Štai Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala spėja, kad Europos Parlamentas tikrai „norės pademonstruoti raumenis“, todėl atmes bent keletą kandidatų.
„Tai yra pakankamai įprasta praktika, o šįkart bus, ko gero, dar labiau jaučiama todėl, kad Europos Komisijos vadove buvo paskirta Ursula von der Leyen, nors ne visi europarlamentarai tam pritarė. Ko gero, bus bandoma žaisti tą galios žaidimą“, – tv3.lt sakė L. Kojala.
Mažas posėdžių lankomumas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius mano, kad eurokomisaro posto siekiančiam V. Sinkevičiui koją pakišti gali neblizganti jo darbo Seime statistika.
Štai pirmoje 2016–2020 metų Seimo sesijoje V. Sinkevičius buvo 103 parlamentaras pagal lankomumą, antroje – 119, trečioje – 117.
Ministru V. Sinkevičius paskirtas 2017 m. lapkričio pabaigoje, tuomet, žinoma, krito ir jo plenarinių posėdžių lankomumas. Ketvirtoje Seimo sesijoje jis rikiavosi 137 vietoje, penktoje – 140, šeštoje – 135.
Kadangi Europos Parlamentas kandidatams užduoda klausimus apie jų kompetenciją, A. Krupavičius mano, kad europarlamentarai atsižvelgs į Seimo nario nedrausmingumą.
„Turi atsižvelgti dėl labai paprastos priežasties – tai rodo Seimo nario gebėjimą būtų drausmingu. Pagal Seimo nario pareigas kiekvienas turi dalyvauti ir Seimo plenariniuose, ir komitetų posėdžiuose. Taip pat Seimo statute numatytos tam tikros sankcijos, jeigu posėdžiuose nedalyvaujama pernelyg dažnai. Posėdžių lankymas ir balsavimas yra tiesioginės Seimo nario pareigos. Jeigu Seimo narys tų pareigų nevykdo, tai tokiu atveju jis netinkamai atlieka savo pareigas“, – tv3.lt sakė A. Krupavičius.
Seimo statutas numato, kad Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavusiam daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose iš anksto buvo numatytas ir įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, to mėnesio atlyginimas mažinamas vienu trečdaliu.
Neužteks patirties
Ekonomikos ir tarptautinių santykių mokslus Jungtinėje Karalystėje baigęs V. Sinkevičius pirmuosius žingsnius į politiką pradėjo 2012 m., atlikdamas praktiką LR Ministro Pirmininko tarnyboje, po to sekė Europos politikos magistro studijos Nyderlanduose nei stažuotė Lietuvos Respublikos atstovybėje Vašingtone, JAV.
Savo biografijoje V. Sinkevičius nurodo 2012–2015 m. dirbęs autoriumi ir redaktoriumi naujienų portale „The Lithuanian Tribune“, 2013–2014 m. dirbęs projektų vadovo padėjėju Vašingtono Europos analizės centre. 2014 m. V. Sinkevičius vadovavo tarptautinės grupės projektams „Lietuvos pašte“, 2015–2016 m. dirbo Lietuvos oro uostų koncesijos projekto koordinatoriumi, o 2016 m. – investicinės aplinkos gerinimo grupės vadovu „Investuok Lietuvoje“.
V. Sinkevičius 2016 m. kartu su LVŽS laimėjo Seimo rinkimus, tapo frakcijos seniūno pavaduotoju, paskirtas Ekonomikos komiteto pirmininku. Po metų pasitraukus tuometiniam ūkio ministrui Mindaugui Sinkevičiui, bendrapavardis V. Sinkevičius užėmė ministro kėdę.
Anot A. Krupavičiaus, tokia V. Sinkevičiaus darbo patirtis yra „akivaizdžiai per trumpa“.
„Pirmas klausimas, kurį užduoda Europos Parlamentas ir į jį reikia atsakyti raštu, tai yra bendrosios kompetencijos. Tai reiškia profesiniai pasiekimai, politinė, valstybės veiklos ir administracinė patirtis. Paprastai kandidatų į Komisijos narius norima, kad tos patirtys būtų reikšmingus. Kalbant apie vykdomąją valdžią, tai turėtų būti ne mažiau ministras, vienas iš partijos lyderių ir kad tos patirtys būtų matuojamos ne metais ir ne dvejais. Dažnai jos būna ir dešimtmečių, tuomet toks kandidatas į Komisijos narius tikrai yra konkurencingas“, – teigė profesorius.
