Tačiau Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka sako, kad dabartinei sistemai trūksta logikos, ji išsigimė.
Visų pirma, vaiko gimimas nėra draudiminis, netikėtas įvykis, šeimos paprastai planuoja susilaukti vaikų. Tai ne gaisras, avarija ar nedarbas.
Antra, vaiko priežiūros išmokos galėtų būti visiems panašios, nes išlaidos vaikui nepriklauso nuo to, ar vaiko susilaukė kasininkė, ar verslininkė.
Trečia, įmokas už motinystę moka net priešpensinio amžiaus žmonės arba dirbantys pensininkai, nors jie vaikų susilaukti tikrai neketina.
Ketvirta, sistema ne visuomet teisinga: pavyzdžiui, 10 metų įmokas nuo minimalaus atlyginimo mokėjusi moteris gaus kur kas mažesnes išmokas susilaukusi vaiko nei kad 1 metus įmokas nuo didelio atlyginimo mokėjusi moteris. Kitaip tariant, pirmoji galbūt net sumoka daugiau už antrąją, jeigu antroji dirba neilgai, bet gali gauti kur kas mažiau, mat atsižvelgiama tik į 12 mėnesių įmokas per paskutinius dvejus metus.
Penkta, valstybė vis tiek remia vaikų susilaukusius asmenis, pavyzdžiui, studentus, nors jie ir nemokėjo įmokų bei neturi jokio stažo. Tokiu atveju vienam iš poros nuo birželio mokama po 276 eurus kas mėnesį iki vaikui sueina dveji metai.
Šešta, „Sodros“ vaiko priežiūros išmokų negauna apie 10 proc. tėvų. Dažniausiai taip nutinka dirbantiems su verslo liudijimais, nes šių liudijimų turėtojai nemoka motinystės įmokų.
„Dabartinė sistema naudinga ir patogi tiems, kas daugiau uždirba“, – konstatuoja ekonomistas R. Lazutka, pabrėždamas, kad daugelyje Europos šalių draudimo išmokos tėvams mokamos tik pirmaisiais mėnesiais, kai moteriai reikia atgauti jėgas po gimdymo, tačiau toliau jos nebūtinai priklauso nuo buvusio atlyginimo.
„Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl laikomasi egzistuojančios sistemos, kad „Sodros“ biudžetas yra pakankamai stabilus, jame visą laiką yra pinigų. Taigi finansine prasme tai yra gerai. Bet iš kitos pusės tas klausimas – ar tai draudiminė, ar paramos sistema – kyla jau seniai. Kai buvo svarstoma dėl socialinio modelio, mokslininkai siūlė vaiko priežiūrą finansuoti per paramos sistemą. Kalbėjome, kad tai būtų logiška, nes ir dabar kai kurios mamos, kurios neturi stažo ar mokosi, jos šiaip ar taip yra paramos sistemoje“, – pasakojo buvusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė.
Kodėl draudžiamės nuo vaiko gimimo
Pasak R. Lazutkos, Lietuvoje veikianti sistema, leidžianti tėvams draustis, jeigu susilauktų vaiko, yra mažų mažiausiai keista. Mat paprastai draudžiamasi nuo netikėtų ar nenumatomų įvykių, tokių kaip kad liga, nedarbas, senatvė (nes nežinai, kiek gyvensi), o privačiuoju draudimu – nuo gaisro, avarijų ar panašiai. Šiuo atveju draudžiamasi, jeigu gims vaikas ir jį reikės prižiūrėti.
„Nors pasitaiko netyčiukų, bet vaiko gimimas šiais laikais ir vaiko priežiūra po jo gimimo nėra joks atsitiktinumas, tame nėra nieko netikėto. O jeigu laikytume, kad vaiko gimimas yra atsitiktinis dalykas, nuo kurio reikia draustis, tuomet klausimas, kodėl ir mane draudžia, man tikrai negresia vaiko priežiūra, mano anūkai jau paaugę“, – svarstė 66-erių metų amžiaus ekonomistas.
Socialinio draudimo įmokas moka beveik visi dirbantys gyventojai, tik štai motinystės įmokos nėra tokios didelės. Iš esmės įmokos motinystės draudimui mokamos visuomet: jas moka tiek moterys, tiek vyrai, tiek jauni, tiek vyresni, nesvarbu, ar planuoja vaikus, ar jų neplanuoja.
Asmuo, dirbdamas pagal darbo sutartį, susimoka 20 proc. gyventojų pajamų mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai, 6,98 proc. sveikatos draudimui, kas leidžia gauti sveikatos paslaugas nemokamai, ir 12,52 proc. „Sodrai“.
Tai, kas mokama „Sodrai“, yra socialinis draudimas: didžiausia dalis – 8,72 proc. – tenka pensijoms, 1,99 proc. draudimui dėl ligos ir 1,81 proc. – draudimui dėl motinystės.
Darbdavys nuo darbuotojo atlyginimo dar moka 1,31 proc. nedarbo draudimui. Jei sutartis terminuota, tuomet nedarbo draudimui tenka 2,03 proc.
