Nors šiandien žmonės savo aplinkoje vis dažniau susiduria su vėžio diagnoze, Nacionalinio vėžio centro onkologo teigimu, pačių ligos atvejų didėjimas dar nereiškia, kad bendra situacija blogėja.
„Didžiąja dalimi tas atvejų didėjimas yra susijęs su populiacijos augimu – per 50 metų ji daugiau nei padvigubėjo. Jei vertintume nuo esamų gyventojų procentaliai, kiek sudaro nauji vėžio atvejai, jų procentiškai daugėja, bet tas didėjimas nėra toks ženklus“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ kalbėjo M. Strioga.
Pasak jo, didžiąja dalimi ir prognozės 2030–2050 metams yra grįstos būtent tuo, kad apskritai auga žmonių populiacija bei ilgėja žmogaus gyvenimo trukmė, o su amžiumi didėja ir vėžio rizika.
Daugėja jaunų pacientų, kuriems nustatomas pažengęs vėžys
Tiesa, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie kai kuriuos vėžius, išties stebimos blogos tendencijos. Pavyzdžiui, išplitęs storosios žarnos vėžys jaunesniems pacientams vis dažniau nustatomas ir procentaliai, ir absoliučiais skaičiais.
„Vyresnių žmonių, kuriems yra 50–60 metų, populiacijoje netgi stebimas šio vėžio mažėjimas, o jaunesniems nustatomas tiek ankstyvosios, tiek išplitusios stadijos kolorektalinis vėžys.
Tai labai siejama ir su mitybos pokyčiais, maiste esančiomis medžiagomis, nesveika mityba. Ir dabar savaime kyla minčių, kad galbūt ir tas patikros programas, kurios prasideda nuo 45–50 metų, reikėtų ankstinti, galbūt vykdyti net nuo 30-ies metų.
Kaip žinia, ypač ankstyvose stadijose vėžys ilgą laiką jokių simptomų neduoda. Ir jaunas žmogus, kuris ir taip pas gydytojus lankosi rečiau, net ir jausdamas kažkokius simptomus kitą kartą to nesureikšmina. O neretai net ir nuėjus pas šeimos gydytoją, jam nebus pirmoji mintis, kad simptomai 30–35 metų žmogui rodo storosios žarnos vėžį“, – kalbėjo NVC onkologas.
Revoliucija vėžio gydyme
Jau apie 20 metų onkologijoje dirbantis specialistas konstatavo, kad per tiek laiko daug kas pasikeitė, ypač kalbant apie medikamentinį vėžio gydymą.
„Su trenksmu atėjo imunoterapija gydant įvairių formų vėžį, neretai rodanti gerus, ilgalaikius, stabilius rezultatus – pacientai gyvena vis ilgiau. (...) Iš esmės gydymo paletė keičiasi esant įvairioms vėžio formoms, gydymas tampa vis labiau individualizuotas. (...)
„Vyresnių žmonių, kuriems 50–60 metų, populiacijoje netgi stebimas šio vėžio mažėjimas, o jaunesniems nustatomas tiek ankstyvosios, tiek išplitusios stadijos kolorektalinis vėžys.“
Bendrai žiūrint, su imunoterapijos, taikinių terapijos atėjimu onkologijoje įvyko ne evoliucija, o revoliucija – staigus lūžis gydant įvairius navikus, kurie iki tol buvo labai probleminiai, kai pacientai su išplitusia liga per pirmus 2 metus numirdavo. Tai – ir inkstų vėžys, melanoma, iš dalies plaučių vėžys. Sergant tokia išplitusia liga 2 metai buvo maksimumas, ką buvo galima pasiekti. O dabar gali gyventi ir 10 metų.
Aišku, yra probleminių navikų, kuriuos gydant per 20 ir daugiau metų nevyksta absoliučiai jokio proveržio. Pavyzdžiui, galvos smegenų navikai, ypač bioblastoma. Nėra atsiradę kažko tokio, kas taip reikšmingai pagerintų pacientų išgyvenamumą“, – pasakojo onkologas.
Vakcinos – jau gydant vėžį
Kalbėdamas apie mokslo proveržį ir kuriamas vakcinas nuo vėžio, M. Strioga pabrėžė, kad kol kas nėra realaus proveržio prevenciškai kuriant vakciną nuo vėžio.
„Greičiausiai mes kalbame apie gydomąsias vakcinas, kurios nėra skirtos skiepyti sveikus žmones, kad jos apsaugotų nuo ateityje galinčio pasireikšti vėžio, ypač jau esant rizikos veiksniams. Tai nėra tos vakcinos, kai žmonės skiepijami nuo pneumokokinės infekcijos, gripo, COVID-19, kitų infekcinių ligų, kurios yra skiriamos sveikam žmogui, kad paruoštų imuninę sistemą atpažinti to tipo grėsmę, ir kai ji bandys įsiveržti, neleisti to padaryti.
