Taip prasidėjo šešios savaitės „pragaro“, sakė 37-erių Vasilijus, kuris, kaip ir daugelis kitų kalbintų pašnekovų, atsisakė nurodyti savo pavardę, bijodamas keršto. Nesuprasdamas nei kur jis, nei kodėl jis buvo sulaikytas, vyras buvo nuolatos perkeliamas iš vienos areštinės į kitą, tardymo metu fiziškai žalojamas ir ne kartą baustas elektros šoku.
Ir jis nėra vienintelis. Šimtai Ukrainos civilių – daugiausia vyrai – per penkis karo Ukrainoje mėnesius paslaptingai dingo po to, kai buvo sulaikyti Rusijos karių ar jų bendrininkų. Jie būna laikomi Rusijos kontroliuojamose Ukrainos teritorijose esančiuose rūsiuose, policijos komisariatuose ir filtravimo stovyklose. Kai kurie jų būna įkalinami Rusijoje.
Su šia atsitiktinio patikrinimo sistema karo zonoje susidūrė tūkstančiai, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių buvo išsiųsta į Rusijos kalėjimus. Jungtinių Tautų Organizacijos žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje jau užfiksavo 287 Rusijos įvykdytus priverstinio civilių dingimo ir savavališko sulaikymo atvejus. Ir nors specialistų teigimu, šis skaičius iš tiesų yra daug didesnis, jis neturėtų būti didesnis nei 1000 civilių.
Vasilijus yra vienas iš nedaugelio žmonių, grįžusių į Ukrainą po arešto Rusijoje. Jis buvo paleistas po maždaug šešių savaičių, o po ilgos kelionės įvairiausiais aplinkkeliais, jis, praėjus iš viso trims mėnesiams, grįžo namo. Sugrįžęs į savo darbą viename Charkivo autoservise, jis sakė, kad yra laimingas, jog liko gyvas.
„Tai kelia gėdą, tai siutina, bet iš ten išėjau gyvas. Galėjo baigtis daug blogiau. Kai kurie žmonės buvo nušauti“, – prisimena Vasilijus.
Rusijos pajėgos ukrainiečius sulaikinėti pradėjo nuo pat invazijos pradžios vasario mėnesį, tačiau daugumos civilių patirtys lieka neaiškios. Interviu su sulaikytais vyrais ir su dingusių asmenų šeimomis atskleidžia naujų detalių apie vieną iš nesibaigiančių šio jau šešis mėnesius trunkančio karo baisybių.
Vyras pasakojo, kad tardytojai bandė iš jo išgauti informacijos apie Ukrainiečių pozicijas ir karines grupuotes. Tačiau jų pastangos dažniausiai neduodavo jokių vaisių, nes kitą smūgį vyras pajusdavo net nespėjęs atsakyti į jam užduotą klausimą. „Jie netiki niekuo, ką sakai, net kai sakai tiesą, – pasakojo Vasilijus. – Jiems neįmanoma įrodyti savo nekaltumo.“
Kitoms šeimoms nepasisekė taip, kaip Vasilijaus artimiesiems. Jie vis dar ieško savo dingusių giminaičių, nežinodami nei kur jie yra, nei ar jie išvis dar gyvi.
„Užmiegu verkdama ir atsikeliu verkdama“, – sakė 64-erių Olha, kurios sūnus buvo sulaikytas ir iki sąmonės netekimo sumuštas Rusijos karių, tačiau po trijų dienų paleistas, ir kurios anūkas yra laikomas kardomojo kalinimo įstaigoje Rusijoje. Tai jie sužinojo iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto.
Jų kaimas, Vilchivka, esantis Charkivo apylinkėse, rusų karių buvo užimtas vėlyvą kovą. Moteris pasakojo, kad kai gyvenvietę pradėjo bombarduoti naikintuvai, rusų kariai gyventojams pranešė, kad jie turi valandą evakuotis. „Jie sakė, kad Vilchivka bus sulyginta su žeme“, – sakė moteris.
