Vakarų kariniams ir politikos veikėjams taip pat įprasta mąstyti „win-win“ kategorijomis. Tai reiškia siekį, kad iš susitarimų naudos gautų abi ar kelios oponuojančios pusės. O Rusijoje mąstoma kitaip: šios šalies politikams ir kariškiams labiau patinka nulinės sumos žaidimai, kai vienas laimi, o kitas pralaimi. Pas juos niekas nemano, kad visi turi būti patenkinti ir laimingi.
„Rusija yra, ko gero, viena iš nedaugelio valstybių, kurios turi seną, taip vadinamą prūsišką, kariavimo kultūrą. Tai kultūra, kuri atsirado Prūsijos laikais ir kuri ypatinga tuo, kad ji kitaip mato pasaulį, kitaip mato kariavimą, kitaip mato karių ir karinės organizacijos vietą visuomenėje. Kad tai yra skirtinga ir kažkuria prasme pavojinga kultūra geriausiai demonstruoja Versalio sutartis. Šios sutarties 160 straipsnio 3 dalis uždraudė prūsiško generalinio štabo atkūrimą bet kokiomis formomis, nes tai yra pasiutusiai efektyvus karinis mechanizmas“, – teigia D. Petraitis.
Kuo ypatinga prūsiška karybos kultūra?
Prūsiška karybos kultūra į Rusiją atkeliavo 18 amžiuje imperatoriaus Pavelo I valdymo laikais, anuomet Prūsijos pavyzdžiu buvo reformuota ir Rusijos imperijos kariuomenė.
Prūsiška kultūra lėmė Vokietijos efektyvumą kariaujant dviejuose pasauliniuose karuose. Nors abu juos vokiečiai pralaimėjo, bet pralaimėjimą ar pergalę karuose lemia ne tik karinis efektyvumas, bet ir kiti aspektai: priešininkų ar sąjungininkų gausa, ekonominės galimybės, galių pusiausvyra ir daug kitų dalykų.
Vakarams prūsiška karybos kultūra buvo nepriimtina, todėl buvo pasistengta ją sunaikinti. Po dviejų pasaulinių karų svarstyta, kaip išlaikyti taiką ir pasiekti visiems priimtinų vystymosi sąlygų. Tačiau Rusijoje prūsiška karinė kultūra išliko ir yra aktyviai puoselėjama.
„Pats pagrindinis skirtumas tas, kad šita kultūra yra orientuota į rezultatą. O karinės kultūros, kuriose gyvename mes, yra orientuotos į procesą. Rezultatas, kaip tikslas, irgi išlieka, bet mes mėgaujamės procesu, mes ieškome galimybių, kad būtų visiems patogu. Vakarietiškas principas yra win-win. Tačiau tai nėra prūsiškos karinės kultūros principas. Prūsiškos karinės kultūros principas yra zero game“, – pasakoja D. Petraitis.
Dar ji išsiskiria hierarchija ir elitais: tai reiškia, kad elito atstovais gali tapti tik tam tikrą mokyklą perėję, tam tikromis vertybėmis besivadovaujantys atstovai, kurie kooptuojami iš platesnių visuomenės sluoksnių. Kitaip tariant, asmuo tampa elito dalimi, jeigu pritampa, yra panašus, vadovaujasi panašiomis vertybėmis, sutinka elgtis pagal taisykles.
„Posakis, kad kiekvienas kareivis nori tapti generolu, atrodo priimtinas visoms kultūroms, bet prūsiškoje kultūroje neužtenka noro. Jį dar reikia padaryti generolu. Generalitetas, pas juos vadinamas generaliniu štabu, pats atsirenka žmones, pats rengia ir pats priima žmones. Tai reiškia, kad žmonės yra perleidžiami per tą patį rengimo ciklą ir iš esmės, nepriklausomai nuo to, koks žmogus būna, jis išeina turėdamas tą patį vertybių sąrašą, tą patį elgesio kodeksą ir atitinka visus reikalavimus, kokius jis turi atitikti“, – teigia analitikas.