Tuo metu VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis mano tokių kandidatų, kaip V. Sinkevičius Lietuvoje rastume ne vieną tūkstantį.
„Žmonių su tokiu pasirengimu, kaip Sinkevičius, Lietuvoje yra turbūt keliolika tūkstančių, iš kurių būtų galima tikrai rinktis. <...> Ne jaunumas yra problema savaime. Bet jų patirtis, konceptualus silpnumas, kaip jie dėlioja viešąjį sektorių Lietuvoje, šneka apie jį, kokią politiką vykdo, tai prieš 30 metų pasibaigusi politika Europos Sąjungos valstybėse. Tai yra prieš viešąjį sektorių nukreipta politika – valstybės institucijų siaurinimas, išimtinai taupymas, bet ne investavimas“, – tv3.lt kalbėjo Š. Liekis.
L. Kojala pažymi, kad kandidatams į Europos Komisiją nėra nustatytų formalių reikalavimų, tačiau sukaupta patirtis valstybės valdyme – didelis privalumas.
„Be abejo, yra tikimasi, kad kandidatas turės vykdomosios valdžios patirties – bus ministras arba ministrė, arba buvęs Vyriausybės atstovas, galbūt ir premjeras. Na ir, be abejo, svarbus supratimas toje temoje, įkurią bus deleguojamas konkretus komisaras“, – sakė L. Kojala.
Pažeistas įstatymas?
2018 m. spalio 17 dieną Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nutarė, kad V. Sinkevičius pažeidė įstatymą, nes pavėlavo tinkamai papildyti privačių interesų deklaraciją. Ministru tapęs V. Sinkevičius per 30 dienų nepapildė deklaracijos savo naująja darboviete.
Įstatymą pažeidę valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys vienerius metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos negali būti skatinami.
Savo ruožtu A. Krupavičius stebisi, kaip, nepraėjus metams po įstatymo pažeidimo, Vyriausybė galėjo teikti V. Sinkevičiaus kandidatūrą.
„Vis tiek yra įstatymo viršenybė, tai yra svarbu, už ką įvyko pažeidimas, kokiomis aplinkybėmis, bet pažeidimas yra de facto ir de jure. Jeigu jis būtų nesutikęs su pažeidimu, jis būtų galėjęs jį skųsti teismui, bet to nebuvo daryta ir VTEK sprendimas galioja“, – pastebėjo A. Krupavičius.
Tuo metu VTEK pažymi, kad asmenims, teisingai nedeklaravusiems privačių interesų, nedraudžiama būti siūlomiems į aukštesnes pareigas, tačiau jų metus negalima skatinti.
Neįprastas susitikimas
Šio rugpjūčio pradžioje V. Sinkevičius susitiko su naujosios Europos Komisijos vadove U. von der Leyen. A. Krupavičius mano, kad šio susitikimo metu Komisijos vadovė galėjo būti suklaidinta, nes įprasta, kad pirmininkė susitinka su kandidatais, o ne kandidatais į kandidatus.
„Ji paprastai susitinka tik su tais kandidatais į komisaro postą, kurie yra oficialiai nominuoti. V. Sinkevičius važiavo į Briuselį, kai jis nebuvo oficialiai nominuotas, net dabar nominavimo procedūra jam nėra pasibaigusi, nes kandidatūrai dar turi pritarti Seimas. Jeigu susitikimai vyksta tik su nominuotais kandidatais, tai šiuo atveju turime visiškai kitą situaciją, kada kandidatas į kandidatus susitinka su Komisijos pirmininke. O jeigu staiga Lietuva per dvi dienas persigalvotų ir pasiūlytų kitą kandidatūrą? Tada scenarijus būtų apskritai įdomus“, – svarstė profesorius.
