Konservatoriai šeštadienį susirinko į partijos suvažiavimą, kuriame šventė savo trisdešimtmetį, nes Tėvynės sąjunga buvo įkurta 1993 metais, kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tradicijų tęsėja. Šįkart partija savo kolegas pasitiko šūkiu „Ginti ir auginti“, kuris šiek tiek primena Lietuvos policijos credo „Ginti. Saugoti. Padėti“.
„Vienu unikaliu dalyku ši bendruomenė išsiskiria. Tai bendruomenė, kuriai niekada nereikėjo jokių išorės sukrėtimų, jokių prikišamai aiškių įrodymų, jokių apsimetinėjimų. Ji visada žinojo, jog ten kur esame, su ta istorija, kurią kaip tauta esame išgyvenę, vienintelė mūsų šalies kryptis yra buvimas visose stipriausiose transatlantinėse ir europinėse struktūrose. Nesvarbu, kad kiti politinio lauko dalyviai kartais gal nebūtinai iš blogos valios, gal šiaip ir paikos naivybės, kažkada pakeliui kažką suokė apie neutralumus ir panašias utopijas, siekė gerų santykių su tais, kurie nesilaiko susitarimų ir taisyklių, kartais aukodami valstybės ir savo savigarbą, mėgo pasišaipyti, kas čia mus pulsiąs. Tėvynės sąjunga visada sakė, kad tik tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais galėsime bent kiek atsipūsti, o mūsų žmonės grįš ten, iš kur okupacijos jėga buvo brutaliai išplėšti . Ir tai tapo kūnu“, – suvažiavime kalbėjo I. Šimonytė.
„Nepaisant kartais pusiau nuoširdžių pastangų, kurias labiau kurstė kaimynų sėkmės nei mūsų pačių valdžių supratimas apie strateginę tokią pokyčių reikšmę, anksčiau labai pykdavau, kai kas nors sakydavo, kad viską ir visur Lietuvoje padarė konservatoriai ir nespecifikuotas Landsbergis. Žinoma, tie sakytojai taip sako, kai nori pasakyti ką nors pikta ir kaltinti. Bet kartą gerai pamąsčius atradau toje frazėje tiesos grūdą. Kryptis, kurią mūsų šalis, kaip Vytis, juda pirmyn yra ta kryptis, apie kurią svajojo ir kurią matė esant gyvybiškai svarbią būtent ši bendruomenė. Ir mes nujojome toli“, – pridūrė premjerė.
I. Šimonytė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nare tapo 2022 metų pabaigoje, bet su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais siejama maždaug nuo 2009 metų, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje pradėjo dirbti finansų ministre.
Pasak politikės, šalis nuėjo toli, nepaisant teiginių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ ar bandymų vienu metu būti dosnia bei mažų mokesčių valstybe, reikalavimų nesikišti valstybei, asmenų reikalavimai kenkia kitiems, bei kištis, kai pasirinkimai niekam nekenkia.
„Reikia iš esmės neturėti ne tik širdies, bet ir proto norint neigti Lietuvos pažangą – tiek visuomeninę, tiek ekonominę, tiek socialinę, tiek visokią kitokią. Tai, ką turime šiandien, yra daug daugiau nei tai, apie ką aš, būdama paauglė, savo paaugliškomis pastangomis kovodama anuomet drįsau svajoti. Tai daugiau nei tai, apie ką galvojo mano amžiną atilsį tėvai, niekada nesiekę karjerų komunistų partijose ir tikėję nepriklausomybe ir tada, kai gan skaudžiai užklupo atkurtos nepriklausomybės metų materialiniai nepritekliai“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Tėvų, kurie nesiekė karjeros Komunistų partijoje, paminėjimas gali būti nedidelis niuksas dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris 1988 metais įstojo į Komunistų partiją, siekdama karjeros. Kaip tik tuomet jau kūrėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
I. Šimonytė pažymėjo, kad Lietuva pasiekė tokį gerovės lygį, dėl kurio keturi penktadaliai pasaulio valstybių dar turi sunkiai dirbti, tačiau mūsų šalis dar nėra ramybės uostas, nes Rusija užpuolė Ukrainą, o geopolitinė ir saugumo padėtis dramatiškai pakito.
„Daug kas šalies viduje mojo ranka, bandė pasikinkyti Rusiją savo naudai, laikydami ją tiesiog korumpuota, bet didelę grąžą narsuoliams žadančia šalimi, su kuria reikia tiesiog išmokti kalbėtis. Bet gavome daug pamokų: nuo staiga sugedusios „Družbos“, didžiausių dujų kainų, nepaisant „Gazpromui“ perduotų „Lietuvos dujų“ akcijų, per pieninius mėsinius ir visokius kitokius veterinarinius sunkumus. Tuo buvo stengiamasi pažeminti, parodyti vietą. Bet pamokas, kad ir kartais sunkiai, mokėmės, kūrėme atsparumą: kas bebūtų valdžioje, Tėvynės sąjunga visada buvo tų pokyčių smagratis“, – kalbėjo premjerė.
Toliau I. Šimonytė perėjo prie Ukrainos, kurios užpuolimas prabudino Vakarus ir ištisas visuomenes. Jos nuomone, mūsų ateitis irgi labai priklausys nuo to, ar pasiduosime apie taiką suokiančių sirenų apkvailinimui.
„Mūsų pareiga ir atsakomybė yra matyti tai, kas šiandien galbūt neakivaizdu. Tai sąžiningai įvardinti. Net jeigu trumpalaikė politinė kaina bus didelė. Nes nebūtinai tie neakivaizdūs dar dalykai, bus malonūs. Kintanti pasaulio tvarka, o ypač jos raida, jei Ukrainai bus sutrukdyta laimėti šį karą, nežada daugiau apibrėžtumo“, – pažymėjo politikė, pridūrusi, kad tiesiausias kelias atgal į taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką yra Ukrainos pergalė.
