Straipsnio autorius yra vieno Rusijos verslininko vaikus individualiai mokantis vakarietis, tačiau saugumo sumetimais jo pavardė neatskleidžiama, o kai kurios detalės specialiai pakeistos. Savo mintimis šis autorius dalijasi su „The Economist“.
Skaitykite ankstesnį šio autoriaus tekstą: Iliuzijos dūžta: štai, kaip rusų šeimos iš tiesų reaguoja į karą Ukrainoje
Anksčiau šis berniukas buvo daug labiau susižavėjęs karu. Kai vasarį prasidėjo „specialioji karinė operacija“ Ukrainoje, jis man nuolatos kartodavo valdžios skelbiamą idėją, kad Rusija yra stipri ir gera, o Ukraina nėra tikra valstybė. Mokykloje jis ir jo draugai pasakodavo patriotinius juokelius. Tačiau neseniai pastebėjau, kad ne visi memai, kuriais jis dalinasi, yra prorusiški, o kai kurie netgi palaiko Ukrainos pusę. Prieš kelias dienas jis parodė man „TikTok“ vaizdo įrašą, kuriame Ukrainos kariai imitavo populiaraus kompiuterinio žaidimo veikėjus. Toliau sekė keli kiti įrašai, kuriuose berniukas ir jo draugai stengėsi pamėgdžioti jų judesius. Paklausiau, ar jie suprato, kad jie mėgdžioja Ukrainos karius. Jis gūžtelėjo pečiais.
Per visą šį socialinių tinklų triukšmą ryškėja rimta žinia. Netrukus po apsikabinimo, kurį man teko pamatyti, kai mes kartu darėme jo namų darbus, jis staiga pasakė: „Manau Rusija pralaimi karą.“ Paklausiau, kodėl jam taip atrodo. „Tiesiog tai girdėjau. Man atrodo, kad niekas nenori ten kovoti.“ Ir nors šis pokalbis greitai baigėsi, aš dar ilgai jaučiau jo žodžių svorį.
Jis nėra vienintelis paauglys, kurio patriotizmas, palyginus su ankstyvosiomis karo dienomis, sumažėjo. Milžiniška „Z“ – palaikymo Vladimiro Putino invazijai simbolis – kurią kažkas nupiešė ant vieno pastato fasado, buvo nutrinta. Žmonės ironiškai šmaikštauja apie prastą Rusijos pažangą mūšio lauke ir niekas jų nuo to nesulaiko. Mobilizacija pakeitė atmosferą.
Rusijoje matyti vis mažiau vyrų: šimtai tūkstančių buvo pašaukti į tarnybą, o dar daugiau jų bėga nuo jos. Kavinėje neseniai išgirdau prie gretimo stalelio sėdėjusių moterų pokalbį, kuriame jos plepėjo apie tai, kaip jų vaikinams sekasi Turkijoje. Dabar kariuomenė nebėra labai gerbiama („Rusų kariai turėtų būti antri pagal stiprybę pasaulyje, bet manau, kad mano vyras yra tik trečias arba ketvirtas“, – juokauja žmonės), taigi tarnybos vengimas nėra matomas kaip gėdingas dalykas.
Kai kurios mano pažįstamos moterys, kurių partneriai paliko šalį, rado naujų stiprybės atsargų. Viena mano draugė dirba du darbus, kad galėtų nusiųsti pinigų savo vaikinui, kuris dabar slapstosi Turkijoje ir negauna jokių pajamų. Ji taip džiaugiasi, kad jis yra saugus nuo karo tarnybos, kad net nepastebi, kokia yra pavargusi. Dar kita pažįstama daro tą patį: „Jis 10 metų išlaikė mane. Dabar mano eilė.“
Tie, kurie liko, yra sutrikę. Sulaukiau savo draugės skambučio, kurio metu, verkdama, ji pasakojo, kad jos netikras brolis gavo šaukimą ir jau spalio pabaigoje išvyks į Ukrainą. „Jis įbaugintas. Kai laiškas atėjo, jis ir mano tėvas verkė. Jis per jaunas“, – guodėsi ji. Ji įsitikinusi, kad jis žus.
Nepažįstu nė vieno vyro, kuris išvyko į kovą, tačiau berniuko tėvo asmens sargybinis – sportiškas vyras, neseniai įžengęs į savo ketvirtą dešimtmetį – akivaizdžiai laukia šaukimo. Kelios dienos po pranešimo apie mobilizaciją, jis vis eidavo į kitą kambarį, kad galėtų vienas kažkam paskambinti. Visai neseniai turėjau progą jo paklausti, ką jis planuoja daryti. „Aš čia įstrigęs. Mes nekalbam angliškai, – sakė jis. – Čia turiu gerą darbą. Ką aš galėčiau daryti Turkijoje?“ Jis tikisi, kad jis bent jau turės progą iš šalies išvežti savo nėščią žmoną, dar prieš gaudamas.
Kadangi visi pastebi, jog esu užsienietis, ir mėgstu vakarais kur nors išeiti, aš esu pratęs Rusijoje susilaukti nemažai neblaivių asmenų užgauliojimų. Paprastai jie man būna juokingi. „Kodėl tu čia? Visi jūsų vyrai yra moterys, o visos jūsų moterys yra vyrai. Čia taip nėra“, – 2018 m. man sakė vienas mano pažįstamas.
Tačiau panašu, kad į karą išvyko net ir girtuokliai. Neseniai vietiniame bare angliškai kalbėjau telefonu. Kai padėjau ragelį, apsvaigęs vyras, kuris bare gėrė vienas, paklausė manęs, ar Britanijoje kada nors vyko mobilizacija. Atsakiau, kad nemanau, ar tai yra įvykę nuo Antrojo pasaulinio karo. Jis palinksėjo: „Gerai. Mes neturėtume taip gyventi. Kodėl tu pasilikai? Tu neprivalai pasilikti kaip aš.“
Tai buvo taiklus pastebėjimas. Didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį laikiau Rusiją savo namais. Dabar čia vyksta kažkas, ko aš nesuprantu. Po keturių dienų susikroviau savo lagaminus ir išvažiavau.