Trumpo kepurėlė
Neseniai amerikiečių politinis leidinys „Politico“, Lietuvos kandidatą į Europos Komisiją V. Sinkevičių pristatė kaip „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narį, [kuris] ant savo stalo laiko kepurėlę „Make America Great Again“ (tai D. Trumpo rinkiminis šūkis aut. past.).
Vis dėlto pats V. Sinkevičius „Žinių radijui“ sakė išskirtinio palaikymo D. Trumpui nejaučiantis ir tą sakęs „Politico“ žurnalistei, tačiau ji šių jo žodžių nepacitavo.
„Tą kepuraitę aš gavau iš artimo draugo, kuris lankėsi Vašingtone, kur aš kažkada gyvenau. Tai ta kepurėlė neturi nieko bendro su mano politinėmis pažiūromis, kaip ir turbūt daugelis dalykų, kuriuos kiekvienas turime savo lentynose. Kai prieš metus mano kabinete lankėsi „Politico“ žurnalistė, kas ir kaip, aš jai kepurės istoriją papasakojau, bet žurnalistiniame darbe gi būna, kad ne viską iš įrašo sudedi į publikaciją. Tai autorei tai neatrodė svarbu, svarbu tik pats faktas, kad kepurė yra“, – sakė V. Sinkevičius.
Atmesti kandidatai
Nėra neįprasta, kad Europos Parlamentas atmestų kai kurių šalių į Europos Komisiją deleguotus kandidatus. Štai 2014 m. europarlamentarai nubalsavo prieš Slovėnijos kandidatę, buvusią šalies premjerę, Alenką Bratušek. Ji pretendavo tapti Komisijos vicepirmininke, atsakinga už energetikos sąjungą.
„Priežastis buvo paprasta – ji neteko politinio svorio, pralaimėjo rinkimus, kūrė naują politinę partiją, kuri rinkimuose gavo labai mažai balsų“, – prisiminė A. Krupavičius.
Moters kandidatūrai nepritarta po kilusio ginčo, kuomet A. Bartušek pati save iškėlė į kandidates po Slovėnijoje pralaimėtų rinkimų.
2010 m. sausį tuometinė Bulgarijos užsienio reikalų ministrė Rumiana Jeleva atsiėmė savo kandidatūrą į eurokomisarus. Politikė neatlaikė prieš ją nukreiptos kritikos bangos – europarlamentarai per kandidatų tvirtinimo sesiją pabrėžė jos finansinių interesų deklaracijos trūkumus. Europos Parlamentui užkliuvo R. Jelevos sąsajos su konsultacinės bendrovės „Global Consult“ padaliniu Bulgarijoje, apie kurį kandidatė neužsiminė savo finansinių interese deklaracijoje.
Sudėtinga skyrimo procedūra
Europos Komisiją sudaro 28 eurokomisarai – po vieną iš kiekvienos ES šalies narės. Kiekvienas jų atsakingas už tam tikrą politikos sritį.
Lietuvoje eurokomisaro kandidatūrą, suderinusi su prezidentu, Seimui teikia Vyriausybė, o Seimo nariai balsuodami nusprendžia, ar jai pritarti. Valdančiosios partijos turi rasti kompromisą, antraip Europos Komisijos narys nebūtų paskirtas. Taip pat eurokomisaro kandidatūrą reikia suderinti su Komisijos prezidentu.
Taryba, susitarusi su išrinktuoju Komisijos pirmininku, patvirtina kandidatų į Komisijos narius sąrašą. Šie paskirtieji nariai išklausomi EP komitetuose, atsakinguose už būsimas jų kompetencijos sritis.
Tuomet kiekvienas komitetas renkasi į posėdį, kad įvertintų kandidato ekspertines žinias ir jų klausymo rezultatus, o šis įvertinimas išsiunčiamas EP pirmininkui. Tada, balsuodamas vieną kartą, EP turi pritarti visos sudėties Komisijai, įskaitant Komisijos pirmininką ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Parlamentui patvirtinus Komisijos pirmininką ir Komisijos narius, Taryba juos oficialiai paskiria kvalifikuota balsų dauguma.
Tekstą papildysime ministro V. Sinkevičiaus komentaru.