Dirbantys savarankiškai, išskyrus verslo liudijimų turėtojus ir smulkiuosius ūkininkus, socialiniam draudimui moka tą patį, tik jiems dar priskaičiuojamas nedarbo draudimas. Savarankiškai dirbę asmenys dažniausiai linksta deklaruoti minimalias pajamas.
Mokant 1,81 proc. motinystei nuo atlyginimo, gaunama štai kas:
- Motinystės išmoka už 126 kalendorines dienas (apie 4 mėnesiai). Dydis siekia 77,58 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“. Į dekretą paprastai išeinama, kai vaisiui būna 30 savaičių. Jei gimdymas komplikuotas, jei gimsta dvynukai ar kitais sudėtingais atvejais išmokos gali būti mokamos ilgiau.
- Tėvystės išmoka už 30 kalendorinių dienų. Dydis siekia 77,58 nuo atlyginimo „ant popieriaus“.
- Vaiko priežiūros išmoka, pagal du modelius. Kai vaikas auginamas namie iki metų – tuomet 77,58 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“. Kai vaikas auginamas iki dvejų metų – tuomet pirmais metais 54,31 proc., o antrais – 31,03 proc.
- Viršutinė visų išmokų riba – 2 vidutiniai šalies mėnesio užmokesčiai. O minimali – šiuo metu 252 eurai. Vadinamosios „lubos“ ir „grindys“ yra socialumo požymis, kaip teigia R. Lazutka, nes iš mokesčių mokėtojų gaunamos pajamos yra perskirstomos: iš gaunančių didesnius atlyginimus šiek tiek perskirstoma tiems mamoms ir tėčiams, kurie gauna mažesnius atlyginimus.
- Visais atvejais žiūrima į pajamas, gautas 12 mėnesių per pastaruosius dvejus metus.
Nuo kitų metų vaiko priežiūra tikriausiai šiek tiek keisis, nes ketinama įteisinti neperleidžiamus vaiko priežiūros mėnesius – po 2 mėnesius tėčiui ir du mamai. Taip siekiama pastūmėti tėčius užsiimti vaiko priežiūra, bet bendrai sistema liks panaši – tai yra draudiminė, kai išmokos priklauso nuo buvusio atlyginimo.
Vaiko priežiūra panaši – nesvarbu, ar mama mokslininkė, ar kasininkė
R. Lazutka sako, kad šiuo atveju motinystės išmokos, kai moteris išeina į dekretą, galėtų likti draudiminės ir priklausyti nuo buvusio atlyginimo, bet toliau valstybės turėtų panašiai rūpintis visomis šeimomis, nesvarbu, kiek žmogus uždirbo, kokia jo profesija, mat auginti ir išlaikyti savo vaikus reikia visiems tėvams.
„Čia labiau tinka kategorinės išmokos, pavyzdžiui, kaip kad slaugos, globos, vaiko pinigai ar šalpos išmokos“, – mano ekonomistas.
Pasak jo, gimus kūdikiui kiekvienai šeimai atsiranda su vaiko auginimu susijusių išlaidų: vaiką reikia maitinti, pirkti tam tikras prekes, drabužius, žaislus, kai kuriais atvejais sumokėti už vaiko priežiūrą, todėl valstybė turėtų remti visas vaikus auginančias šeimas.
Juolab, kad ir dabar valstybė stengiasi paremti tuos tėvus, kurie negali gauti išmokų iš „Sodros“. Pavyzdžiui, jei mama neturi stažo ir negali gauti motinystės išmokos prieš pat vaiko gimimą ir po jo, jai skiriama vienkartinė išmoka nėščiai moteriai – 295 eurai. Jeigu studentai neturi stažo, gimus vaikui vienam iš tėvų irgi mokama 276 eurai iki vaikui sueina dveji.
R. Lazutka sako, jog skirtingose valstybėse taikoma skirtinga sistema, bet vėlesnės vaiko priežiūros išmokos galėtų priklausyti ne nuo atlyginimo, bet nuo pasirinkto vaiko priežiūros būdo: jei vaikas leidžiamas į valstybinį darželį, išmoka gali būti mažesnė, nes valstybė skiria lėšas už darželį, jei vaiką prižiūri vienas iš tėvų, tuomet išmoka gali būti didesnė, o jei šeima samdosi auklę, išmoka galėtų būti dar kitokia.
„Daugumoje šalių tos draudiminės išmokos būna 4-6 mėnesiai. O paskui prasideda parama šeimai“, – teigia R. Lazutka.
