Tai jau spėjo paveikti svarbiausių prekių tiekimą. Trąšų gamyba, kuriai reikia daug gamtinių dujų, yra stabdoma dėl aukštų kainų. Gamintojai kaupia stiklą, laukdami trūkumo ateityje. Klimato kaita tik dar labiau blogina situaciją, kai istorijoje anksčiau nematyta sausra sekina Europos upes ir mažina hidroelektrinių pajėgumus. Auganti energijos kaina skatina ir staigų infliacijos augimą Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijoje tokie infliacijos lygiai paskutinį kartą buvo pasiekti 8-ajame dešimtmetyje susidariusios energijos krizės metu.
Tiekimo trikdžiai, su kuriais Europa susidūrė 1973-1974 m. žiemą, labai primena dabartinę krizę. Tada Europa susidūrė su daliniu naftos importo embargu, masiniu pasaulinės naftos kainos šuoliu ir energijos trūkumo grėsme.
Kadangi realus 8-ojo dešimtmečio krizės poveikis buvo daug švelnesnis už prognozes, lieka tikimybė, jog ir šią žiemą neteks susidurti su elektros tiekimo trikdžiais, normavimu arba didelio masto katastrofa. Bet net jeigu mums ir pavyks išvengti nelaimės, dabartinė padėtis aiškiai parodo, koks trapus yra Europos energetinis saugumas: tai rodo, kad reikia didinti Europos atsparumą potencialiems sukrėtimams ateityje ir klimato kaitai.
20 a. Europos energetinis saugumas, kadaise užtikrintas turtingų anglies klodų visame žemyne, buvo destabilizuotas augant naftos svarbai. Kol Didžioji Britanija, Prancūzija ir Nyderlandai savo naftos poreikius patenkindavo išnaudodamos kolonijas, Italija ir Vokietija pradėjo žiaurius karus, iš dalies siekdamos perimti užsienio valstybėms priklausančius naftos telkinius.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos priklausomybė nuo importuojamų energijos šaltinių tapo politine ir ekonomine realybe. Maršalo plane numatyta Europos rekonstrukcija buvo varoma iš Artimųjų Rytų importuota nafta. Jau 1972 m. 59,6 proc. Vakarų Europos sunaudojamos energijos buvo gaunama iš naftos, kurios didžiausia dalis buvo išgaunama Persijos įlankoje ir Šiaurės Afrikoje.
1973 m. spalį Sirija ir Egiptas pradėjo netikėtą Izraelio puolimą. Kai Jungtinės Amerikos Valstijos pasiūlė paramą Izraeliui, Saudo Arabija ir kitos arabiškos naftą išgaunančios valstybės uždraudė eksportuoti naftą į Ameriką. Nuo 1973 m. spalio iki 1974 m. sausio arabiškos naftą išgaunančios valstybės gavybos kiekį sumažino 25 proc. Jos taip pat uždraudė parduoti naftą Portugalijai ir Nyderlandams. Spalio pabaigoje Naftą eksportuojančių valstybių organizacija (OPEC) pasinaudojo karu kaip pasiteisinimu beveik dvigubai padidinti naftos kainas. Jos dar kartą buvo padvigubintos sausio pradžioje.
„Naftos šokas“ ir arabų embargas daugeliui amerikiečių asocijuojasi su ilgomis eilėmis prie degalinių, infliacija ir ekonominiu nuosmukiu, kuris tęsėsi iki 8-ojo dešimtmečio. Tačiau daug didesnį šoką patyrė Europa, kuri buvo priklausoma nuo naftos importo. 1973-iųjų žiemą, 72 proc. Vakarų Europos sunaudojamos naftos buvo atgabenama iš arabiškų naftą išgaunančių valstybių. Nors Vakarų Europos šalys nebuvo tiesioginiai arabų embargo taikiniai, tokios valstybės kaip Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija ir Jungtinė Karalystė susidūrė su naftos trūkumu dėl sumažėjusių gavybos apimčių, o staigus kainų šuolis kėlė baimę, kad bus išeikvotos valiutų atsargos, taip visą žemyną nustumiant į recesiją.
Arabų naftos embargas smarkiai paveikė Nyderlandus. Nafta šalį pasiekdavo per Roterdamo uostą, iš kurio ji keliaudavo į Olandijos naftos perdirbimo gamyklas, kur ši žaliava buvo paverčiama į benziną ir kitus naftos produktus. Šiose naftos perdirbimo gamyklose buvo perdirbama maždaug 10 proc. visos gaunamos naftos, o 75 proc. Nyderlanduose pagamintų naftos produktų buvo eksportuojami. Dėl embargo naftos judėjimas per Roterdamą sustojo, todėl ji nebepasiekdavo rinkų. Tai galimai lėmė daugybę tiekimo trikdžių visoje Europoje.