Olha, dar keli jos šeimos nariai ir kiti kaimo gyventojai, turėjo bėgti laukais maždaug aštuonis kilometrus į vietą, kur jų laukė Rusijos kariuomenės sunkvežimis, kuriuo jie buvo nuvežti prie žmones išgabenusių autobusų. Moters sūnus ir anūkas į šią vietą neatbėgo, todėl jos vyras grįžo jų ieškoti. Sėdėdama viename iš autobusų moteris matė, kaip rusų kariai ištempė du sužalotus vyrus. Jai pasirodė, kad tai Ukrainos kariai.
Olha pasakojo, kaip visų keleivių akivaizdoje rusų kariai pradėjo mušti šiuos vyrus, kol galiausiai šovė jiems į galvas. „Juos paliko tame miške, – sakė liudininkė. – Tiesiog užsimerkiau ir verkiau.“
Nuo tos dienos niekas nebematė jos anūko, 20-mečio Mykytos. Olha, kartu su savo marčia, buvo evakuotos į Rusiją ir apgyvendintos nakvynės namuose. Namo Olha grįžo tik liepos mėnesį. Ten laukė jos sutuoktinis, kuris sugebėjo išgyventi vienas pats. Olhos sūnus ją pačią ir savo žmoną rado dar Rusijoje, tačiau vėliau pora pasiliko šioje šalyje bandydama ieškoti savo sūnaus Mykytos.
Olha sakė, kad niekas nežino, ar jos anūkui buvo pateikti kokie nors kaltinimai, kadangi nėra jokių būdų su juo susisiekti, net ir telefonu. Pasak moters, Raudonasis Kryžius tik pranešė, kad šiuo metu jis yra nelaisvėje.
Rusija neigia bet kokius kaltinimus Ukrainos piliečių kankinimu ir žudymu bei teigia, kad jos kariuomenė puola tik karinius taikinius.
Dauguma karo zonoje sulaikytų civilių yra karinės patirties turintys arba kovoti tinkamo amžiaus vyrai. Kaip teigia žmogaus teisių pareigūnai, okupuotose teritorijose dažniausiai yra areštuojami ukrainiečiai, turintys bent menkiausią galimybę tapti lyderiais, pavyzdžiui, aktyvistai, vietiniai pareigūnai ir žurnalistai. Tačiau į šias chaotiškas ir despotiškas gaudynes dažnai yra įveliami ir paprasti civiliai.
Mechanikas Vasilijus tikino, kad jis buvo paimtas atsitiktinai, jam einant gatve į šiaurės rytus nuo Charkivo esančiame Cyrkunyje, kur tuo metu Rusijos saugumo pajėgų nariai surengė reidą. Jo žmonai ir kartu su pora ėjusiai kaimynei buvo liepta grįžti namo. Surišę vyro rankas lipnia juosta, kariai įstūmė jį į autobusą. Tuo pat metu, balaklavas užsimovę ir ginkluoti Rusijos kariai įsibrovė į šalia esantį namą, iš kurio išsivedė ir ant žemės paguldė keturis vyrus. Jie buvo įstumti į tą patį autobusą kaip ir Vasilijus.
Tarp šių keturių vyrų buvo ir 36-erių Vadymas – suvirintojas ir mechanikas, gyvenantis Cyrkunyje su savo žmona ir mažu sūnumi. Kaip pasakojo 19-metė vyro sesuo Darija Šepec, Vadymas išėjo parnešti savo sūnui sauskelnių ir kūdikių maisto. Pasak merginos, kai kurie iš sulaikytųjų dirbo pasieniečiais per Rusijos sukeltus neramumus 2014 metais, tačiau jokių ryšių su Ukrainos kariuomene jie neturėjo.
Vasilijus pasakojo, kad sulaikytieji buvo nugabenti į kaime stovinčio namo rūsį, kur jie buvo mušami ir tardomi. Ten buvusi maždaug 25 vyrų grupė vėliau buvo perkelta į kitą kaimą. Po maždaug trijų savaičių, kartu su dar tuzinu vyrų, Vasilijus buvo nugabentas į areštinę prie šiaurinės Ukrainos sienos.