„Kitas dalykas, kadangi prūsiška kultūra orientuota į rezultatą, tai reiškia, kad nėra tokių dalykų, kad galėtų maišyti pasiekti rezultatą. Yra bendras supratimas kaip reikia dirbti, bendras supratimas, kaip reikia viską organizuoti, bet jeigu egzistuoja kiti kliuviniai, kurie trukdo pasiekti tikslą, juos tiesiog ignoruoja. Sakykime, buvo toks britas Morganas, parašęs gerą studiją praėjusio šimtmečio pradžioje apie prūsišką generalinį štabą. Jis suformulavo tokį pasakymą: visi tarptautiniai susitarimai, jeigu jie trukdo tikslo pasiekimui, yra tiesiog popierių krūva, juos reikia ignoruoti. Arba kitas pavyzdys. Ar moralu apšaudyti miestą, kuriame yra civilių? Jeigu žiūrėti iš moralės taško, tai lyg ir nemoralu. Bet jeigu reikia užimti miestą ir jeigu jūs šaudysite į miestą, civiliai bėgios ir trukdys besiginančioms pajėgoms organizuoti gynybą, tai iš esmės yra neblogai“, – pasakoja D. Petraitis.
Kadangi siekiant tikslo nėra svarbu jokios kliūtys, tai, remiantis prūsiškąja kultūra, reikia viską detaliai suplanuoti, sinchronizuoti veiksmus bei pasiekti didžiausio įmanomo efektyvumo bei efekto.
„Iš esmės tikslas toks: sutraiškyti graikišką riešutą su didžiuliu kūju. Efektas yra milžiniškas, kuris daro įspūdį aplinkiniams ir užtikrina, kad tas riešutas bus sutraiškytas. O priklausomai nuo noro, valios ir galimybių, kūjis gali būti ir 10 kilogramų, ir 10 tonų“, - pažymi pašnekovas.
Rusija karybos kultūrą perkelia į valstybės valdymą
Skirtingai nei Vakarai, Rusija prūsiškos karybos kultūros ne tik neatsisakė, o kaip tik puoselėja. Iš čia gali ateiti ir principas, kuris net apdainuotas: нам нужна одна победа, одна на всех – мы за ценой не постоим.
„Tai atėję iš šitos kultūros. Yra tik vienas tikslas – pergalė – ir viskas suskaičiuojama, sudėliojama norint ją pasiekti. Viskas, kas trukdo pasiekti tikslą, turi būti pašalinta arba apeita“, – pasakoja D. Petraitis.
Dar vienas iš kertinių prūsiškos karybos kultūros aspektų – tarsi laikrodis veikiantis mechanizmas, veiksmų sinchronizacija. Tik jeigu Prūsijos klestėjimo laikais buvo stengiamasi suderinti pėstininkų, kavalerijos, artilerijos veikimą, tai Rusijoje, pagal Valerijaus Gerasimovo doktriną, reikia suderinti ir karinį veikimą, ir užsienio politikos priemones, ir Maskvai naudingų nevyriausybinių organizacijų veiksmus, ir bet kokias kitas hibridinio karo priemones.
Pavyzdžiui, kai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad 1939 metais hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas tapo svarbiu veiksniu, nulėmusiu Antrojo pasaulinio karo pradžią, Rusijoje iškart prasidėjo atsakas. „Tai buvo tarsi trigeris, raudonas skuduras, kuris iššaukė Rusijos įniršį ir visi pradėjo veikti. Ir Vladimiras Putinas staiga tapo istoriku, pradėjo skaityti paskaitas, žvalgybos vadas staiga pradėjo konferencijas organizuoti, aš nebekalbu apie paprastus žurnalistus ar ekspertus. Tai rodo, kad galima viską susinchronizuoti. Galima sinchronizuoti artistų pasirodymus, galima viską sujungti. Kas prisideda prie rezultato pasiekimo, tas ir įveiklinama“, – teigia analitikas.
Kadangi šiais hibridinių karų laikais kovinėmis priemonėmis gali tapti bet kas, Rusija prūsiškosios karinės kultūros elementus bando perkelti į valstybės valdymą. Taip siekiama, kad valstybės valdymas būtų efektyvus, suderintas bei tarnautų pagrindiniam Maskvos tikslui.
„Rusijoje vyksta įdomūs dalykai. Rusijoje įmanoma tai, kas pas mus sunkiai įsivaizduojama. Kaip pavyzdys, ar gali Lietuvoje bataliono vadas staigiai tapti Vilniaus meru, pabūti trejus metus Vilniaus meru ir toliau grįžti tarnauti į kariuomenę? Iš esmės praktiškai ne. Rusijoje tai labai dažnas reiškinys, kai generolai nei iš šio nei iš to tampa respublikų prezidentais, gubernatoriais, pabūna atitinkamą laikotarpį, grįžta ir toliau sėkmingai tarnauja. Paskutinis pavyzdys yra buvęs Ingušijos prezidentas Junusas Bekas Javkurovas. Jis buvo Ingušijos prezidentu virš dešimt metų, prieš tai buvo kariškis. Pabuvo prezidentu, grįžo ir yra gynybos ministro pavaduotojas, toliau sėkmingai tarnauja. Toks įspūdis, kad jam tas buvimas prezidentas yra kaip eilinis karinis paskyrimas. Ir tokių atvejų yra labai daug“, – pasakoja D. Petraitis.