Tai vadinama ligos užkardymu, o vakcinos – profilaktinėmis. Vėžio atveju kol kas apie tai nėra kalbama. Onkologijoje mes kalbame apie gydomąją vakciną, kuri yra taikoma ne siekiant apsisaugoti nuo vėžio ar jį užkardyti, bet kovoti su jau organizme esančia liga“, – aiškino onkologas.
Nepaisant to, kad įvairios tokio tipo vakcinos taikytos sergant ir plaučių, inkstų, galvos smegenų, krūties, prostatos ir kitais navikais, vis dėlto viena pati vakcinacija dažniausiai nėra pajėgi pasiekti ligos kontrolę.
„Iš pradžių išties buvo didžiulis patosas, džiaugsmas, kad štai parodysime imuninei sistemai, ko ji galbūt nesugebėjo padaryti pati, sukelsime imuninį atsaką ir jei paciento imuninė sistema nesugeba pati sureaguoti į vėžį, tą priversime dirbtinai vakcinacijos būdu.
Pasirodė, kad ne viskas yra taip paprasta, vėžys turi gausybę mechanizmų, kaip priešintis imuniniam atsakui. Yra apie trečdalis navikų, priklausomai kokiame organe jie yra, į kuriuos imuninė sistema dėl įvairių priežasčių nesureaguoja.
Tai vadinamieji imunologiškai „šalti“ arba „imuninės dykumos“ navikai, nes ten nėra imuninės sistemos kareivių. (...) Tokiu atveju imuninė sistema bus „paimta už nosies“, nuvesta iki vėžio ir pasakyta: „Žiūrėk, kas čia yra ir kodėl tu neatlieki savo funkcijos“. Bet dažniausiai vien to nepakaks, šalia reikės taikyti ir kitą gydymą“, – kalbėjo M. Strioga.
Tuo metu vadinamuosiuose „karštuose“ navikuose vyksta arši imuninių ląstelių kova su vėžinėmis. Onkologo aiškinimu, net ir tokių navikų atveju daliai pacientų vakcinacija gali būti taikoma siekiant tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai suintensyvinti jau esamą priešnavikinį imuninį atsaką.
Be to, dabar tokios vakcinos darosi vis labiau individualizuotos, jas stengiamasi pagaminti tiksliai atitinkančias paciento konkrečiose navikinėse ląstelėse esančius pokyčius. Tačiau chemoterapeutas pabrėžė, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinta, kiek tai taikyti yra tikslinga.
Vėžys jau tampa kontroliuojama lėtine liga
Pašnekovas sutiko, kad visada didžiausias noras pacientą su išplitusia liga visiškai išgydyti, tačiau kartu svarstė, ar daugelio ligų atveju tą pavyksta padaryti.
„Jei susergame plaučių uždegimu, paskyrus antibiotikus, galime pasveikti. Bet kiek turime ligų, kurių negalime išgydyti ir net nelabai stengiamės tą daryti. Pavyzdžiui, kalbu apie epilepsiją, cukrinį diabetą, padidėjusį kraujospūdį, psichikos ligas. Tuo pačiu cukriniu diabetu žmonės serga ir serga, nuolat vartoja vaistus, būna paūmėjimų, bet ligą ilgai galima kontroliuoti.
Tai ir vėžys po truputį [tampa tokia liga]. Taip, norėtume visas ligas gebėti išgydyti, (...) bet kaži ar tai yra realu, ypač žinant koks vėžys yra klastingas audinys, nepavaldus imuninei sistemai, tad vargu ar tai pasieksime. Bet mums pakankamas dalykas vėžį paversti medikamentais kontroliuojama lėtine neinfekcine liga“, – kalbėjo M. Strioga.
Pasak jo, didžiausia siekiamybė ir proveržis būtų, kad metastazavusią ligą nustačius 50-ies metų žmogui jis su ja ramiai, vis pasigydydamas, neprarasdamas gyvenimo kokybės galėtų gyventi iki savo 80-ies ar daugiau metų.
„Tą pasiekti yra realu ir į tą etapą esame įžengę. Galbūt dar negalime užtikrinti kelių dešimčių gyvenimo metų (aišku, tik daliai, gal 20 proc. pacientų), bet jau yra tokių pacientų, kurie su išplitusia, ketvirtos stadijos liga gyvena dešimt, kai kurie – ir daugiau metų“, – teigė onkologas.
