Ministrams pirmininkams Lietuvoje teko patirti protestus, žiūrėti, kaip į parlamentą skrieja akmenys ir kiaušiniai, traukti šalį iš didelių bei mažų krizių, murkdytis vietiniuose skandaluose.
Būta Lietuvoje ir pabėgusių premjerų, ir laikinųjų. Buvo tokių, kuriuos iš posto vertė skandalai, prezidentai ir tokių, kurie pagrindinį Vyriausybės kabinetą užėmė ne vieną kartą.
Ingridai Šimonytei, dėl jos pomėgio mikro valdyti situaciją ir dėl galimo lyderystės trūkumo vadovauti Vyriausybei nėra lengva. Situaciją sunkina, pasak politologų, ir ministerijų nesusikalbėjimas, vidinės komunikacijos tarp partnerių stygius.
Pandemija, migrantų krizė, problemos su Baltarusija, vis blogėjanti regiono saugumo situacija kasdienį darbą daro dar sunkesnį.
Situacijos, pasak ekspertų, negerina ir tai, kad dabartinė premjerė stipri jaučiasi tik kai kuriose srityse, o kitas „atiduoda“ ministrams, kurie vykdo ne visada apgalvotą politiką. Vyriausybėje esantys net dviejų partijų pirmininkai taip pat sunkina padėtį, nes šių atleisti taip paprastai negalima. O ir deleguoti darbų I. Šimonyte nemoka, o gal – nenori, nes nepasitiki juos darysiančiais žmonėmis.
Todėl situacija Vyriausybėje nėra paprasta, bet, pasak politikos ekspertų, tikrai geresnė nei Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, su kuria neretai lygina dabartinius vyriausybės rūmų šeimininkus.
Politikos mokslų profesorius Algis Krupavičius sako, kad Vyriausybių valdymo stiliai yra struktūriškai skirtingi. Vienos Vyriausybės gali būti vadinamos konsensuso Vyriausybėmis, kur ministras pirmininkas yra pirmas tarp lygių ir sprendimų formulavime dalyvauja visi ministrai ir jie būna lygiaverčiai ministrui pirmininkui.
Premjerai gali būti lygūs ir lygesni
Yra kitos Vyriausybės, kur valdymas yra hierarchiškas, kur ministras pirmininkas yra akivaizdžiai svarbiausia figūra. Svarbūs valstybės valdymui ir Vyriausybės bei Seimo santykiai. Dar valdymas priklauso nuo to, kas žadama rinkimuose ir kaip tai įgyvendinama.
„Dabar tikrai nėra anarchijos. Viskas gerai matosi, kai imi lyginti. Tarkime vienas iš iškiliausių ministrų pirmininkų A. Brazauskas ir atskaitos taškas galėtų būti jo Vyriausybė 2001-2004 metais. Jis buvo pirmas tarp lygių, gebėjo girdėti kitus ministrus. <...> Kitas ministras, su kuriuo galima būti lyginti, tai Rolandas Paksas.
Tarkime antras bandymas būti premjeru 2000-2001 metais. Jis buvo silpnas ministras pirmininkas, pirmiausia dėl to, kad jam didelę įtaką darė aplinka, patarėjų korpusas. Sutarimo Vyriausybėje buvo mažai. Dabar jei žiūrėti į Saulius Skvernelio Vyriausybę, tai matosi, kad jis, ypatingai antroje kadencijos pusėje, buvo svarbiausia figūra ir vienašališkas vadovas. Ministrai turėjo mažesnį svorį“, – kalbėjo profesorius.
Nagrinėdamas dabartinę Vyriausybę jis pabrėžė, kad I. Šimonytė yra stipri ministrė pirmininkė, visgi tai, kad Vyriausybėje yra du partijų pirmininkai darbo nepalengvina.
„Hierarchiškai ir vienasmeniškai, matyt, premjerė negali priimti sprendimų, turi atsižvelgti į kitų ministrų nuomones, matyt, ieško tam tikros pusiausvyros“, – sakė A. Krupavičius.
Jis taip pat pabrėžė, kad politikoje, valdant Vyriausybę svarbu ir tai, kokio „profilio“ yra politikas. Tarkime A. Brazauskas buvo plataus profilio politikas, jis buvo prezidentas, turėjo itin platų politikos suvokimą.
