Portalo tv3.lt žiniomis, prie naujos partijos kūrimo prisidės visi demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariai, kalbama su kai kuriais merais. Gali būti, kad naujosios partijos nariais norėtų tapti ir kai kurie dabartiniai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, tačiau kol dar nėra fakto, kad partija įkurta, jiems patiems pavojinga daryti bet kokius judesius ar pareiškimus.
Ir partija, tikėtina, vadinsis kitaip nei frakcija.
Reikia 2000 narių: dėstytojai ir seniūnai – tobula
Pagal Politinių partijų įstatymą, norint įkurti politinę partiją reikia rasti mažiausiai 2 tūkst. steigėjų. Bet, kaip pasakoja, neseniai partiją kūręs buvęs premjeras ir buvęs socialdemokratas Gediminas Kirkilas, tokiais atvejais patartina surasti apie 3 tūkst. steigėjų, nes steigimo dieną prasideda visokie nesusipratimai: kas nors neatvyksta į steigiamąjį suvažiavimą, kiti apsigalvoja, dar kai kurie žmonės pasirodo esantys kitų partijų nariai, o dalis steigėjų atvyksta su netvarkingais kitų steigėjų įgaliojimo dokumentais.
„Realiai būna taip, kad steigimo dieną paaiškėja, kad tai ne tie užsirašę, tai kažkas atsisako. Aišku, galima įsteigti ir su dviem tūkstančiais keliais šimtais, bet po to viskas tikrinama Teisingumo ministerijoje. O dabar viskas yra online, žmonės gali ir įstoti, ir išsibraukti online“, – sako G. Kirkilas.
Kaip žinia, pagal įstatymus steigiamajame suvažiavime vienas atvykęs steigėjas gali atstovauti dar dešimčiai kitų partiją steigiančių asmenų pagal įgaliojimą. Tačiau dokumentai turi būti tvarkingi.
Organizacine prasme, G. Kirkilo manymu, kuriamai partijai reiktų turėti bent 30 skyrių, tai yra po skyrių pusėje šalies savivaldybių. Skyriai svarbūs, nes paskui jie padeda pritraukti naujus narius, kadangi pažįsta vietos specifiką. Skyriaus narių minimali riba nustatoma partijos įstatuose. Taip pat reikia apsispręsti, ar skyriai turi būti pagal savivaldybes, ar pagal apygardas – pastaruoju atveju miestuose būna kuriama daug skyrių, o juos koordinuoja kokia nors koordinacinė taryba ar skyrių sueiga.
G. Kirkilo teigimu, kuriant naują partiją labai naudingi žmonės yra mokytojai, gydytojai, dėstytojai, valstybės tarnautojai, seniūnai, nes jų pažinčių ratas paprastai yra platus, tai žmonės, kurie pasižymi visuomeniškumu, noru prisidėti prie valstybės reikalų tvarkymo.
Paklaustas, kodėl mini tik žmones iš viešo sektoriaus, pašnekovas pažymėjo, kad privatus sektorius Lietuvoje gana neigiamai žvelgia į žmonių dalyvavimą politinėje veikloje: „Jie paprastai vengia to. Nebent žmogus pats yra smulkus verslininkas. Jeigu jis pats sau užsidirba, tai toks žmogus dažnai nori dalyvauti politikoje, ypač savivaldoje“.
Ieškant narių naujai partijai geriausia stengtis pasiekti žmones, kurie iki tol nepriklausė jokiai politinei jėgai, bet tai labai sudėtinga, ypač rajonuose: bet kuris aktyvesnis žmogus dažnai priklauso arba anksčiau yra priklausęs kuriai nors politinei partijai.
„Geriausia ieškoti žmonių, kurie niekam nepriklauso, nes iš kitų partijų ateina žmonių su įvairiomis nuostatomis, gali būti sunkiai suvaldomi. Kartais tai, aišku, gerai. Nes rasti skyriaus pirmininką yra reikalų. Žmogus turi būti šioks toks lyderis rajone ar mieste“, – pasakoja ilgametis politikas.
Ieškant narių kuriamai partijai galima bandyti pritraukti žmones ištisomis šeimomis, nors, pasak G. Kirkilo, daug tokių šeimų, kurios visi nariai prisidėtų prie partijos steigimo, nebūna. O seniūnai jau būna įvairių partijų nariai.
Partijos pradžiai reikia 20-25 tūkst. eurų
Kita be galo partijų kūrimui svarbi dalis yra lėšos, nes Lietuvoje įmonės ir verslas negali remti partijų, o eilinių piliečių parama ribojama, kad būtų sumažintos paskatos korupcijai. Todėl Lietuvoje partijos daugiausia finansuojamos iš valstybės biudžeto, taip pat gali gauti pajamas iš nario mokesčio arba valdomo turto. Bet jeigu tai nauja partija, turto ji dažnai neturi, o partijų nario mokesčiai būna maži, nes žemesnių pajamų asmenis tai atgrasintų nuo prisijungimo prie partijų. Bankų paskolų gauti naujai partijai irgi neišeitų.