Taip elgiamasi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kariškiai, paskirti į politinius ar administracinius postus, atneša prūsiškos karybos kultūros elementų į civilinį valstybės gyvenimą. Atsiranda daugiau sinchronizuoto ir suderinto veikimo, kairė ranka žino, ką veikia dešinė, didėja efektyvumas. Antra, susiformuoja hierarchija, kuriai lengviau vadovauti.
„Kadangi neužtenka kariškių pajėgumų apmokyti tiek daug civilių, taip Rusijoje atsirado Nacionalinės ekonomikos ir viešojo administravimo akademija prie Rusijos Federacijos prezidento. Ji buvo įkurta prieš gerą dešimtmetį ir dirba rengdama civilius, bet panaudoja tuos pačius metodus ir principus, kurie analogiški kokiai nors generalinio štabo akademijai“, – sako pašnekovas.
Pasak D. Petraičio, prūsiškosios karybos kultūros persismelkimas vyksta visur. Pavyzdžiui, V. Putinas inicijavo projektą „Rusijos lyderiai“. Tai visuotinis projektas, kuriame užsiregistruoti dalyviu gali kiekvienas asmuo.
„Užsiregistruoja šimtai tūkstančių, tada tikrinami jų gebėjimai dirbti komandoje, rasti sprendimus, vyksta regioniniai finalai ir, galiausiai, lieka tik keli šimtai žmonių. Bet juos ruošia vos ne kaip kariškius. Ten yra lyderystės kursai, jie lipa į kalnus, šokinėja į krioklius, vyksta komandos formavimas, visi gauna mentorius iš dabartinių valdininkų ir po to jie visi tampa valdymo personalo rezervo dalimi“, – sako analitikas.
„Tai reiškia, kad yra šimtai žmonių, kurie mąsto vienodai, yra paruošti dirbti pagal tuos pačius algoritmus, tiki tuo, ką daro, yra orientuoti į rezultatą ir esant reikalui prezidentas gali juos pasišaukti. Pasižiūrėkit, kiek dabar atsiranda naujų jaunų gubernatorių ar panašiai. Taip formuojami valdininkai, vadybininkai. Jie turi tokį naują terminą delavokratija, kurį sunku išversti“, - pasakoja D. Petraitis.
Remiantis pašnekovu, panašūs projektai rengiami ir jauniesiems politikams. Jauni žmonės, kurie svajoja ateityje užsiimti politine veikla, taip pat gali registruotis į konkursus, dalyvauti mokymuose, gauti mentoriumi kokį nors Vladimirą Žirinovskį ar Genadijų Ziuganovą, o paskui rinktis bet kurią politinę partiją arba steigti savo politinę jėgą. Valdomoje demokratijoje jokio skirtumo kuriai politinei partijai priklausys jaunasis politikas, nes jis bus praėjęs tą pačią programą kaip ir kitų partijos atstovai – vadinasi, mąstys daugiau ar mažiau panašiai.
„Šiandien ką mes stebime Rusijoje, iš esmės yra karinės sistemos perkėlimas į Rusijos valdymą“, – sako D. Petraitis.
Maskva siekia įtraukti Vakarus į pasidalijimą įtakos zonomis
Karinę mąstyseną perkeldama į valstybės valdymą Rusija siekia tapti ypač efektyvia šalimi, gebančia kovoti šiuolaikiniuose, nebūtinai kariniuose frontuose. To ji siekia ne šiaip sau, o norėdama pasinaudoti atsiveriančiu galimybių langu, kai pasaulyje Vakarų galia silpnėja ir po truputį pereinama prie daugiapoliškumo. Tai reiškia, kad pasaulyje randasi keletas galios centrų ir Rusija būtų ne Rusija, jeigu nesiektų pasinaudoti situacija.