Dabartine premjerė turi tam tikras sritis, kuriose yra stipri, tarkime, finansai, ekonomikos reikalai. Bet štai kitos sritys, pasak profesoriaus, yra kiek silpniau priimamos, tarkime nacionalinis saugumas, socialinė politika. Šios sritys paliekamos išskirtinai ministrų kompetencijai.
Ministrai turi daug autonomijos
„I.Šimonytė yra vadybininkė, nors iš jos visuomenėje daugiau tikimasi lyderystės, centralizuoto valdymo stiliaus, bet ji turi tam tikras preferencijas tam tikroms politikos sritims, o kitur leidžia, matyt, nemenką ministrų autonomiją“, – svarstė politikos mokslų profesorius.
Kartais tokie veiksmai, pasak jo, pasiteisina, bet kartais – ne. Kolektyvinių sprendimų priėmimo, formulavimo šiai Vyriausybei tikrai trūksta, gal dėl to atsiranda nesusiderinimo įspūdis. Tarkime užsienio reikalų ministras vienareikšmiškai turi didelę sprendimų autonomiją Vyriausybėje ir kartais tam tikri nesužiūrėjimai nustebina kitus Vyriausybės narius. Kaip, tarkime, buvo su Baltarusijos trąšų tranzitu per Lietuvą ir sankcijų įgyvendinimo klausimais.
„Raskite bent vienus rinkimus, per paskutinius 20 metų, kur Aliaksandras Lukašenka oficialiai surinko mažiau nei 75 proc. balsų. Protestų taip pat buvo visada, bet 2020 rinkimai tapo tarsi naujos atskaitos tašku. Mūsų reakcija, pasak analitikų tyrinėjančių užsienio politiką, nėra visai pamatuota.
Tam tikras elgesys gali, o ir atsitiko, Baltarusija pastūmėti tik giliau į Rusijos glėbį. Taip pat istorijos su Kinija, Taivanu. Akivaizdu, kad nebuvo prognozuojama, modeliuojamos situacijos. Išties užsienio politikoje matosi toks važiavimas be bilieto, kaip kokie zuikiai. Kodėl taip yra? Nes Lietuvoje buvo susiklosčiusi situacija, kai Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos buvo „prezidentinės“.
O dabartinės Vyriausybės abu ministrai yra partiniai, tai jei KAM ministrui kritikos netenka, kai URM ministras iš to kritikos akiračio neišeina. Šioje srityje politika nėra tinkamai koordinuojama. Jei ministras pirmininkas šios srities nepaliktų autonomiškos užsienio reikalų ministrui ir mėgintų imtis intervencinių žingsnių, tai tikriausiai sprendimai būtų kitokie ir, tikėtina, problemų skaičius – mažesnis“, – svarstė A. Krupavičius.
Vagnorius poste pasikeitė, Kubilius buvo komandos žaidėjas
Prisimindamas, kaip sekėsi ankstesniems dešiniųjų premjerams profesorius sakė, kad būta visko. Tarkime antrosios kadencijos 1996-1999 m. metu Gediminas Vagnorius buvo visiškai kitoks, nei nepriklausomybės pradžioje.
„Jis stengėsi būti nuosaikus ir rasti bendrą kalbą su tuomečiu prezidentu A. Brazausku, kuris tuo metu buvo ignoruojamas valdančiosios daugumos. Po to prasidėjo Rusijos finansų krizė ir mus ištiko fiasko bandant suvaldyti viešuosius finansus.
Žinoma, Vyriausybės lygmenyje, jis buvo stiprus premjeras. Jei 1996 pradžioje pasitikėjimas juo buvo didelis, tai po poros metų jį jis iššvaistė. O 1999 metų pavasarį kilo atviras konfliktas su prezidentu Valdu Adamkumi. Tiesiai buvo pareikalauta, kad G. Vagnorius trauktųsi. Atskiri ministrai, premjero nurodymu, negalėjo eiti susitikti su prezidentu. Taigi, premjeras jis buvo stiprus, daug sprendimų, matyt, priimdavo asmeniškai ir vienašališkai“, – pasakojo profesorius.
Andriui Kubiliui premjero duonos taip pat teko ragauti porą kartų, tiesa pirmasis buvo laikinas postas. O štai 2008-2012 metai parodė, kad jis yra komandos žaidėjas. Ministrų kabinetas jo laikais siekė priimti labiau kolektyvinius sprendimus ir jo vienašališkumo buvo nedaug.
