Požiūriu į šių dienų aktualijas rašytojas dalijasi „Facebook“ paskyroje.
Kaip galima vadinti Jūsų „Facebook“ postus: ar trumpomis istorijomis, ar apsakymais?
Turbūt tai viso labo asmeniški dienoraščiai – sau ir bičiuliams. Dienoraščiai, kuriais norisi dalintis su truputį panašiai galvojančiais, juokaujančiais, suprantančiais pasaulį. Tvyro jaukios, sąjūdiškos brolijos ilgesys – žmonių, kurie gebėtų juokaudami ramiai šnekėtis, susitarti, padėti vieni kitiems.
„Facebooke“ daug ką tarsi repetuoju. Paskui tie dalykai kartais suyra į dulkes, o kartais persikelia į knygas, į spektaklius, į filmus. Ieškau aštresnių briaunų ir paskui žiūriu, kaip jas nugludinti, kaip apie tas briaunas susišnekėti nesu(si)žeidžiant.
Ypatingas džiaugsmas, kai kokį pikčiau nusiteikusį „Facebook“ lankytoją pavyksta peršnekėti, kai nereikia jo užblokuoti už keiksmus ar neetiškumą. Kai pavyksta užčiuopti kampus, kuriais panašiai galvojame.
O parepetavęs „Facebooke“ paskui gali jau rašyti kokį „Kiškį Pranciškų“ ar „Pelytę Zitą“, nes jau žinai, kas „kabina“, kas ne.
Vaikams skyrėte „Obuolių pasakas“, „Angelų pasakas“, „Tinginių pasakas“. Dabar „Facebook“ dienoraščiuose pasitelkiate pasakos formatą. Kodėl tekstus nusprendėte pateikti pasakos forma – ar suaugusiems tai taip pat suprantama, kaip ir vaikams?
Pasaka turbūt daug platesnė forma negu tik vaikams skirtas žanras. Tai fantazijos erdvė, kurioje kalbame apie bendražmogiškus, archetipinius dalykus – tik alegorine, simboline prasme, pasitelkdami ir nebūtų dalykų galimybę. Tad pasaka iš tikrųjų yra labai universalus žanras. Pasakos suaugusiems – ne mažiau svarbu.
Rudnosiuko istorijos, manau, ir yra tos pasakos suaugusiems. Mudu su Rudnosiumi bandome kalbėti tarsi juokais, bet apie labai rimtus dalykus. Ta kaukė padeda neįsivelti į asmeniškumą. Bemaž visose literatūrose rasime politinių ar visuomeninių dalykų, apie kuriuos kalba „trenktas“ personažas – ar Donkichotas, ar Kindziulis, ar Šveikas.
Rudnosiukas irgi reflektuoja tautosakines „kvailių pasakų“ manieras, stebėdamas kokios nūnai dominuoja jausmų, ar aistrų, ar pykčių versmės, iš kurių galima lipdyti anekdoto puodą. Kai esi neapykantos sūkuryje, labai sunku save ar savo bendruomenę vertinti. Bet kai nusišypsai, iškart jau stovi šone, jau nebesi pykčio mėsmalėje besimakaluojantis. Tada ir suprasti gerokai lengviau.
Kokias visuomenės problemas aptariate dienoraščiuose apie Rudnosiuką?
Rudnosiukas visų pirma yra ne apie kitus, o apie save: apie savo kvailumą, apie savo ribotumą, t. y. – apie visų miško gyventojų kompleksus, kurie telpa ir manyje.
Įvardžiai „mes – mūsų“ – svarbi etinė pozicija. Nesakau, kad jie nekenčia. Mes nekenčiame. Mes nemokame susitarti, o ne jūs, maršo dalyviai, ar jūs, kitos politinės partijos ar kitos seksualinės orientacijos. Čia esame mes – bendras miškas. Miške auga ir lubinai, ir kiškio kopūstai, ne tik ąžuolai. Gieda ne tik lakštingalos, bet ir stūgauja paklaikęs briedis Eugenijus. Visi jie gyvenime turi savo funkcijas ir reikia išmokti gerbti tai – t. y. daugelį galvojimo būdų. Išskyrus tuos, kurie pereina į agresiją ir kvietimą žudyti arba nekęsti atvirai.