Politinių partijų įstatymas garantuoja, kad įkūrus naują partiją, kuri turi frakciją parlamente, jai skiriami valstybės biudžeto pinigai, lygūs mažiausiems parlamentinei partijai praėjusiais metais skirtiems asignavimams, padaugintiems iš naujos parlamentinės partijos ir mažiausiai finansuojamos parlamentinės partijos frakcijų narių skaičiaus santykio.
G. Kirkilo skaičiavimu, turėdama 13 frakcijos narių, nauja partija galėtų pretenduoti į apytiksliai 250 tūkst. eurų per pusę metų.
Tačiau šios lėšos galimos tik įkūrus partiją, o šiek tiek pinigų reikia dar tik ją kuriant, mat reikia parašyti programą ir įstatus, juos atspausdinti ir padalinti steigiamojo suvažiavimo nariams, užsakyti salę suvažiavimui ir užsitikrinti renginio komunikacijas, būtina turėti partijos būstinę, ženklą ir panašiai.
Pašnekovo teigimu, šiuo metu visos išlaidos partijos kūrimui galėtų siekti apie 20-25 tūkst. eurų ir šiems reikalams paprastai „metasi“ tie, kas partiją steigia.
Gali būti, kad politinę partiją pavyktų įsteigti per pusę metų, bet tai gana greitas tempas. Tačiau toks tempas būtų būtinas, nes jau 2023 metais vyks savivaldybių tarybų rinkimai. Užtęsus partijos kūrimą pasiruošti jiems būtų sunku. Nors šįkart partijoms ir taip bus sunku, nes šiuo metu nėra aišku, koks tiksliai bus savivaldos rinkimų modelis po to, kai Konstitucinis Teismas paskelbė, jog tiesioginiai merų rinkimai neatitinka Konstitucijos, todėl norint juos išlaikyti reiktų pakeisti Konstituciją.
Štai šitie žmonės ypač svarbūs
G. Kirkilo teigimu, kuriant naują partiją ypatingą svarbą įgyja lyderis, kiek jis žinomas ir atpažįstamas visuomenėje, taip pat partijos idėjinė kryptis. Šiuo atveju S. Skvernelio komanda dar kurdama frakciją pripažino, kad orientuojasi į centro kairės vertybes. Tačiau, be lyderio, labai svarbūs yra vienmandatėse apygardose nugalėję Seimo nariai, nes jie jau pažįsta savo apygardų gyventojus, turi užmezgę santykį su bendruomenėmis, nuolat bendrauja su žmonėmis.
Demokratų frakcijoje „Vardan Lietuvos“ iš 13 narių, 7 yra vienmandatininkai: Tomas Tomilinas nugalėjo Deltuvos šiaurinėje apygardoje, Zenonas Streikus – Jotvingių, Laima Nagienė – Mažeikių, Domas Griškevičius – Saulės, Algirdas Butkevičius – Vilkaviškio, Vytautas Bakas – Alytaus, Rima Baškienė – Šiaulių krašto.
Anot G. Kirkilo, vienas vienmandatininkas vienaip ar kitaip aplink save turėtų suburti apie 100-120 žmonių, nors daug kas priklauso nuo apygardos dydžio. Šie vienmandatininko suburti žmonės gali tapti naujos partijos nariais, o ateityje padėti stebėti rinkimus, kad nebūtų sukčiaujama ar pridaroma klaidų.
Rinkimų skaidrumas iš dalies remiasi politinių partijų stebėtojais, nes skirtingų politinių partijų žmonės kontroliuoja ir stebi vieni kitus.
Reikia saugotis šnipų
Viena įdomesnių dalių – politinės partijos kartkartėmis šnipinėja viena kitą, todėl kviečiant ką nors į narius iš kitų partijų visuomet išlieka rizika, kad oponentams ir konkurentams tekės vidinė organizacijos informacija.
G. Kirkilo teigimu, kai kurios partijos netgi specialiai paskatina ką nors iš gerbėjų prisijungti prie naujai kuriamos jėgos, kad būtų galima tiksliai žinoti, ką veikia konkurentai.
„Apie tai sprendžiama pagal veiklą, tik kartais neaišku, dėl kokių motyvų tai daroma: ar žmogus būna „pakabintas“ dėl savo veiklos, ar iš dūšios taip daro“, – pažymi politikas.
Portalas tv3.lt primena, kad 13 parlamentarų, iš kurių 11 yra eksvalstiečiai, susibūrė į naują frakciją. Paskelbus šią žinią krito opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos reitingai. „Vilmorus“ duomenimis, rugpjūtį už valstiečius žaliuosius balsuoti ketino 15,6 proc. apklaustų respondentų, tai po atskilimo rugsėjį – 10,4 proc.
Tuo pat metu nuosekliai kyla opozicijoje dirbančių socialdemokratų populiarumas. Naujoji politinė jėga taip pat taikosi į centro kairės rinkėją, bet, kaip sako patys politikai, rinkėjai sudėliojimui į stalčiukus nepasiduoda, dažnai balsuoja remdamiesi emocijomis arba atsižvelgdami į lyderius.
