Pirma, Putinas turės apsispręsti, ar kandidatuoti dar kartą į prezidentus 2024 m. Rusijos konstitucija buvo pakeista 2020 m., kad jis galėtų likti prezidentu iki 2036 m. Kol kas niekas nežino, kokie jo planai. Taip daroma specialiai, nes Putinas mėgsta savo elitą laikyti nežinioje.
Iš tiesų, 2020 m. vasarą konstitucijos pakeitimus sudarančius galimybę pratęsti jo valdymą, jis teisino tuo, kad tai apsaugą nuo neramumų tarp elito, nes, pasak jo: „reikia dirbti, o ne ieškoti įpėdinių“.
Peržiūrėjus konstituciją, tiek prezidento administracija, tiek elitas veikė remdamiesi prielaida, kad Putinas valdžią savo rankose laikys neribotą laiką. Šiandien kyla pagrindinis klausimas – kaip jo skaičiavimus pakeitė karas ir ypač tai, kad jis vyko ne pagal planą.
Kai kas mano, kad karas, atskleidęs rimtų problemų ir grėsmių, sustiprino Putino ryžtą likti valdžioje po 2024 m. Turint omenyje jo panieką „politiniams dezertyrams“ – tiems, kurie palieka savo postus sunkiais laikais, vargu ar jis taps vienu iš jų.
Kiti mano, kad Putinas ne tik yra pasirengęs atsisakyti valdžios, bet ir gali tai laikyti konflikto su Ukraina sprendimo dalimi. Net jei atrodo, kad kai kurių žmonių svajonė, dalis elito aiškiai tikisi, kad to pakaks, kad būtų nutraukta pastarojo meto Rusijos nesėkmių virtinė.
Tačiau abiem pusėms trūksta tikrumo dėl ateities. Bet kuriuo atveju Putinas mėgsta priimti sprendimus paskutinę minutę, dažnai atsižvelgdamas į tai, kas dabar vyksta ir nepaisydamas populiarių lūkesčių.
2024 m. problema tapo pagrindiniu elito nerimo šaltiniu. Tai labiau nei bet kuri kita problema darys įtaką 2023 m. įvykiams, nes politinė klasė bando išsiaiškinti Putino ketinimus ir planuoti savo ateitį siekdama sumažinti riziką.
Antra, susijusi problema – didėjanti schizma tarp elito atstovų, kurie pasisako už karo eskalavimą, ir tų, kurie įspėja to nedaryti. Ši takoskyra išryškėjo Rusijai pasitraukus iš Charkivo srities ir atsisakius Chersono miesto, o ją pakurstė Ukrainos smūgis Krymo tiltui, surengti referendumai dėl okupuotų Ukrainos dalių aneksijos ir vėlesnis valdžios neaiškumas, kur yra oficiali Rusijos siena.
Pragmatikai, kuriuos sudaro technokratai, taip pat vidutinio rango kariuomenės ir saugumo tarnybų pareigūnai, yra vieningai įsitikinę, kad karą reikia pristabdyti ir permąstyti, o šalis turėtų pasirinkti realistiškesnę politiką, atitinkančią gana ribotus pajėgumus.
„Vanagai“ ragina Rusiją ne tik atskleisti visą savo karinę galią prieš Ukrainą, bet ir radikaliai pertvarkyti savo pačios politinę ir ekonominę sistemą. Pastaroji idėja paverčia juos revoliucine frakcija (nors bent jau kol kas palaikančia Putiną), kurios tikslas yra išstumti vyriausybę, kuri, jų manymu, yra silpna ir neveiksni.
Jų kova dėl valdžios ir įtakos bus viena iš svarbiausių 2023 m. politinių kovų, kuri daugiausia priklauso nuo įvykių mūšio lauke: kuo prastesni Rusijos kariniai rezultatai, tuo žiauresnė bus pragmatikų kova su „vanagais“.
„Vanagai“ imsis puolimo ir nusitaikys į karo vadus ir politikus, kaip tai jau padarė liūdnai pagarsėjęs privačios karinės bendrovės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas. Tuo tarpu pragmatikai išsakys pasmerkimą ir nerimą dėl konflikto krypties, siekdami sumažinti Maskvos karo tikslus ir priversti pripažinti, kad pergalė neįmanoma.
Jų žinią gerai priims nekarinis elitas, nustebintas invazijos ir bijantis jos trukmės bei pasekmių. Visa tai palieka Rusiją įstrigusią tarp karinės beprotybės ir kruopštaus galimo deeskalavimo svarstymo, o Putinui teks rinktis: ar padvigubinti donkichotišką Kijyvo pralaimėjimo siekį ir grįžti prie derybų stalo su Vakarais, jei ne Ukraina.
Trečioji pagrindinė problema, su kuria Rusija susidurs 2023 m., yra susijusi su vyriausybės personalo pasikeitimais, kurie yra labai tikėtini, net jei sunku nuspėti, kas ką pakeis. Viena iš priežasčių, kodėl pertvarkymas tikrai bus, yra didėjanti dinamiškumo ir efektyvumo paklausa.
Putino polinkis į vyriausybę kviesti technokratus gali dar labiau išaugti, o vyresnieji kabineto, prezidento administracijos ir jėgos struktūrų atstovai jau yra pasenę ir išvarginti karo bei karinių nesėkmių, Tai vers Putiną ieškoti naujų idėjų ir žmonių. Tai jau stebime. Kitas svarbus dalykas yra artėjantys prezidento rinkimai, nes pertvarkymai vyko prieš visus Rusijos prezidento rinkimus, išskyrus vienerius.
Ilgai besitęsianti įtampa vyriausybėje yra dar viena priežastis, kuri verčia tikėtis personalo pokyčių. Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas kaltinami korupcija ginkluotosiose pajėgose, o FSB – atsiima už žvalgybos nesėkmes.
Manoma, kad Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas visiškai prarado nuovoką, o Maskvos meras Sergejus Sobjaninas – pernelyg apolitiškas, centrinio banko valdytoja Elvira Nabiullina įtariama slapta nepritarė karui.
Vadovai yra nepatenkinti vieni kitais: abipusė nemeilė leidžia Putinui pakeisti situaciją. Vis dėlto jo konservatyvumas ir nerimastingumas atleidžiant pavaldinius greičiausiai paskatins jį bandyti rasti pusiausvyrą tarp stabilumo ir atsinaujinimo.
Šiems lemtingiems įvykiams didelę įtaką turės įvykiai mūšio lauke. Jei, kaip prognozavo Kijyvas, Rusija vasarį ar kovą bandys surengti didelį puolimą, greičiausiai ji susilauks didelio Ukrainos pasipriešinimo.
Priešingu atveju Maskva ir toliau lėtai smaugs Ukrainą atakomis prieš jos infrastruktūrą, į kurią Kijyvas atsakys nukreiptomis atakomis Rusijos žemėje. Rusijos politinis gyvenimas išliks niūrios ir slegiančios karo atmosferos gniaužtuose, todėl elitas dar labiau nerimaus ir bijos ateities. Putino perdėtas slaptumas ir atsisakymas aiškinti, kas vyksta, padėties nepagerins.
Represijos neabejotinai augs, atsiras naujų kaltinimų, laivės atėmimo bausmės ilgės.
2023 metais jau istorinis Rusijos karas su Ukraina parodys visą savo transformacinį potencialą, pagaliau pakeisdamas Rusiją iš vidaus. Netrukus pamatysime ar ir kaip Rusijos lyderiai gali kontroliuoti situaciją ir planuoti priimamus sprendimus.