Paskutiniuose postuose dalinausi, jog kartais atsiranda nuojauta rimto pilietinio konflikto, kuris, neduok Dieve, gali pavirsti ir į karingesnius dalykus. Esu tai matęs Sakartvele, kur studijavau, griūvant Sovietų Sąjungai. Kur Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko kartvelus sukiršinti ir apginkluoti dvi puses. Ir prasidėjo pilietinis karas.
Yra tokia galimybė, kad ir mes artėjame prie neapykantos bombų išsprogimo. Deja, bet ir daugelis nebrandžiai besielgiančių Seimo narių tą neapykantą „labai gražiai“ tiražuoja.
Kaip galime malšinti tokį visuomenės susiskaldymą?
Labai svarbus būtų moderatoriaus-taikdario buvimas. Vis prisimenu Algimantą Čekuolį, kai jis leido „Gimtąjį kraštą“ Sąjūdžio laikais. Jo pagrindinė mintis buvo susodinti priešingai galvojančius žmones ir nepaleisti, kol nesuras bendrų sutarimo taškų.
Kodėl prezidentas nesusodino kartu maršo dalyvių ir tų žmonių, kurie nori partnerystę įteisinti? Susėsti ir padiskutuoti, pasikalbėti. Tai būtų tas vienybės prezidentas, kurio ilgiuosi. Bet kai jis pasirenka tik vieną barikadų pusę, tai veikia ne valstybės naudai, o savo politinės karjeros, asmeniškumo naudai.
Manau, kad inteligentai, menininkai, ypač rašytojų sąjungos, kompozitorių, dailininkų, fotografų, galėtų prisiimti tą moderatoriaus funkciją. Susodinti priešiškai galvojančius, siūlyti kitokį kalbėjimą.
Man atrodo, seksualinės mažumos turi teisę jaustis lygiaverčiais Lietuvoje. Jeigu jie blogai jaučiasi, mes turime juos girdėti, o ne nurodinėti, ne primesti jiems savo valią. Visi esame tame pačiame laive plaukiantys. Jeigu laive sėdės nelaimingas žmogus, kelionė nebus smagi. Lietuvos laivas suksis vietoje.
Per mažai viešoje erdvėje atsakingesnio menininkų požiūrio, siūlančio sutarimą. Suprantama, kad menininkams svarbu populiarumas. Įsivaizduoju, jei koks Mamontovas ar Mikutavičius pasisakytų už Partnerystės įstatymą ar kažkokia viešesne forma palaikytų netradicinės orientacijos žmones, na, gali į jų koncertus provincijoje ateiti mažiau jaunimo. Ypač tų, kurie mieliau gėjams duotų į kailį.
Ar tekste „Dūdelės klausimu“ siekėte pavaizduoti, kaip lengvai visuomenės nariai prisiderina prie dominuojančios nuomonės, t. y. šoka pagal svetimą dūdelę?
Norėjau kalbėti apie paprastą paradoksą – turėjimą bendros nuomonės (kolektyvinės idėjos), kartu neprarandant ir individualaus skambesio. Kai esame vaikai, visi kalbame nuo savęs: patinka, nepatinka, noriu, nenoriu. Paskui atsiranda autoritetas ir pradedi jį sekti: ateina Asilas su dūdele. Asilas – griežtos, „teisingos“, kritiškos nuomonės turėtojas. Tu pradedi groti jo dūdele ir kartais net užmiršti asmeninę dūdelę, savo sielos muziką. Tai ir baisiausia.
Tas postas buvo apie tai, kad mums reikia neužmiršti, apie ką byloja manoji siela, apie ką mano „vidinis rudnosiukas“ norėtų dainuoti. Savos dūdelės, savo skambesio turėjimas leistų pagarbiai žiūrėti ir į kitas dūdeles turinčius. Neturi juk visi groti viena dūdele. Mes turime savo dūdeles drožti, tobulinti, pažiūrėti, kaip jos tarpusavy dera. Jei kaimynas turi dūdelę iš kitokio medžio, galbūt mes galime nesusimušti, o pabandyti dviese sutarti. Pakoncertuoti kokią sutartinę.