„Pavyzdžiui, Suomijoje, jei valstybė užtikrina vietą darželyje nuo 6 mėnesių (o tikrai turėtų užtikrinti, tai labai gera priemonė), tada nereikia jokios piniginės išmokos, nes tėvai dirba, užsidirba pajamas, o valstybė padengia išlaidas už darželį. Jeigu tėvai vaiko į darželį neleidžia, gal jis nepripranta arba tėvai patys atlieka vaiko priežiūros darbą namie, tada reiškia, jiems reikia mokėti vaiko priežiūros algą. Bet ta alga neturi priklausyti nuo to žmogaus uždarbio profesinėje srityje. Ar vaiką prižiūri mokslo daktarė, ar kasininkė – vaiko priežiūros darbas yra panašus ir valstybė turėtų apmokėti panašiai. Ir reikia viską derinti su vaiko priežiūros įstaigomis“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, geriausia, kai sistema sukonstruota taip, kad šeima gali laisvai rinktis tarp skirtingų vaiko priežiūros variantų, tuo tarpu Lietuvos modelis skatina tėvus ilgiau būti su vaikais namie ir tai iš dalies susiję su tuo, kad didmiesčiuose trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų, o mažiems kūdikiams lopšelių išvis praktiškai nėra. R. Lazutka sako, kad valstybė turi pareigą skatinti savivaldybes kurti darželius arba galėtų bausti tas savivaldybes, kurios šios pareigos neįvykdo.
„Manęs niekas nelaiko liberalu, bet šiuo požiūriu aš liberalus. Geriausia, kad išmokų sistema būtų neutrali ir kad tėvų pasirinkimai būtų nulemti jų pačių asmeninių priežasčių. Nesvarbu, ar vaikas yra alergiškas ir dažnai serga, ar tėvai turi tam tikras profesijas, o galbūt šeima yra grynai tradicinė ir nori, jog moteris būtų prie puodų bei pati moteris nori tokio vyro. Geriausia, kad tos išmokos nepadarytų vieno modelio naudingesnio. Nes dabar mes tą ir turime“, – sako R. Lazutka.
„Kadangi šeimų sąlygos, gyvenimo stilius ir vertybės yra skirtingi, geriau, kad būtų įvairovė. Valstybė turėtų skirti tam tikras lėšas, o paskui jas galima pasiimti ar per vaikų darželį, ar grynais pinigais ir susimokėti tam, kas prižiūri tavo vaiką, arba pačiam atsisakyti darbo ir gauti paramą. Tada šeimos pasirinks tai, kas joms geriausia, bet nė vienas iš šių modelių neturėtų būti akivaizdžiai finansiškai naudingesnis“, – priduria ekonomistas.
Išspręstų problemą dėl tėvų noro dirbti gaunant išmoką
Buvusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė E. Radišauskienė sako, kad jeigu kada nors būtų sutarta atsisakyti vaiko priežiūros išmokų mokėjimo, priklausomai nuo buvusių mamos arba tėčio pajamų, galimai mažėtų socialinio draudimo įmokos, o išmokos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto.
Jos nuomone, sistema, kai vaiko priežiūros išmokos nepriklausytų nuo buvusio atlyginimo, būtų teisingesnė, bet tam reikia stipraus politinio sutarimo. Tokia sistema išspręstų nuolat pasitaikančius ginčus, kada vaiko priežiūros išmokas gaunantiems tėvams leidžiama prisidurti dirbant, o kada neleidžiama.
Pavyzdžiui, šiuo metu prižiūrint vaiką pirmaisiais metais dirbti negalima arba, jeigu dirbama, gautos pajamos sumažina išmoką, o antraisiais metais galima ir dirbti, ir gauti išmoką.
R. Lazutka šią tvarką vadina įstatymu įteisinta apgavyste, nes labai dažnai išmoką antraisiais vaiko priežiūros metais gauna tėčiai, kurie dirba, o mamos vis tiek prižiūri vaikus nutraukusios darbo sutartis.
Jeigu Seimas pritars naujai sistemai ir įteisins neperleidžiamus vaiko priežiūros mėnesius – po 2 mėnesius tiek tėčiui, tiek mamai – dirbti nebus skatinama būtent tais mėnesiais. Visais kitais mėnesiais iki vaikui sukanka 18 mėnesių, arba iki vaikui sukanka 24 mėnesiai – tėvai dirbti galės iki 100 proc. buvusių pajamų. Jeigu uždirbs daugiau, išmoka mažės, bet tai negaliotų tėvams gaunant pajamas iš savarankiškos veiklos.
Viena vertus, kai mokama socialinio draudimo išmoka, ji tarsi kompensuoja netektas pajamas. Kai žmogus, kuris prižiūri vaiką, dirba, ji nelaikomas netekusiu pajamų arba laikomas netekusiu tik dalies pajamų, jei dirba ne visą laiką. Būtent todėl ir mažėja išmokos dirbant (išimtis dabar padaryta tik antraisiais vaiko priežiūros metais).
Antra vertus, kai kurie aukštas pajamas gaunantys tėčiai ar mamos teigia, jog darbas nėra nuodėmė, todėl valstybė turėtų būti suinteresuota, jei tėvai nesėdi rankų sudėję, o dirba. Be to, dirbdami jie vėl moka mokesčius ir įmokas „Sodrai“, tad kodėl tuo metu turėtų mažėti jų išmokos.
„Sistema yra iškreipta iš esmės. Kas jau įrodo, jog sistema nėra visiškai draudiminė“, – sako E. Radišauskienė.
