O ir ieškoti naujų būdų gauti daugiau elektros energijos, reikia greitai, nes elektra nepigs, poreikis nemažės, o plano, ką darysime – nėra.
Jis taip pat pridūrė, kad visi tie, kurie dabar kalba apie neįvykusias Visagino AE statybas tiesiog medžioja visuomenės dėmesį, ta elektrinė, pasak buvusio energetikos ministro, neturėjo šansų būti pastatyta.
Kokias didžiausias energetikos problemas šiuo metu matote? Kaip tai būtų galima spręsti?
Problemos yra dvi ir jos visiškai akivaizdžios. Pirma problema yra ta, kad mes ir toliau esame Rusijos energetinės sistemos dalimi. Tai yra saugumo problema. O kita fundamentali problema yra elektros generacijos trūkumas. Tai du esminiai dalykai ir jie nuo 2014 metų nepajudėjo į priekį.
Kokia dalimi mes vis dar esame Rusijos energetinės sistemos dalimi? Ir ką esame padarę, kad nebūtume?
Buvo didelis pasipriešinimas kažką keisti. Taip buvo iš inercijos, sakyta, kad yra taip, kaip yra. Energetikos kainos pasidarė skausmingos vėliau, kai ėmė brangti dujos, nes buvo leista „Gazprom“ privatizuoti „Lietuvos dujas“. Va tada pasijuto priklausomybės pasekmės per dujų kainą. Tada pajudėjo elektros jungčių projektai su Švedija, Lenkija. Nors apie tas jungtis buvo kalbėta jau anksčiau. O antras dalykas, ko tada mes ėmėmės, tai – suskystintų dujų terminalas.
2010 metų pabaigoje buvo išjungtas Ignalinos atominės elektrinės (AE) antrasis blokas. Mes buvome įsipareigoję taip padaryti stojimo į Europos Sąjungą sutartyje. ES savo ruožtu pasižadėjo didžiąją dalimi finansuoti šį uždarymą.
Antrojo bloko uždarymas Lietuvą išsyk permetė iš elektros eksportuotojos į elektros importuotojos poziciją. Iškart po uždarymo buvo akivaizdu, kad Lietuvai trūksta elektros energijos generacijos ir tai yra didelė saugumo problema.
Jei valstybė pati nepasigamina bent 80-90 proc. savo suvartojamos elektros energijos, tai ji nėra saugi. Vienintelis projektas, kuris tuo metu buvo įgyvendintas – dujinė generacija iš Elektrėnų devinto bloko.
Šiandien, žinoma, dujinė generacija labai brangi, bet ji šiuo metu gelbsti, kai kitokios generacijos tiesiog nėra. Taip pat buvo, sakyčiau, parodomoji atsinaujinančių išteklių plėtra. Tai buvo daugiau dėl politinių ir ideologinių priežasčių, bet nebuvo siejama su energetiniu saugumu, kad Lietuva turi pati pasigaminti užtektinai elektros energijos.
Uždarius Ignalinos AE iškart paaiškėjo, kad kilo pavojus nacionaliniam saugumui. Kas buvo daroma? Ar suvokta tikroji grėsmė?
Priežasčių (ramiau priimti situaciją ir nieko nedaryti) buvo ne viena. Viena jų, nors ne pagrindinė, dar 2012 metų pabaigoje buvo pabaigta Elektrėnų devinto bloko statyba, tai buvo pastanga atstatyti šiek tiek elektros generacijos.
Po to vyko Vyriausybių kaita, dėmesys buvo nukreiptas ne į tai, kad mes neturime pakankamai elektros generacijos ir turime potencialią saugumo problemą, bet į Visagino AE statybų debatus. Šis klausimas visus kitus tiesiog nustūmė į antrą planą.
Antras dalykas, kuris taip pat jautėsi – energetinis nuovargis. Jis buvo matomas ir politiniame, ir visuomeniniame lauke. Buvo dėta daug pastangų į tuos energetinius projektus, kurie buvo baigiami vykdyti: elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, suskystintų gamtinių dujų terminalas, debatai dėl naujos AE statybos, taip pat požeminių gamtinių dujų saugykla Svideriuose, Bitėnų skirstyklos statyba ir kiti svarbūs projektai.
