Algimantas Rusteika
13 val. ·
Pabandykit nekvėpuoti ir suprasit, kas yra oras. Nepastebime to, ką turim ir kalbam apie tai, ko trūksta. Alkani be perstojo galvoja apie maistą, neturtingi apie tai, ko neturi. Ligoniai nenutyla apie sveikatą, vergai - apie laisvę.
Laisvi apie laisvę nekalba. Apie ją kalba ir kalba tik vergai ir šeimininkai. Pirmiesiems jos trūksta, antriesiems – visada per daug. Nepatenkintiems jie nelaisvę parduoda kaip laisvę ir neblogai uždirba.
Bloga valdžia visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų sąskaitos, rūmai, sugulovės ir yra Lietuva. Vis daugiau dėl jų nebemylinčių savo šalies. Nejaugi galvojam, kad jie Lietuva, patvirtinam jų įsivaizdavimus?
Kur ta tiesa ir šviesa? Nejaugi ir vėl ant pakylos regėsime tą naktį buvusią su valstybės priešais? Neįvykusi liustracija driekiasi lyg kruvinas šešėlis. Kol bendradarbiavimo, nusikaltimų ir niekšybių paslaptys ir paslaptėlės nebus atidengtos, tol laisvi nebūsime.
Ar pasiryžusiems gyvybės kaina apginti Seimą nuo svetimos jėgos būtų atėję į galvą, kad po trisdešimties metų Seimas apsistatys tvoromis ir pajėgomis, kad gintųsi nuo savo žmonių? Kad nuteistos už sunkų kriminalinį nusikaltimą partijos valdys valstybę, o kruvinų struktūrų bendradarbių palikuonys sveikins mus su Laisvės Gynėjų diena?
Ką jie apie mus pagalvotų? Ką pasakytų, pamatę, kokia yra Lietuva, už kurią jie atidavė savo gyvenimus? Ko mūsų paklaustų, pamatę, kad trečdalis Tautos paliko savo šalį?
Jei kas tada būtų pasakęs - ar būtų patikėję, kad atkūrus valstybę, joje bus tiek netiesos ir neteisingumo, netikrumo ir melo, atskirties ir susipriešinimo? Ką jaustų, pamatę, kad yra žmonių, susikūrusių valstybėje valstybę sau?
Tada daugelis buvom jauni ir drąsesni už tėvus, pamenančius mirtį ir pralaimėjimus. Dabar mes nebejauni, bet drąsesni už daugelį jaunų, kurie neturi ko bijotis, tačiau labai susirūpinę dėl savo patogumų.
Tą naktį išgyvenę sudaro uždarą sektą, meilės Tėvynei kariuomenę, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Mes atpažįstam vienas kitą iš pusės žodžio ir juntame vienas kito petį. Ir mes neužmiršom nei žuvusiųjų, nei Lietuvos.

Algimantas Rusteika
13 val. ·
Pabandykit nekvėpuoti ir suprasit, kas yra oras. Nepastebime to, ką turim ir kalbam apie tai, ko trūksta. Alkani be perstojo galvoja apie maistą, neturtingi apie tai, ko neturi. Ligoniai nenutyla apie sveikatą, vergai - apie laisvę.
Laisvi apie laisvę nekalba. Apie ją kalba ir kalba tik vergai ir šeimininkai. Pirmiesiems jos trūksta, antriesiems – visada per daug. Nepatenkintiems jie nelaisvę parduoda kaip laisvę ir neblogai uždirba.
Bloga valdžia visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų sąskaitos, rūmai, sugulovės ir yra Lietuva. Vis daugiau dėl jų nebemylinčių savo šalies. Nejaugi galvojam, kad jie Lietuva, patvirtinam jų įsivaizdavimus?
Kur ta tiesa ir šviesa? Nejaugi ir vėl ant pakylos regėsime tą naktį buvusią su valstybės priešais? Neįvykusi liustracija driekiasi lyg kruvinas šešėlis. Kol bendradarbiavimo, nusikaltimų ir niekšybių paslaptys ir paslaptėlės nebus atidengtos, tol laisvi nebūsime.
Ar pasiryžusiems gyvybės kaina apginti Seimą nuo svetimos jėgos būtų atėję į galvą, kad po trisdešimties metų Seimas apsistatys tvoromis ir pajėgomis, kad gintųsi nuo savo žmonių? Kad nuteistos už sunkų kriminalinį nusikaltimą partijos valdys valstybę, o kruvinų struktūrų bendradarbių palikuonys sveikins mus su Laisvės Gynėjų diena?
Ką jie apie mus pagalvotų? Ką pasakytų, pamatę, kokia yra Lietuva, už kurią jie atidavė savo gyvenimus? Ko mūsų paklaustų, pamatę, kad trečdalis Tautos paliko savo šalį?
Jei kas tada būtų pasakęs - ar būtų patikėję, kad atkūrus valstybę, joje bus tiek netiesos ir neteisingumo, netikrumo ir melo, atskirties ir susipriešinimo? Ką jaustų, pamatę, kad yra žmonių, susikūrusių valstybėje valstybę sau?
Tada daugelis buvom jauni ir drąsesni už tėvus, pamenančius mirtį ir pralaimėjimus. Dabar mes nebejauni, bet drąsesni už daugelį jaunų, kurie neturi ko bijotis, tačiau labai susirūpinę dėl savo patogumų.
Tą naktį išgyvenę sudaro uždarą sektą, meilės Tėvynei kariuomenę, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Mes atpažįstam vienas kitą iš pusės žodžio ir juntame vienas kito petį. Ir mes neužmiršom nei žuvusiųjų, nei Lietuvos.

Dar vienas gynėjas pri si plakelis išlindo ...

Ai, kokie dabar visi mandri, nori pakudakuoti ir pasigyrti ir kuo pasauli kaltinti...Norejot Jugoslavijos varianto?-- ir aršaus pilietinio karo?
Olšinskio nekaltinu, jis buvo viduje, as išoreje, ir tokiu buvo TUKSTANČIAI LR pilieciu ir VISI rizikavo...
O dabartiniai prisiplakeliai, prie kakalicijos, nors tuo laiku gal dar po stalu vaikščiojo pradeda aiškinti,
--- KO pasaulis nepadare.
Visas pasaulis džiaugesi blogio imperijos griutimi ir GORBI ant ranku nešiojo, jei Ne Gorbis , dabar, vietoje buv.USSR , - butu Siaures Koreja tik be dinastiju. Tai kartais baisiau...