„Tiesa, atėjo į valdžią jis finansų krizės metu, todėl paramos parlamente ir Vyriausybėje itin reikėjo. Jo politinė patirtis buvo grįsta ne lyderyste, bet tarpininkavimu, moderavimu. Tas stilius liko, bet per trumpą laiką jis visiškai prarado visuomenės pasitikėjimą. Ta kadencija buvo be pasitikėjimo Vyriausybe iš visuomenės pusės“, – kalbėjo profesorius, sakydamas, kad dabartine premjerė politikoje atsidūrė atėjusi iš valstybės tarnybos ir tai – jaučiasi.
„Jai trūksta kiek lyderystės savybių, prisiimti asmeninę atsakomybę ir spręsti dalykus vienasmeniškai. Kita vertus po metų valdžioje Vyriausybė susiduria su pasitikėjimo krize, ji mažesnė nei A. Kubiliaus atveju, bet yra gili. Yra tam tikrų vaistų tą krizę valdyti, bet jie nėra saldūs“, – sakė A. Krupavičius.
Nori laikyti viską savo rankose
Politikos apžvalgininkė Rima Urbonaitė, kalbėdama apie Vyriausybės darbą ir sprendimų priėmimo metodiką sakė, kad Konstitucinė sąranga nepasikeitusi, todėl Vyriausybės darbas taip pat ne. Kad ir kokia būtų Vyriausybė, ji turi komunikuoti su Seimu, kitomis institucijomis.
„Daug kas priklauso nuo to, kaip lyderis yra linkęs vadovauti. Man atrodo, kad Ingrida Šimonytė dėl didelio noro viską laikyti savo rankose, kad nebūtų niekas pražiūrėta, pradeda vykdyti mikro vadybą. Tai labai eikvoja laiką ir neleidžia į dalykus pažvelgti globaliau. Gal dėl to atsiranda jausmas, kad kai kurios ministerijos linkusios laukti nurodymų ir žiūrėti, kas čia bus“, – svarstė apžvalgininkė.
Anot jos, mikro vadybos yra per daug, nors tuo pačiu metu, jei tik dalykai nesukontroliuojami ima ant stalo gulti kalio trąšų skandalas. Tada premjerei vėl reikia imtis visos atsakomybės ir perdėtos kontrolės.
„Yra delegavimo, patikėjimo problemų. Taip pat yra ir tarpusavio komunikavimo bėdų ir dėl ko vėliau susidaro dar daugiau problemų. Taigi, labiausiai kliūva vadybos stilius, kaip komunikuojama tarp ministerijų, koks yra santykis tarp „centrinių rūmų“ ir kitų ministerijų. Tokių aspektų nebuvau pastebėjusi ankstesnėse Vyriausybėse, bet, žinoma, jos neturėjo tokių krizių“, – svarstė R. Urbonaitė.
Ministerijos tarpusavyje nesikalba?
Pasak jos, valdymas šokinėja nuo mikro iki makro lygmens, o tai neleidžia susigulėti pastoviam valdymo modeliui.
„Taip pat pastebėjau, kad ministerijos valdomos tos pačios politinės jėgos bendrauja tarpusavyje sklandžiau, nei su kitomis, kitų politinių jėgų valdomomis ministerijomis. Su šia problema, man atrodo, susidurdavo ir ankstesni premjerai. Kai kurias ministerijas tiesiog palikdavo savieigai“, – sakė politologė.
Ji tikino, kad teoriškai partijos pirmininkai Vyriausybėje premjerai turėtų padėti, nes nereikia pozicijų derinti atskirai. Visgi šioje Vyriausybėje tai situacijos nesupaprastina, priešingai.
„Santykis su Gabrieliumi Landsbergiu šiuo metu neaišku koks. Jis pats dabar yra labiau ministras, nei partijos pirmininkas ir tai yra problema. O premjerei atleisti G. Landsbergį arba pasiūlyti jam pasitraukti iš ministro pareigų, būtų sunku, tą mes jau matėme, kai kilo trąšų skandalas. Dar yra Aušrinė Armonaitė, atrodo, kad tie santykiai yra per atstumą.