Vienu metu vyko daug energetinių projektų ir atsirado tam tikras nuovargis, viešojoje erdvėje pasigirsta komentarų, kad į energetiką investuotos perteklinės lėšos ir tai esą niekada neatsipirks. Taip pat konkuruojančios politinės partijos, atėjusios į valdžią, ėmė kaltinti buvusius politikus neskaidrumu, esą projektai nebuvo skaidrūs. Tai norą baigtis tam tikrus projektus dar labiau sumažino.
Ir dabar nebaigus tokio esminio klausimo, kaip pasitraukimas iš Rusijos energetinės sistemos ir neišsprendus elektros generacijos klausimo jau kalbama apie naują didžiulį projektą, turiu galvoje rusiškos geležinkelio vėžės pakeitimą europine vėže. Tai – milžiniškas projektas, taip jis saugumo prasme naudingas, bet tuo pačiu yra pamirštami kiti saugumo projektai.
Lietuvos elektros energijos sistema yra valdoma iš dispečerinės Maskvoje. Tai – akis badantis saugumo iššūkis, kuris kažkaip praslysta pro akis. Šiandien net nekalbama apie tuos politinius žingsnius, kuriuos reikia atlikti, kad situacija pasikeistų.
Ką šiuo metu turėtume daryti? Pasitraukti iš BRELL (elektros energijos perdavimo sistema, žiedas)?
Pirmiausia – perimti elektros sistemos valdymą, kad būtų kuo didesnis elektros perdavimo saugumas. Jis neįmanomas, jei viskas kol kas valdoma iš Maskvos. Reikia pasitraukti iš BRELL, nes negali būti ir BRELL, ir Europoje. Galima tai daryti drastiškai, remiantis saugumo iššūkiais staigiai nutraukti sutartį. Bet yra ir kitas, labiau apgalvotas kelias. Tiesiog remtis pačia BRELL sutartimi ir pasitraukti iš BRELL elektros tiekimo žiedo.
Pirmiausia reikia susitvarkyti teisiškai, o jau tada bus galima kalbėti apie fizinius srautus. Žinoma, visada galima svarstyti, kaip reaguos Rusija. Visgi Rusija visada reaguos, o dabar, kai Rusija įklimpusi į karą Ukrainoje, tokiam išėjimui tai gal yra pats palankiausias momentas.
Nes jei bus pasiektas tam tikras susitarimas su Rusija dėl karo Ukrainoje, tai destabilizuoti situacijos traukiantis iš BRELL ir išjungiant Baltarusijos liniją, bent jau skambiai taip sakyti, bus tikrai sunkiau.
Galimai tą žingsnį neigiamai vertintų ir mūsų sąjungininkai, bet be šito tikra sinchronizacija nėra įmanoma. Reikia šiuos sprendimus priimti dabar, ne kokiais 2024 metais, kaip dabar kalba politikai. Tais metais vyks rinkimai ir politinės valios žengti tuos žingsnius nebus.
Techniškai, kiek ir kaip Litgrid perimtų viską, čia kitas klausimas. Manau perimtų, nors aš dabar kalbu apie hipotetinius dalykus, kuriuos reiktų padaryti. Žinoma, reiktų keisti ir teisės aktus. Bet tai nėra mėnulio užkariavimas, o techniniai ir teisiniai dalykai, kuriuos tiesiog reikia padaryti.
Bet apie tai nėra kalbama, to klausimo stengiamasi nejudinti. Bet ar mes nepramiegosime pasitraukimo iš BRELL sistemos, linijų su Baltarusija išjungimo, kaip, tarkime, Vokietija pramiegojo tiekimo iš Rusijos klausimus.
Techninių atsijungimo problemų neturėtų kilti, nes Litgrid vadovas yra sakęs, kad jie yra pasiruošę perimti valdymą, jei Rusija atjungtų elektrą. Mes esame pasiruošę prisijungti prie europinių tinklų. Belieka manyti, kad nėra politinės valios tam.
