J. Juodelis laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą, o „Balta drobulė“ pagal Antaną Škėmą buvo pripažintas geriausiu darbu. Atsiimant apdovanojimą, režisierius kreipėsi I. Adomavičių, ir pasakė ilgą kalbą.
Šia jo kalba pasidalino šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė savo „Facebook“ paskyroje.
„Lietuvos Respublikos kultūros ministre Ignotai Adomavičiau, šiandien stovėdamas čia, norėčiau su jumis pasidalinti savo širdimi ir mintimis. Ryte, kas man, kaip naktiniam žmogui, yra sudėtingas metas, paskambino „Utopios“ direktorius ir paklausė suprantamo ir vertybiškai man artimo klausimo: „Ar aš pasitikiu „Nemuno aušra“ ir jos kompetencija, lyderiaujant kultūrai?
Mano atsakymas buvo neigiamas, todėl teatras pasiūlė atstovauti jų poziciją ir apdovanojimų ceremonijos metu tarti žodį. Aš sutikau ir štai taip atsidūriau šioje akimirkoje, mąstydamas, apie ką verta kalbėti.
Ministre Ignotai Adomavičiau, esu teatro žmogus, galbūt todėl mano mintyse sukasi antikinės tragedijos sąvokos apibrėžimas. Turbūt visi nujaučiame, kas yra antikinė tragedija ir net jei kiekvienas jai įvardinti pasirinktume skirtingus žodžius, manau, kad galiausiai, visi kalbėtume apie tą patį. Tai didžiulė nelaimė, kurios akivaizdoje nė vienas nenorime būti, nes iš ten kelio atgal nėra.
Norėčiau nepalikti vietos neteisingoms interpretacijoms ir iš karto pasakyti – nors jūsų paskyrimui kultūros ministru kategoriškai nepritariu, bet jo tikrai nelaikau tragedija ir smerkiu bet kokias patyčias bei niekinimą, nukreiptą jūsų atžvilgiu, kalbuosi su jumis kaip žmogus su žmogumi.
Tragediją šią akimirką suprantu platesniu mastu. Turbūt daugelis iš jūsų aiškiai supras, ką noriu pasakyti, teigdamas, kad gyvename tragedijos akivaizdoje. Gretimoje valstybėje šią naktį žuvo ir rytoj žus moterys, vyrai ir vaikai. Kaimyninių valstybių oro erdvės pažeidimai dar neseniai būtų atrodę kaip išgalvotas baisus sapnas, o šiandien tai – nauja realybė.
Kultūros ministre, tragedijos visais laikais buvo išbandymas žmogaus prigimčiai ir bendruomenėms. Akistatoje su tragedija mūsų gyvenimuose, o dar svarbiau – mūsų poelgiuose, išaiškėja tai, kas iš tikrųjų esame ir tai, kas iš tikrųjų svarbu. Žodis tragedija ir jo reikšmė kiekvienam iš mūsų nekelia klausimų. Tai žodis, kurį mes sudėtingomis akimirkomis vartojame, kalbėdami apie savo tikrovę. Tačiau visų pirma, žvelgdami į šio žodžio reikšmę ir kelionę iki mūsų laikų, turime prisiminti antiką ir antikinį teatrą.
Antikoje žodis tragedija pirmiausia buvo vartojamas, norint įvardinti meno žanrą, teatro žanrą. Šio žodžio mūsų kasdienybėje nebūtų, jeigu ne teatras, o kitaip – kultūra. Lietuvos kultūros ministre Ignotai Adomavičiau, čia aš prieinu prie kultūros. Kultūra visų pirma prisiima sunkią atsakomybę stoti į kovą su tragedija. Kultūra savo giliausiose ištakose pradžioje permąstė santykį su fundamentaliomis problemomis. Tikiu, kad giliausios to permąstymo priežastys – rūpestis ir atsakomybė. Rūpestis žmogumi, artimu ir svetimu.
Ne veltui, viename seniausių Europos kultūros kūrinių vaizduojamas Trojos karas. Mes visi gyvename Trojos kare. Mūsų Troja visada puolama ir mes visada privalome ją saugoti. Saugoti iš rūpesčio vienas kitu, iš troškimo, kad kitam neskaudėtų, iš atsakomybės prieš kitą.