Visa tai atrodė labai tragiškai. Kol JAV bandė tvarkytis su embargo poveikiu, gamybos apimčių mažinimu ir kainų šuoliu, pirminio krizės poveikio skaičiai buvo ypač niūrūs. Buvo prognozuojama, kad Europa praras maždaug 15-20 proc. savo naftos atsargų. Kainų šuolis didins infliaciją, o 1974-ųjų viduryje kils gili ekonominė recesija. Vienoje CŽA ataskaitoje buvo rašoma: „Nėra daug priemonių, kurių Vakarų Europiečiai galėtų griebtis.“
Tačiau didžiausios baimės taip ir neišsipildė. Kol Vakarų Vokietijos žiniasklaida skelbė liūdnas prognozes apie žiemą laukiančius energijos tiekimo sutrikimus, gruodžio viduryje naftos tiekimas buvo sumažėjęs vos daugiau nei 6 proc., teigė istorikas Rüdigeris Grafas. Nyderlanduose buvo įvestas energijos normavimas, tačiau tiekimo sutrikimus sušvelnino Vakarų naftos kompanijos. Viena tokių – „Royal Dutch Shell“ – „atidėjo“ naftos tiekimą iš arabiškų šaltinių, siekdama išvengti embargo.
Europa taip pat turėjo kitų išteklių savo energijos poreikiams patenkinti. Prancūzija paspartino savo atominės energijos plėtrą. Jungtinė Karalystė investavo į naftos gavybą Šiaurės jūroje. Šis daug kainavęs sprendimas 9-ojo dešimtmečio pradžioje leido Didžiajai Britanijai tapti naftos eksportuotoja.
Daugumos OPEC šalių iš naftos gautas turtas buvo laikomas Vakarų bankuose. 1974 m. net 14 proc. OPEC šalių uždirbto finansinio perviršio atsidūrė Britanijos bankuose, 40 proc. – Europos ekonominės bendrijos valiutų rinkose, dar 20 proc. – JAV. Taigi ilgalaikis naftos šoko poveikis reiškė Europos finansinio sektoriaus plėtrą ir turtėjimą.
Priešingai nei ištekliais apsirūpinusios Vakarų valstybės, naftos neturinčios šalys pietiniame pusrutulyje iš tiesų susidūrė su išaugusiais naftos importo kaštais. Šios šalys ėmė paskolas arba prašė paramos iš OPEC, Pasaulio banko ar privačių Vakarų bankų, kad galėtų padengti išaugusias energijos išteklių importo išlaidas. Šios paskolos tapo vėlesnių skolų krizių, sukrėtusių ekonomikas 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje, priežastimi.
Šiandieninės Europos energijos krizės mastas prilygsta 8-ojo dešimtmečio krizei. Tačiau, kaip ir tada, taip ir šiandien, svarbiausia yra nepasiduoti apokaliptinėms prognozėms.
Nėra jokių abejonių, kad kainos yra neįprastai aukštos. Tačiau energijos tiekimo sutrikimų ir rimto šildymo ar elektros trūkumo galima išvengti apgalvotai mažinant naudojimą. Tiesa, situacija Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje atrodo daug rimtesnė, nei žemyninėje Europoje. Vokietija – didžiausia žemyno ekonomika – užpildė savo gamtinių dujų saugyklas maždaug 80 proc. Palyginus su 2021 m., Vokietija atrodo rimtai pasiruošusi. Europos vyriausybėms svarstant nustatyti viršutines kainų ribas, kad būtų sumažintas spaudimą vartotojams, aukštos regioninės energijos išteklių kainos pavers Europą ypač patrauklia rinka suskystintų gamtinių dujų eksportuotojams.
Kaip ir anksčiau, palyginus su kitais pasaulio regionais, Europa vis dar turi nemažai pranašumų, kuriuos lemia jos turtas, išsivystymo lygis ir įsiliejimas į pasaulines finansų rinkas. Šri Lanka šią vasarą atsidūrė arti žlugimo ribos, kai pasibaigus jos užsienio valiutų atsargoms, ji nebegalėjo importuoti energijos. Pakistaną sukrėtė protestai dėl kasdienių elektros tiekimo trikdžių. Didžioji dalis besivystančios ekonomikos šalių jau susidūrė su energetikos nestabilumu. Pasaulinis energijos šokas dar labiau pagilino šias problemas. Pačius sunkiausius krizės padarinius pajaus skurdžiausiai gyvenantys pasaulio žmonės.
Tačiau Europa vis vien susiduria su dideliu iššūkiu. Kaip ir praeitame amžiuje, išsivysčiusios Europos ekonomikos išlieka stipriai priklausomos nuo importuojamos energijos. Dėl to žemynas ir toliau yra lengvai pažeidžiamas išorinių sukrėtimų, kurie mažina jo energetinį saugumą. Europos valstybės, o ypač Vokietija, pernelyg pasitikėjo Rusijos energijos tiekimo patikimumu. Nepaisant gausių išteklių ir pranašumų, Europos galimai laukia tamsi žiema.
