Poliomielitas, tymai, raudonukė, difterija, kokliušas – daug kam šie ligų pavadinimai skamba tik kaip iš medicinos vadovėlio. Vis tik medikai prabyla apie realų scenarijų, kai vėl gali tekti jas gydyti. Specialistai jau kurį laiką su nerimu stebi mažėjančias skiepijimo apimtis, tačiau naujų iššūkių suvaldant infekcijų plitimą sukėlė ir pandemija bei Ukrainoje kilęs karas.
Skiepų apimtys mažėja
Sprendžiant iš naujausių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) pateiktų lentelių, skiepijimo aprėptys nuo dalies vaikų profilaktinio kalendoriaus ligų toliau mažėja. Lyginant 2022 m. duomenis su 2021 m., matoma, kad vienerių metų skiepijimo nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito ir Haemophilus influenzae B tipo apimtys nukrito nuo 90,05 iki 89,98 procentų.
Paskiepytų nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės dvimečių sumažėjo nuo 88,41 iki 86,46 proc., o septynmečių – nuo 88,37 iki 86,53 proc.
Tuo metu Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras bei Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kelia tikslus išlaikyti ne mažesnes nei 90 proc. vaikų skiepijimo aprėptis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, skiepijimas nuo tymų ir raudonukės turėtų apimti nemažiau nei 95 proc. vaikų.
Nors pernai fiksuotas nežymus pakilimas tarp paskiepytų nuo meningokokinės B infekcijos (1 m.) gretose, šiemet procentas vėl kiek sumažėjo.
Tarp dažniausių priežasčių, kodėl dalis vaikų yra nepaskiepijama, – pačių tėvų atsisakymas vakcinuoti vaiką. Kita paprasta priežastis – skiepytis tiesiog neatvykstama, daliai vaikų medikai patvirtino kontraindikacijas skiepijimui dėl ligos.
Lietuvoje naujagimiai, kūdikiai ir vaikai skiepijami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo 14 užkrečiamųjų ligų: tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, hepatito B, pneumokokinės, meningokokinės, haemophilus influenzae B tipo infekcijų, nuo tymų, epideminio parotito, raudonukės, žmogaus papilomos viruso, rotavirusinės infekcijos.
Daug priežasčių mikroorganizmas išplisti
Užkrečiamųjų ligų specialisto prof. dr. Sauliaus Čaplinsko teigimu, prielaidų grįžti seniai užmirštoms ligoms yra ne viena.
„Pirmiausia, dėl pandeminių ribojimų žmonės daug mažiau kontaktavo vieni su kitais ir buvo apsunkinta galimybė plisti įvairiems virusams, bakterijoms. Tai sąlygojo, kad daug mažiau žmonių užsikrėtė ir sirgo šių sukėlėjų sukeltomis ligomis ir jie mažiau cirkuliavo. Užtat dabar mikroorganizmams reikia „atsigriebti“, kad galėtų padauginti savo populiaciją.
Kitas dalykas, yra labiau nusilpęs žmonių imunitetas dėl tų pačių karantinų, tiek ir dėl paties kovido, daug žmonių jo lengvesne ar sunkesne forma yra persirgę. Tai sąlygojo ir kitų mikroorganizmų aktyvaciją, kurie jau buvo žmonių organizme. Trečia aplinkybė vis tik yra karas, žmonių judėjimas, imigrantai, gyvenantys sudėtingose gyvenimo sąlygose. Jų imunitetas silpnesnis, galimybės plisti mikroorganizmams yra palankesnės“, – vardijo jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į kritusį pasitikėjimą vakcinomis. „Pandemijos komunikacijos spragos lėmė tai, kad tam tikrai daliai žmonių sukėlė dar didesnę abejonę dėl skiepų. Tad tiek dėl pandeminių ribojimų, tiek nuogąstavimų dėl skiepų sumažėjo tradicinių kalendorinių skiepų apimtys. Taigi atsiranda galimybės ligoms, kurios buvo ir iki šiol yra gerai valdomos skiepais plisti, atsiveria niša, kur virusai gali plisti ir jie tuo būtinai pasinaudos“, – komentavo S. Čaplinskas.
Po COVID-19 mažiau noriai skiepijasi
Apie tai, kad po pandemijos pasaulis yra atsidūręs ties pavojingu slenksčiu, yra pastebėjusi ir šeimos gydytoja Elena Šukė.
„Po COVID-19 pandemijos vakcinacija sumažėjo visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Karantinai elementariai fiziškai neleido žmonėms ateiti pasiskiepyti, taip pat komunikacijos klaidos iš atsakingų institucijų galimai nuteikė žmones prieš vakcinas“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Ji priminė, kad visada buvo nusiteikusiųjų prieš vakcinas, bet tai nebuvo tokia didelė problema.
„Epizodiškai kildavo suaktyvėjimų, to pasekmė buvo ir 2018 m. Lietuvoje kilęs tymų protrūkis, kuris nebūtų galėjęs įvykti, jei vaikai būtų skiepijami. Po kovido žmonės žymiai mažiau noriai skiepijasi, ką šiemet per gripo sezoną stebėjome, kad net ir tie, kurie buvo įpratę ir kasmet skiepydavosi nuo gripo, šiemet to nepadarė.
Paklausus kodėl, sakė, kad nepagalvojo, pamiršo, galvojo apie kovidą, sakė, kad ir taip tų skiepų daug. Suprantu, kad taip galėjo nutikti, bet iš medicininės pusės tokie argumentai visiškai nepagrįsti. Tai viena priežasčių, kodėl turėjome ir ryškų, stiprų gripo sezoną“, – dėstė šeimos gydytoja.