Skandalų dar nebuvo, bet, tarkime, siūlyti ją atleisti prezidentui gali būti labai sudėtinga. Taigi, koalicija ir Vyriausybė neišgauna naudos, kurią galėtų gauti. Tai rodo strateginio planavimo, modeliavimo problemas. Akivaizdu, kad nesutarimų tarp koalicijos partnerių yra, svarbu gebėti išnaudoti galimybes, kurias atneša viena ar kita situacija“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Lygindama buvusias ir dabar dirbančią Vyriausybes ji sakė, kad A. Kubiliaus ir, tarkime, S. Skvernelio Vyriausybės, nors dirbo ir skirtingu laiku, buvo daug efektyvesnės vidinės komunikacijos prasme. Tai leisdavo pasiekti susitarimus ir užbėgti nemalonumas už akių.
„Matėme aiškią lyderystę, gebėjimą deleguoti, bet tuo pačiu likimą galios centru. I. Šimonytė turi šiokią tokią mikro-vadybos problemą ir tai neleidžia pasiekti to. Kitose Vyriausybėse vidinė komunikacija tikrai buvo geriau strateguojama ir įgyvendinama.
A. Kubiliaus atveju turėjome premjerą, kuris stengėsi matyti labai plačiai, turėti makro kontrolės, o S. Skvernelis irgi turėjo išreikštą lyderystę, bet gebėjo veikti ir per kitus. O dabar man atrodo, kad I. Šimonytė ne visada gali veikti per kitus. Linkusi užsikrauti ant savęs. Arba yra nepasitikėjimas kitais arba manoma, kad tie žmonės nepadarys taip, kaip turi padaryti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Visuomenę Šimonytę myli labiau nei Kubilių
Istorikė, buvusi A. Brazausko patarėja Lidija Šabajevaitė sako, kad prieš tai dirbę premjerai, susidūrę su didelėmis krizėmis laikėsi vienos taisyklės – išliko ramūs.
„A. Brazauskas prezidentavo tuo metu, kai savanoriai išėjo į pakaunės miškus. Visi tuo metu nuo Vyriausybės iki Seimo, prezidento laikėsi ramiai. Buvo siekiama jokiu būdu neišprovokuoti žmonių. Buvo laikotarpiai, kurie buvo ramesni, bet, žinoma, finansinė krizė ir A. Kubiliaus Vyriausybė taip pat susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Bet reikia pasakyti, kad dabar taip pat yra labai sudėtinga situacija. Pandemija, migrantai ir kitos bėdos bet kokiai Vyriausybei būtų didelis iššūkis. Kas labai stringa, tai dabartinės Vyriausybės pasirinkta taktika gąsdinti žmones. Tai taktika, kuri buvo pasirinkta nuo pat darbo pradžios. <...> Šiuo metu tai ne tik pandemija, bet ir „tuoj prasidėsiantis karas“. Nežinau ar tikrai reiktų pūsti į tą bauginimo dūdą“, – svarstė L. Šabajevaitė.
Ji tikino, kad yra ministrų šioje Vyriausybėje, kurie tyliai ir gera dirba, o štai kitiems, kad ir kaip jie gerai dirbtų, trukdo pavardė.
„Štai apie Moniką Navickienę mes nieko negirdime. Gal dėl to, kad ji tyliai ir gerai dirba. Apie ekonomikos ministrę galima pasakyti, kad ji super liberali, nors galimybių pasai visiškai neatitinka liberalizmo vertybių. Užsienio reikalų ministras kenčia nuo pavardės fenomeno, jei būtų kitas asmuo gal viskas būtų kitaip. Jį vertina dėl pavardės“, – sakė istorikė.
Ji svarstė, kad nėra vienpusio atsakymo gerai ar blogai, kad Vyriausybėje yra du partijų pirmininkai. Tai gali padėti greičiau susitarti, bet kartais tartis nėra paprasta.
„I. Šimonytei nėra lengva tvarkytis su aukščiausio rango asmenimis Vyriausybėje, o dar yra žemesnio rango patarėjai ir visi kiti. Jau dabar matome, kad jai trūkinėja kantrybė. Reikia geležinės valios, gebėjimo laviravimo, prisiminti Šveiką, pradėti į tam tikrus dalykus žiūrėti ironiškai. Nors valdžioje esantiems žmonės tai daryti sunku“, – sakė L. Šabajevaitė.
Anot profesorės, reikia tikėtis, kad premjerė nebus tokia nepopuliari, kaip buvęs krizės ministras pirmininkas A. Kubilius, jo nukirptų pensijų žmonės nepamiršta iki šiol. Vizualinis premjerės įvaizdis taip pat svarbu, visuomenė ją priima noriau nei, tarkime, A. Kubilių.