Gyvendami šioje epochoje ir žvelgdami į Vakarų civilizacijos kelią, chaosas ir blogis visada tyko žmogaus. Mūsų Trojos sienos visada griauna mus, išbando mus. Kultūra yra mūsų bandymas pažinti tragediją, pasipriešinti blogio okupacijai. Kultūros ministre Ignotai Adomavičiau, atstovauti kultūrai reiškia prisiimti atsakomybę. Prisiimti atsakomybę už kitą žmogų, kovoje prieš tragediją. Gyvename epochoje, tiksliau, esame įsprausti į kampą epochos, kuri visu savo blogiu, visu savo įtūžiu ir bet kurią akimirką pasirengusi mums prieš veidus atskleisti tragedijos kaukę, nes gyvename tragedijos akivaizdoje.
Kartais sulaukiu klausimų, kodėl taip aistringai kalbu apie tamsą ir šiandien atsakymas man labai aiškus – ta maža, beveik nematoma, kvantinė prasmė, kurią didžiausiomis įkvėpimo akimirkomis gali pasiūlyti menininkas, yra saugoti žmogų nuo tragedijos. Ir vienintelis būdas, į kurį tikiu, kalbėdamas apie kovą prieš tragediją, yra sąmoningumas. Šiandien atpažįstu tragediją sąmoningumo trūkume.
Šiandien atpažįstu tragedijos veidą žmonių akyse, kuriose galios troškimas tapo toks aršus, kad pasiklydo asmeninių interesų labirintuose, užsikemšamos ausys prieš verkiančius ir užmerkiamos akys prieš kraujuojančius. Mes gyvename karo akivaizdoje. Gyvename geopolitinėje situacijoje, kurioje katastrofos šešėlis dar neseniai atrodęs įsivaizduojamas, ryškėja ne metais, o mėnesiais. Mes neturime laiko, neturime galimybės būti neatsakingi.
Mūsų miestų sienos byra ir tai, kas yra už jų, tikiu jums, lygiai taip kaip ir man, kelia siaubą. Atsimenu dvyliktą klasę, kai skaitėme XX amžiaus literatūrą, skaitėme ir nagrinėjome Kamiu, Beketo, Škėmos, Sruogos, Mackaus, Niliūno, Brodskio, Milošo ir kitų kūrėjų likimus, kurių vyzdžiai ir sienos buvo išdraskyti to laikmečio istorijos kataklizmų. Skaitėme jų kraujo liudijimus apie baisų ir pavojingą istorijos ratą.
Šiandien čia stovėdamas suprantu, kad tada, dėl laiko perspektyvos, istorijos distancijos, ramybės iliuzijos, kuri tvyrojo, sėdint Šnipiškėse, mokyklos suole, visa tai atrodė, nors ir meistriškos, įtaigios, bet pasakos. Šiandien suprantu, kad jų tikrovė, Škėmos tikrovė, ta tikrovė, kurios turėjome išvengti, tos istorijos pamokos, kurios privalėjo daugiau niekada nepasikartoti, būti užrakintos ir palaidotos XX amžiuje, kaip niekad aiškiai grasina prisikėlimu ir kerštu už tai, kad nepakankamai atidžiai, per daug atlaidžiai ir naiviai žvelgėme į žmogaus nesąmoningumą.
Ir šiandien čia stovint, prisimenu frazę iš Šekspyro „Hamleto“: „Mirtis gyva, todėl mes turime kautis ir mūsų peilis bus sąmoningumas.“ Tragedija visada ieško kelio į žmogaus likimą. Tragedija, užversta tragedijos dulkėmis nemiršta, ji kvėpuoja, jaučia kiekvieną įtrūkimą žmogaus valioje, pagundoje. Tragedija visada laukia galimybės atkeršyti už žmogaus prigimties netobulumą. Galbūt man galima prikaišioti dramatizmą, galbūt Škėma, šiandien čia stovėdamas, man primintų, kad ironiška šypsena dar niekam nepakenkė.