Grįžtų ligos, kurių nematė ir daug gydytojų
Jos tvirtinimu, po COVID-19 pandemijos statistika pasaulyje tokia, kad iš buvusių vakcinacijos lygių liko apie 80 proc.
„Tai nėra tokie maži skaičiai, kad būtų pavojingi visam pasauliui, jie skiriasi kiekvienoje šalyje. Bet ypač skiepijant vaikus nuo tam tikrų ligų mes remiamės į kolektyvinį imunitetą. Tai reiškia, kad turime paskiepyti tam tikrą visuomenės procentą, kad liga neplistų. Ir tie keli procentai, kurie negali būti paskiepyti, pavyzdžiui, dėl onkologinės ar autoimuninės ligos, ta visuomenės dalis yra apsaugota kitų paskiepytųjų.
„Dabar, per karą Ukrainoje ir dėl skiepijimo sutrikimų per kovidą, poliomielitas yra užfiksuotas Ukrainoje ir Izraelyje, tai yra visiškai šalia. Taigi dabar skiepytis nuo poliomielito ne tik rekomenduoju, bet būtina ir atnaujinti skiepijimą“, – sakė E. Šukė.
Priklausomai nuo ligos skiepijimas gali būti 85–90 proc., bet niekada ne mažiau nei 80 proc. Tai dabar esame ant ribos ir jei pasaulyje dar mažiau kreipsime dėmesio į skiepus, gali sugrįžti tokios ligos, kurių ne tik aš asmeniškai nesu mačiusi, nes per trumpai gyvenu, bet ir daug kitų gydytojų nėra matę – tai poliomielitas, difterija, kokliušas“, – kalbėjo E. Šukė.
Gydytoja pasakojo, kad tai neretai tampa ir tėvų argumentu, kodėl atsisakoma skiepo: „Jie sako nėra girdėję tokių ligų, nes jomis gal yra sirgę tik jų seneliai ir proseneliai. Tai šių ligų nebūna dėl to, kad turime gerus skiepijimo skaičius. Tačiau trečio pasaulio šalyse tos ligos vis dar yra ir nusineša nemažai gyvybių. Skaičiuojama, kad kasmet dėl vaikų skiepijimo išgelbėjama 4 mln. vaikų gyvybių pasaulyje.“
Šalia Lietuvos – poliomielito atvejai
Pasak pašnekovės, situaciją dar labiau apsunkina ir karas Ukrainoje, mat dėl to ten sustojo profilaktinė vakcinacija.
„Gal prieš kokius 5 metus būčiau sakiusi, kad poliomielitas yra ant išnykimo ribos visame pasaulyje, 2015–2016 m. buvo užfiksuoti tik 30 atvejų Azijoje, kas yra labai mažai. Dabar, per karą Ukrainoje ir dėl skiepijimo sutrikimų per kovidą, poliomielitas yra užfiksuotas Ukrainoje ir Izraelyje, tai yra visiškai šalia. Taigi dabar skiepytis nuo poliomielito ne tik rekomenduoju, bet būtina ir atnaujinti skiepijimą. Taigi nors dar ką tik kalbėjome, kad poliomielitas beveik išnaikintas, dabar turime vėl gausėjančius atvejus ir jie nėra toli nuo mūsų“, – dėstė E. Šukė.
Ji akcentavo, kad pagrindinė prielaida grįžti ligoms – vaikų neskiepijimas, kuris gali susiklostyti ir dėl politinės įtakos.
„Tam tikrose Vidurio Rytų šalyse apskritai yra nusiteikę prieš skiepijimą, net duomenų iš ten neturime. Lygiai taip pat karas Ukrainoje sustabdė vakcinaciją. Kas galvoja apie profilaktinį skiepą, kai vyksta karas? Niekas. Tai yra normalu. Virusinės ligos ir sugrįžta į visuomenę tose vietose, kur vyksta kažkoks karinis konfliktas, kažkokia stichinė nelaimė. Profilaktiniai dalykai lieka užmiršti ir dėl to kyla kažkokios ligos protrūkis“, – paaiškino E. Šukė.
Ji pridūrė, kad situacijai nesikeičiant gali grįžti ne tik poliomielitas, bet ir tokios ligos kaip difterija, kokliušas, kuris vis dar nustatomas Lietuvoje.
Pasak S. Čaplinsko, taip pat nereikia užmiršti ir tymų, raudonukės, skiepais valdomų virusinių hepatitų. „Ta pati tuberkuliozė, jei naujagimiai liks nepaskiepyti, rizikuojama, kad ja užsikrėtę jie gali susirgti labai sunkia forma.“
Siūlo skatinti pozityvią komunikaciją
Profesorius priminė, kad į šią problemą jau anksčiau dėmesį vis atkreipdavo ir tarptautinės organizacijos.
„Tad belieka raginti ir mūsų atsakingas institucijas, specialistus, kad jie imtųsi neatidėliotinų veiksmų. Ir pirmiausia – komunikacijos prasme. Nes jei žmogus abejoja, naudotis ar ne viena ar kita sveikatos priežiūros paslauga, jei jo abejonės neišsklaidomas, tai jis atidės vakcinacijos procesą.
Ir daugiau reikėtų pozityvios komunikacijos – ne tai, ko nedaryti, bet daugiau akcentuoti, ką, kodėl ir kaip daryti. Tie, kurie nėra aklai užsifiksavę neigiamai skiepų atžvilgiu, jiems paprasčiausiai reiktų gauti jų poreikius, žinias, nuogąstavimus keliamus klausimus atitinkančią informaciją ir tų specialistų, kuriais jie pasitiki“, – pastebėjo S. Čaplinskas.