„Rusija iš esmės nori eilinį kartą pasiūlyti bendradarbiavimą. Bet siūlo tokiu tipišku rusišku būdu, lengvu politiniu šantažu. Geriausias pavyzdys yra rugsėjo 15 dienos Sergejaus Lavrovo pareiškimas po Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narių susitikimo. Jis tiesiai šviesiai sako, kad Vakarai juos verčia elgtis pagal taisykles, tai yra Vienos dokumentą, bet jie mano, kad jiems tai netinka, nes neatitinka šių dienų realijų. Rusai esą linkę eiti į dialogą, bet reikia sugrįžti prie laikų, kai egzistavo blokai“, – S. Lavrovo mintis perpasakojo D. Petraitis.
S. Lavrovas atsakydamas į klausimą apie karines „Zapad 2021” pratybas ir Baltijos valstybių bei Lenkijos kaltinimus Baltarusijai bei Rusijai dėl hibridinės atakos prisidengiant migrantais, leidosi į ilgą ekskursą. Pirmiausia jis apkaltino NATO neva pažeidus susitarimą su Rusija naujose Aljanso narėse nedislokuoti nuolatinių karinių pajėgumų. Rotacines sąjungininkų pajėgas Baltijos šalyse ir Lenkijoje Maskva laiko nuolatiniais pajėgumais. Jos atsirado praėjus kuriam laikui po to, kai Rusija karine jėga atplėšė Krymą ir užpuolė Ukrainą jos Rytuose.
Toliau S. Lavrovas skundėsi, kad Vakarai stengiasi įtikinti Rusiją atnaujinti Vienos dokumentą dėl karinės veiklos atvirumo ir nuspėjamumo. Paskutinį kartą dokumentas buvo atnaujintas 2011 metais. S. Lavrovas sako, kad taisant Vienos dokumentą reiktų grįžti prie galios balanso Europos kontinente, koks buvo paskutinį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį. Tuo metu Baltijos šalys apie NATO net nesvajojo, o Aljansas visai negalvojo jų priimti.
„Jei anksčiau Rusijos pareiškimai buvo tokie, kad NATO juos puola, tai dabar jie sako: „Baikit, kas tas NATO, mes susitvarkysim, jei kas“ ir pritaiko lengvą politinį šantažą, siekdami neva susitarti, surašyti naujas taisykles“, – sako D. Petraitis.
Kam buvo skirti „Zapad“ mokymai?
Vienas iš būdų Vakarams pademonstruoti savo pajėgumą yra kariniai mokymai. Šalia rytinių NATO sienų neseniai praūžė „Zapad 2021” pratybos. Tokie mokymai vakarinėje Rusijos apygardoje ir Baltarusijoje vyksta kas ketverius metus, tačiau šiais metais bandyta įtraukti ir kai kurias kitas Kolektyvinio saugumo organizacijos nares, ne tik Baltarusiją.
D. Petraičio teigimu, paprastai kariniais mokymais siekiama patikrinti karinių pajėgų pasirengimą kariauti ir koordinuotai, be klaidų atlikti užduotis. 2017 metais didžiulis dėmesys buvo skiriamas sudėlioto gynybos/puolimo plano pražaidimui, bet, pašnekovo nuomone, tai buvo gana pavojinga, nes tuomet planas tampa iš dalies žinomas oponentams.
Pašnekovo nuomone, šiais metais pratybos pasitarnauti rengiant naują valstybės gynimo planą, nes paskutinis neteko galios 2020 metais.
Taip pat per mokymus buvo eksperimentuojama, kaip galėtų atrodyti ateities pajėgos, integruojančios naujausias technologijas.
Pasak D. Petraičio, nors Sergejus Šoigu yra paskelbęs, kad Rusijos karinių pajėgų reforma yra baigta, tačiau tai nėra visiška tiesa, nes prie antrojo etapo nėra prieita.
„Jeigu atidžiau pasižiūrėjus senąjį reformos projektą, tai ten buvo numatytos dvi pakopos. Pirma ir antra, bet pastaroji tolimoje perspektyvoje. Na, jeigu kalbėti visas armatas, naujos kartos ginklus ir panašiai. Taip išėjo, kad antros pakopos taip ir nesugebėjo padaryti, bet pirmą įvykdė pilnai. Todėl dabar jie projektuoja toliau, kaip įgyvendinti antrą reformos etapą, kuris susietas su naujos kartos ginklais. Todėl šitie mokymai buvo skirti eksperimentavimui, kaip atrodytų ateities pajėgos“, – sako analitikas.