Gal aš kažko nežinau, gal dėl šio klausimo yra komunikacija tarp didžiųjų sostinių. Visgi reikia suprasti viena, tai – mūsų saugumo klausimas, ne kieno nors kito.
Pakalbėkime apie Visagino AE. Gerai ar blogai, kad nestatėme? Kodėl dabar ji, tarsi, vaiduoklis, išnyra politikų pasisakymuose?
Dabar vykstančios diskusijos apie Visagino AE statybas yra visiškai tuščios, tai ne kas kita, o politikų mėginimas pritraukti visuomenės dėmesį. O atsakymas labai paprastas, Lietuva tiesiog negalėjo statyti, nes tokio masto projektas buvo per daug sudėtingas.
Kaip regioninis projektas jis nepavyko, nes kilo daug klausimų, o ir pats projektas iš esmės buvo pernelyg sudėtingas. Šiandien matome dar stringančia sinchronizaciją, nes Estija iki šiol nepritaria jai. Tai lygiai taip pat nebuvo bendro matymo, bendro intereso pastatyti Lietuvoje AE. Kai yra dvišalis projektas, tai tie projektai nelengvai, nesparčiai, bet jie judėjo į priekį.
Tuo tarpu tokių regioninių projektų nėra daug, berods Balkanuose yra tik vienas regioninės atominės elektrinės pavyzdys Slovėnijoje, bet taip nutiko dėl Jugoslavijos subyrėjimo.
Visagino AE projektas buvo didelis, brangus, reikėjo daug investicijų, komerciniai bankai nefinansavo tokių paskolų. Tiksliau, nedavė daugiau nei dešimčiai metų paskolų. Projektas buvo negyvybingas dėl kelių priežasčių, pirmiausia, kaip regioninis projektas, nes nacionaliniai interesai pasirodė besą svarbesni. Taip pat dėl savo apimties ir tam reikėjo regioninio pritarimo, o Hitachi (potencialūs AE statytojai) matė, kad jo nėra. Į dvišalį susitarimą jie eiti nenorėjo, Lietuva viena finansiškai negalėjo vykdyti to projekto.
Tiesiogiai nėra susiję dalykai, kad gretimais buvo pastatytas Astravas, bet.. Uždarius Ignalinos AE atsidaro didžiulė elektros rinka šiame regione. Generacijos stoką reikėjo užpildyti, tai buvo padaryta ne tik energetiškai, bet ir politiškai. Buvo strategiškai parinkta vieta Astravui, išnaudota infrastruktūra, kuri buvo sukurta Ignalinos AE, taip pat buvo iškeltas Kaliningrado Baltisko AE klausimas.
Tai sukūrė atsvarą Visagino AE projektui. Rinką užėmė baltarusiai, tiesa, mes neperkame tos elektros. Baltijos šalys nebeperka elektros ir iš Rusijos, bet jos vistiek techniškai yra priklausomos nuo dispečerinės Maskvoje.
Apie ką buvo Leo LT projektas ir kodėl jis mirė taip, kaip ir Visagino AE idėja?
Mano vertinimu Leo Lt projektas nepavyko dėl kelių priežasčių. Viena jų, tai interesai, o jie buvo skirtingi. Valstybės interesai ir nacionalinio saugumo interesas buvo turėti ir valdyti savo elektros generaciją. Tai turėjo būti didžiąja dalimi valstybės valdomas projektas. O privataus investuotojo interesas buvo uždirbti pelno. Tai ir lėmė, kad projektas negalėjo būti įgyvendintas.
Antras dalykas, tai jie neturėjo jokios kompetencijos elektros rinkos klausimuose, AE statybose. Geriausiu atveju jie būtų galėję padėti ieškoti rangovų. O milijardinių investicijų Leo LT ir NDX negalėjo patempti. Tas projektas išvis buvo fantazijos vaisius, fantazuota, kad privatus verslas viską gali. Neviską. Tokio masto projektai yra valstybiniai. O privataus kapitalo dalyvavimas, tai.. ten jau buvo Hitachi. Kam jiems reikėjo dar kažkokių kitų dalyvių? Kodėl Hitachi turėjo įsileisti dar vienus privačius investuotojus, kurių reikšmė buvo nulinė? Žinoma, jei ateitų investuotojas, kuris investuotų milijardus, tai kitas reikalas, bet Leo LT atveju tai nebuvo realu.
