Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ apie tai diskutuoja suicidologė dr. Jurgita Rimkevičienė ir Higienos instituto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Sandra Getautė.
Mes matome, kad Lietuvoje statistika tikrai yra nerimą kelianti – apie tai buvo diskutuota ir anksčiau. Kokios priežastys tai lemia? Ar tai kultūriniai veiksniai, ar kokie kiti?
J. Rimkevičienė: Man atrodo, ilgą laiką vyravo toks mitas, kad mes, lietuviai, esame tiesiog tokia kultūra, bet iš tiesų, jeigu imti kokį nors tarpukarį, tai savižudybių skaičiai nebuvo tokie dideli. Tikrai, sovietmetis paliko savo pėdsaką, ir mes tai matome visame Rytų Europos bloke – savižudybių rodikliai tikrai yra didesni, lyginant su Vakarų Europa.
Jeigu mes imtume savo seserines šalis – Latviją, Estiją – tai panašius didelius rodiklius turėjo ir jos, tik man atrodo svarbu tai, kad mažėjimas tose šalyse atėjo anksčiau negu pas mus. Tam turbūt yra keli dalykai: tai, kad mes labai vėlavome su psichikos sveikatos reforma.
Tikrai buvo labai daug psichiatrizacijos, hospitalizacijų, ir viskas vyravo tik ant medikamentinio gydymo, mažai visuomenės sveikatos priemonių tokių buvo, bet, man atrodo, kitas aspektas yra ir apie nuostatas.
Aš prisimenu, prieš gal kokius 10–15 metų vyravo tokios nuostatos ir politikų tarpe, kad savižudybių prevencija yra bergždžias klausimas – jeigu žmogus nori nusižudyti, tai jis ir nusižudys. Buvo Pauliaus Kruo tyrimai daryti su politikų nuostatomis.
Tai tokios nuostatos vyravo ir, aišku, tada, jeigu turi tokią mintį, kad nieko čia nepadarysi, tai niekas ir nebuvo daroma, o iš tiesų, dirbant kompleksiškai, turint planą, galvojant, kaip tokiems žmonėms padėti, kokios tos yra priežastys, kaip sumažinti tą kančią – daug ką galima pasiekti.
Man atrodo, tai svarbu, kad tai tampa kuo toliau, tuo labiau, ne vien kažkoks atskiras psichiatrijos, atskirai vien toks labai siauras psichikos sveikatos klausimas, bet bendrai mūsų visuomenės klausimas.
Mes apie tai diskutuojame, kad tokiems žmonėms galima padėti – tai atneša visai kitokias tendencijas, ir užtat mes matome tą situacijos gerėjimą. Ilgą laiką turbūt ir kreipimasis pas psichiatrą buvo iš karto stigma.
Žmonėms buvo gėda, nes jau iš karto kažkas tau, vadinasi, labai stipriai negerai. Jeigu pas kokį kaulų daktarą ar akių gydytoją gali nueiti, tai pas psichiatrą jau jokiu būdu ir tas tikrai, matosi, gerėja, nes žmonės pradeda kalbėti apie tai, nes ne tik eiti pas psichologą ar psichiatrą, kreiptis pagalbos, bet vien patiems sau įvardinti, kad man būna sunku, man būna nelengva, man reikia pagalbos, aš turiu emocijas.
Mes pradedame kalbėti apie emocijas darbe, apie emocinį raštingumą mokykloje, kad mes esame ne tik kažkokie žmonės kaip robotukai, kurie produkuoja produkciją, bet kad mes gyvename ir mes turime tą psichikos sveikatą, kartais mums reikia pagalbos, mes turime emocijas, mes išgyvename sunkumus.
Man atrodo, visų pirma, kuo toliau, tuo labiau pradedame suprasti visuomenei, kad žmogaus noras nusižudyti – tai visų pirma yra kančios išraiška. Tai nėra apie kažkokį planavimą, kad tai yra dabar geriausias dalykas, ką aš darysiu. Ne. Tai yra apie tai, kad man taip sunku, kad aš neįsivaizduoju, ką daugiau daryti. Ir tada, tikrai, tą suvokiant, tokiam žmogui žymiai labiau galime padėti.
Mes žinome, kad Higienos institutas turi skaičius, ir, aišku, yra tam tikros grupės, kurios patenka į didesnę rizikos zoną. Gal jūs galite papasakoti, kas yra tos grupės, kurios su savižudybės rizika yra labiau susijusios?
S. Gėtautė: Visų pirma, savižudybių skaičius tikrai reikšmingai Lietuvoje sumažėjo, ir stebint pastarųjų penkerių metų tendencijas, galima matyti, kad savižudybių skaičius mažesnis vaikų ir jaunimo tarpe.
Tenka pastebėti, kad vyresniųjų žmonių amžiaus grupėje savižudybių skaičiai yra didesni, tačiau savižudybė yra kompleksinis reiškinys, turintis labai individualių faktorių, ir negalėčiau subendrinti, kad būtent vienos ar kitos aplinkybės yra kažkokius sprendimus lemiančios.
Čia tikrai Jurgita daugiau galėtų detalizuoti. Ką mes pastebime savo darbe, jog asmenys, mėginę nusižudyti, arba jų artimieji gali būti didesnėje rizikoje dėl minčių, išgyvenimų ar atitinkamų jausmų, bet, be abejo, įvairūs faktoriai gali turėti tam įtakos.
O ar yra skirtumai pagal lytį?
S. Gėtautė: Didesnis savižudybių skaičius yra vyrų tarpe.
Ar galima paaiškinti, kodėl vyrai? Atrodytų, stereotipiškai, vyrai labai stiprūs, viską turėtų įveikti, o čia dabar matome skaičius visai kitokius.
J. Rimkevičienė: Tai vienas iš paaiškinimų yra apie tai, kad vyrai galvojo, kad jie yra stiprūs ir patys viską gali įveikti, ir bando įveikti iki paskutinio siūlo – tų priežasčių tikrai gali būti daug.
Vyrai dabar jau pradeda tikrai daugiau kreiptis pagalbos, mes matome, kad ir psichologinės pagalbos pradeda kreiptis, bet ta stigma vis tiek dar gaji – vyrui įvardinti, kad aš turiu sunkumų ir man reikėtų tos pagalbos.
Kita vertus, mes galvojame ir apie tai, kad tyrimai rodo, jog moterys dažniau galvoja apie savižudybę ir dažniau mėgina nusižudyti. Vyrai, deja, dažniau miršta nuo savižudybės. Man atrodo, abi grupės patiria sunkumų, tik klausimas, kokius būdus pasirenka tam veiksmui daryti.
Taip pat mes matome miesto ir kaimo gyventojų skirtumus, labai didelius. Taip, nes kaimo gyventojų tarpe žymiai didesni savižudybių rodikliai, ir čia mes vėlgi galime pradėti galvoti apie atskirtį, pagalbos pasiekiamumą ir įvairiausias socialines problemas, vyraujančias būtent kaimiškose vietovėse, kur žmogui iš kažkokio mažesnio miestelio ar kažkokio visai regiono, nuvažiuoti kitos pagalbos, atpažinti tą žmogų, kad jis jau penkerius metus, turi problemų su priklausomybėmis ir sunkiai gyvena – tai yra sunkiau.
Užtat man atrodo, tokie bendri rizikos veiksniai veikia tiek dėl lyties, tiek dėl gyvenamosios vietos, bet jie labai sukiba su kažkokiais socialiniais dalykais.
Visą pokalbį kviečiame žiūrėti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!