Bet taip pat žinau, kad jis suprastų, koks klastingas yra blogis ir kokie netikėti jo keliai į žmogaus širdį ir kokios baisios to pasekmės. Mes vis dar esame palaiminti, nes turime galimybę kautis už tiesą, moralinius principus, sąmoningumą. Tragedijai gulint po žemėmis ir kartojant, kad mirtis gyva, mes vis dar turime galimybę ją uždusinti, nepalikti deguonies kvėpuoti ir vienintelis kelias, kurį matau šiandien yra sąmoningumas.
Aš renkuosi poziciją saugoti žmogų nuo blogio, aš renkuosi kultūrą, kuri prisiima žmogiškumo atsakomybę ir skelbia karą tragedijai. Šiandien mąstau apie Troją. Linkiu atpažinti Trojos arklį, nesusigundyti jo dydžiu ir išvaizda, nes šiandien taip aišku, kad išorė maskuoja vidų, kuris labai greit gali tapti chaoso liudijimu mums. Ginkime savo tvirtoves, statykime jos sienas ir ieškokime arklio, kuris pačiais netikėčiausiais būdais ieško galimybės pakliūti į mūsų miestą. Mokėkime prisiimti atsakomybę. Šlovė kultūrai“, – kalbėjo J. Juodelis.
Kultūros ministras I. Adomavičius antradienį apsilankė Varėnoje vykstančiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, nors jo rengėjai buvo viešai pareiškę nepritarimą ministro vizitui.
Apie tai savo socialiniame tinkle paskelbė aktorius Robertas Aleksaitis, paviešinęs ministro kalbos ištrauką.
„Kultūros ministras šiai dienai esu aš, tokia yra politika. Gaila, kad teatre yra daugiau (...) politikos negu pačio teatro, bet čia irgi yra performanso dalis“, – vaizdo įraše kalbėjo ministras.
Vizito nepageidavo
Dar prieš prasidedant festivaliui, jo organizatoriai „Facebook“ paskyroje buvo paskelbę viešą poziciją, kurioje aiškiai išreiškė nepritarimą ministro vizitui.
„Gavome informaciją iš Kultūros ministerijos apie planuojamą ministro dalyvavimą Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio atidarymo renginyje. Palaikydami kultūros bendruomenę nepritariame ministro vizitui.
Mes solidarizuojamės su Lietuvos kultūros žmonėmis, kurie vieningai sako: kultūra nėra ir negali būti politinių sandorių įrankis“, – rašė jie.
Festivalio atstovai akcentavo, kad ši diena skirta teatrui ir režisierei Daliai Tamulevičiūtei pagerbti, o ne politiniams vizitams.
„Šis festivalis – tai duoklė mūsų teatro legendai ir kūrėjams, jų įkvėpimui ir publikai, kuriai teatras yra gyva ir šventa patirtis“, – teigta pareiškime.
„Gaila, bet teatre yra daugiau politikos prieš apdovanojimus nei pačio teatro. Bet čia irgi performanso dalis ir labai vertinu aš jus“, – susirinkusiesiems sakė ministras, kurio kalbą nufilmavo vienas iš renginio dalyvių.
„Jei norit švilpt, galime švilpt. Galim pašvilpt visi kartu? Pašvilpiam visi, kad būtų garsiau, jei norit tam teatre pašvilpt, tokia kultūra“, – nuo Varėnos kultūros centro scenos ragino jis.
Į šį ministro pasiūlymą sureagavo keli susirinkusieji.
„Čia ne cirkas“, – ministrui iš publikos teigė viena iš festivalio dalyvių.
„Nevertas“, – kalbėjo kitas vyras.
Kaip BNS sakė Varėnos kultūros centro vadovė Jurgita Keršienė, I. Adomavičius ragindamas švilpti provokavo žiūrovus, tačiau jie tam nepasidavė – ministro nenušvilpė nei prieš renginį, nei po jo kalbos.
„Kultūros bendruomenė protestuoja kultūringai“, – BNS sakė centro vadovė, pridūrusi, jog ministrui lipant į sceną buvo girdimi pavieniai plojimai.
Savo kalboje kultūros ministras teigė suprantantis susidariusią situaciją, tačiau pabrėžė, kad gyvenime yra „ne vien tragedija“.
„Yra diena, yra naktis. Yra tragedija, yra komedija“, – sakė I. Adomavičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