O be to, mes išsyk pamatėme, kad NDX atėjęs, turėdamas mažumą, iškart bandė diktuoti sąlygas elektros energijos rinkoje, vos tik buvo privatizuota „Lietuvos energija“. Tik tiek, kad pavyko tą Leo LT projektą perkelti į kitas vėžes, bet jis vistiek nebuvo gyvybingas.
O NDX atėję kalbėtis su Vyriausybe tai net planų jokių neturėjo. Nežinau kodėl, ar dėl nugebėjimo ar dėl tikslo neturėjimo. Jie, matyt, ir patys suprato, kad negali įgyvendinti tokio projekto.
Kaip vertinate dabartinę situaciją elektros rinkoje ir kokias išeitis matote?
Pirmas blaivus premjerės pasakymas, kad sinchronizaciją reikia vykdyti. Reikia elektros generacijos ir kompensacijų vartotojams. Tai – greiti sprendimai, kurie turi būti padaryti. Taip, tai skausmingi dalykai, bet juos daryti būtina, nes ilgalaikio sprendimo, kad reikia didinti generaciją nepakanka.
Saulės jėgainių statyba, pagalba jas įsigyjant gyventojams labai gerai, bet tai – lašas jūroje. Vėjų parko statybos Baltijos jūroje gerai, bet tai negreitas projektas. O ir ar nebus tas parkas toks pat fiasko, kaip su Visagino AE? Mes to nežinome.
Kryptis, kurią įvardijo ministras Dainius Kreivys yra gera. Bet kryptis nėra strategija. Kiek mes generacijos pasistatysime? Bent jau šios kadencijos metu? Už kokias lėšas? Koks statybų grafikas? Kas tą įgyvendins?
Štai fizinis barjeras pasienyje su Baltarusija, tai jis pradėtas statyti, kai Lietuvą užplūdo nelegalūs migrantai. Tai dabar mes turime analogišką situaciją su elektros generacijos stygiumi. O plano ką darysime – nėra. Kaip Epso G statė barjerą, tai lygiai taip pat Ignitis turėtų užtikrinti, kad elektros energijos generacija bus padidinta. Didžioji energetikos dalis yra Igničio rankose, o jie – valstybinė įmonė. Jų pagrindinis akcininkas yra valstybė. Ji gali būti įpareigota energetinio saugumo užtikrinimui pastatyti tiek ir tiek generacijos ir taškas.
Tai įmonė, kuri savo ar skolintomis lėšomis turi tai padaryti, neieškant investuotojų, nelaukiant 2028 metų. Nesakau, kad galima greit viską sustatyti, bet planą reikia turėti. Nes kainos nemažės, o ir mūsų generacija elektros neauga.
Mes dabar deginame dujas, iš to, ką dabar turime. Tai brangu, nors dujų mes visiškai atsisakyti negalime, nes yra sukurta infrastruktūra, dujotiekiai, pramonė. Tą infrastruktūra reikės eksplotuoti, taigi reikia strategijos ir ką mes darysime su šia infrastruktūra. Ar mes naikinsime tuos dujų tinklus ar ne?
Nes dabar eina kalba apie žalią vandenilį. Bet su tokiomis elektros kainomis tai yra utopija. Tai yra strateginiai klausimai, mes viso labo turime klimato kaitos planą, o strategijos dėl energetikos – ne.
Bent jau reiktų žinoti planą iki kitų Seimo rinkimų, ką ši Vyriausybė nutarė ir kas per kitus porą metų bus padaryta, nes tai bus metai, kai bus aukštos kainos. Reikia, kad augtų mūsų generacijos pajėgumai, kad bent vėliau būtų galima tas kainas sumažinti.
