėvo eilėraščiai. Man pasirodė įdomu, ką jis čia rašo, kodėl slepia ir nerodo. Mūsų šeimoje nebuvo didelio įpročio demonstruoti jausmus, kaip myli. Augi ir nežinai visko. Staiga randi tekstus ir supranti – pasirodo myli“, – šypsosi V. V. Landsbergis.
Vienas tėvo eilėraštis sūnui paliko didžiulį įspūdį. Anot poeto, ko gero, būtent nuo tėvo eilėraščio apskritai prasidėjo jo poezijos suvokimas.
„Tas eilėraštis skambėjo taip:
Miegi ir negirdi, kaip tyliai snaigių spygliai lūžta,
Sulipdo tuščią sniego gūžtą laikinai.
Taip daug lėtai prikrinta sniego ir nieko nesidaro, nieko.
Man buvo šokas, kaip snaigių spygliai lūžta. Kur tai gali išgirsti. Staiga per šį klausimą vaikiškai įeini į subtilų garsų pasaulį ir tėvukas tą pasaulį pažįsta“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Poetas sako nuo to laiko pradėjęs slapta analizuoti savo tėvą.
„Kaip gerai, kad jis turi humoro jausmą, autoironiją, tai jam labai labai padėjo“
Anot jo vaikų, V. Landsbergis politikoje atsidūrė ne atsitiktinai – jis buvo aktyviai veikiantis visuomenininkas. Sėkmingai politiko karjerai jam padėjo ir asmeninės savybės. Profesorius visuomet neatskleisdavo visų kortų iki galo, net jo vaikai ne visuomet suprasdavo, ar tėvas kalba rimtai, ar juokauja.
„Gorbačiovui buvo didžiausias smūgis, kai jis (V. Landsbergis – red. past.) pavadino jį ekscelencija, gerbiamu gretimos valstybės vadovu, kai Gorbačiovas įsivaizdavo, kad visi vasalai. Tėvukas trolindamas (pašiepdamas – red. past.) mokėjo politikoje gražius dalykus daryti.
Kaip gerai, kad jis turi humoro jausmą, autoironiją, tai jam labai labai padėjo“, – sako V. Landsbergytė.
Anot B. Landsbergytės, V. Landsbergis niekad nesvyravo, todėl žmonėms pasidarė aišku, kad juo galima pasitikėti.
„Aš jo paklausiau: ar Sausio 13-ąją nebijojai mirti? Sako: iš tikrųjų, bravūriškai skamba, jei kažkas įstatytų į kaktą, gali pulti ant kelių, bet norėčiau žiūrėti į akis, ogi jie nieko daugiau negali padaryti. Jis turi aiškų apsisprendimą būti šiek tiek virš baimės, tada nėra, kaip jo įkalinti, jis negali parduoti idėjų, dėl kurių kovoja“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Landsbergis – ne tik politikas
V. Landsbergis – ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, atsidavęs M. K. Čiurlionio gerbėjas per savo gyvenimą išleidęs beveik pusantro šimto knygų.
Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. 1978-1990 m. – profesorius dirbo Lietuvos Muzikos Akademijoje.
1990 m. kovo 11 d. būdamas 57-erių V. Landsbergis išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
1991 m. spalio 2 d. Įsteigė Vytauto Landsbergio fondą – labdaringą organizaciją, kuri rūpinasi vaikų su negalia globa ir gydymu bei jaunais menininkais.
1991-ųjų rugsėjo 17-osios kalbą Jungtinėse Tautose, kuria pasauliui „grąžino“ Lietuvą, V. Landsbergis vėliau vadino vienu svarbiausių pasisakymų gyvenime. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją – Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku.
2004-2014 m. – Europos Parlamento narys.
V. Landsbergio žmona G. Ručytė-Landsbergienė – pianistė, buvo Lietuvos Muzikos Akademijos profesorė. Dvi dukros – Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius.