„Buvo sunku suprasti, kas buvo sulaikyti ir kodėl, – teigė vyras. – Jie atvedė tokį senelį, kuris iš viso nesuprato, kodėl buvo areštuotas. Jis tiesiog važiavo dviračiu ir su savimi turėjo maišą kukurūzų.“
Vasilijus pridūrė: „Buvo atvestas ir jaunas vaikinukas. Jis tiesiog važiavo dviračiu pas savo močiutę.“
Sulaikytieji po vieną buvo kviečiami tardymui, kurių metu jie būdavo mušami – kartais smūgiuojant net į galvą – jie buvo kakinami elektros srove. „Toks jausmas, kad visą tavo kūną bado mažos adatėlės“, – prisimena Vasilijus. Žmogaus teisių gynėjai taip pat yra užfiksavę liudijimų apie elektros šoko panaudojimą.
„Maisto ir vandens mums duodavo vieną kartą per dieną. Kartais jų negaudavome ir dvi, tris dienas. Nebuvo jokio tualeto, naudojomės buteliais, kuriuos davė jie. Kartu miegojome ant automobilių padangų. Apie jokius sanitarinius standartus net nėra prasmės kalbėti“, – pasakojo buvęs sulaikytasis.
Jis teigė, kad rusų tardytojai buvo apsėsti surasti nacistinių grupuočių narius. Juk tai ir buvo svarbiausia Maskvos pateikta karinės operacijos prieš Ukrainą priežastis.
„Jie sakė, kad jie čia atėjo išvaduoti mūsų nuo nacių, nuo Ukrainos institucijų, kad galėtume gyventi geriau, – sakė Vasilijus. – Aš jiems atsakiau: „Visą laiką dirbau autoservise. Nemačiau jokių nacių. Viskas buvo gerai.“
Jo atsakas įsiutino tardytojus: „Jie pradeda vėl tave erzinti: „Tu meluoji. Čia yra nacių. Čia net susikūrė jų grupės. Visi tavo žmonės turi tatuiruotes.“
Keturi vyrai – Vadymas ir trys jo draugai, sulaikyti per namo reidą – trečią arešto savaitę buvo kažkur išvežti. Nuo to laiko niekas jų nematė ir nieko iš jų negirdėjo. Vasilijui atrodė, kad juos rusai nusprendė paleisti, taigi jis pasakė Vadymui, kad grįžęs į kaimą jis susirastų jo žmoną, nes ji gali padėti jam ir jo mylimajai rasti jųdviejų vaikui reikalingo kūdikių maisto.
Tačiau grįžęs namo birželio pabaigoje, Vasilijus buvo šokiruotas, kai sužinojo, kad namo grįžo tik jis vienas.
Jam pasisekė, nes pasikeitus dalinio, laikančio jo mažesnę grupę, vadovybei, sulaikytieji buvo staiga paleisti į gatvę. Dėl vykstančių kovų, jiems reikėjo keliauti į Rusiją, kur jie buvo sulaikyti dar kartą. Tačiau šįkart tai padarė FSB pareigūnai. Vasilijaus teigimu, jie siūlė jam pinigų ir galimybę dirbti su jais.
Jis atsisakė ir po trijų dienų buvo paleistas. „Jie tikriausiai suprato, kad esu jiems bevertis“, – svarsto vyras. Atrodydamas lyg benamis dėl vešlios barzdos ir netvarkingų plaukų, Vasilijus sugebėjo pasiskolinti pinigų iš savo draugų draugo, už kuriuos jis gavo naujus dokumentus ir per Baltijos šalis bei Lenkiją grįžo į Ukrainą.
Vadimo sesuo D. Šepec net keturis mėnesius bandė rasti kokios nors informacijos apie jos brolio buvimo vietą. Ji parašė daugybę laiškų ir praleido daug laiko naršydama internete. Galiausiai, iš Ukrainos valstybinės įstaigos ji sužinojo, kad jį į nelaisvę yra paėmę rusai. Tuomet jos draugas vienoje Rusijos pokalbių svetainėje aptiko kalėjime darytą identifikacinę nuotrauką, kurioje, panašu, yra užfiksuotas moters brolis.
„Mane apėmė isterija, nes joje – tik pusė mano brolio. Nuotraukoje jis labai sulysęs. Gali aiškiai matyti jo akiduobes ir jo raktikaulį“, – pasakoja moteris.
Galiausiai nuotrauka buvo pašalinta iš šios socialinio tinklo grupės. „Dabar nebežinome nieko. Daugiau nėra jokio ryšio – nėra nieko“, – sakė vyro sesuo, valydamasi bėgančias ašaras.