Esate sukūręs įvairiausių personažų: nuo pelytės Zitos iki arklio Dominyko ar slieko Kiešos. Kodėl dabartinę visuomenę vaizduojate būtent Rudnosiuko akimis?
Rudnosiukas – ne dabar ir ne mano sukurtas personažas. Turime puikų Vytės Nemunėlio kūrinį „Meškiukas Rudnosiukas“ – tai buvo mano vaikystės TOP knyga. Paskui man tas personažas prilipo tarsi koks tautosakinis literatūrinis žaislas, pajutau, kad jis jau tarsi nebe Vytės Nemunėlio, o jau visų mūsų.
Tą „tautosaką“ nutariau tęsti: iš pradžių studentaudamas spontaniškai rašinėjau, o paskui, kai išėjo knyga ir buvo išrinkta geriausia metų knyga, supratau, kad kažką užčiuopiau, ko nebūčiau sugalvojęs sąmoningai. Žaisdamas netyčia atradau būdą autoironiškai kalbėti apie jautrumą, apie pažeidžiamumą, apie tai, ką mes visi turime ir kartais gėdijamės.
Paskui jau kaip dienoraštis pasidarė, pradėjau mąstyti „rudnosiukais“. Daugelį esamų problemiškų situacijų išverčiu į Rudnosiuko kalbą ir pačiam pasidaro aiškiau, kas gi čia vyksta su mumis.
Dalinotės vaizdo įrašu „TED talk“ rusų kalba apie laimingą kvailį, nurodėte, kad jis panašus į Rudnosiuką. Ar iš tiesų jūsų kuriamas Rudnosiukas yra laimingas kvailelis?
Dažnai norime būti protingesni nei esame iš tikrųjų, o kvailumas irgi labai normali žmogaus savybė. Mes galime daug ko nežinoti, galime suklysti, galime nusišnekėti, mums gali nepasisekti. Rudnosiukas irgi yra apie tai – apie tą kvailumą, kuris yra mūsų stiprioji savybė. Jį tik reikia priimti.
Kartais pasidarome pernelyg intelektualūs ar kritiški, atsiranda pavojus netekti to subtilumo. Netgi krikščioniškame pasaulyje kartais randasi kiek per daug noro teisti, kitokius pažeminti, nustumti, įrodyti, kad jie yra toli nuo Dievo. Tikroji krikščionybė yra ne tik apie meilę priešams, bet ypač apie meilę artimiems. Ar Lietuvoje gyvenantys kitos seksualinės orientacijos žmonės nėra mūsų artimieji?
Kiek nesugebame atleisti, mylėti, susitarti, tiek esame sergantys. Rudnosiukas bando iš šios ligos bent jau autoironiškai pasijuokti.
Ar galima Jūsų trumpose istorijose ir „Facebook“ postuose įžvelgti ironijos? Pavyzdžiui, kai pagrindiniu personažu, bijančiu „genderio“ ar šokdinančiu kitus pagal savo dūdelę, pasirenkate asilą?
Aš autoironizuoju ir Asilą, ir Rudnosiuką. Aš manau, kad tai yra mūsų kiekvieno vidinės savybės. Viena yra mušanti ranka, kita – glostanti. Kai karas, reikalinga mušanti/ginanti ranka, o kai nebe karas, ta ranka gali pasidaryti idiotiška, kai švaistosi be reikalo.
Tada glostančią ranką turime prisiminti. Rudnosiukas ir yra apie tą glostančią ranką. Bet aš jaučiu savy, kad turiu ir Asilo savybių, kartais užpykstu ir parašau rimtai, griežtai ir asiliškai. Visiems nutinka.
Bet... kaip Rudnosiukas turi išmokti asiliškų savybių, taip Asilas turi išmokti rudnosiukiškų savybių. Tai mūsų vidinės darnos būtinybė, kad šitos dvi pusės susitartų.
Ar dabar visuomenei reikėtų labiau puoselėti Rudnosiuko savybes?
Galbūt visuomenės glostanti ranka gerokai atrofavusi – tokia mažytė, be raumenukų, rečiau naudojama. Užtat kita ranka, skirta kapotis – ohoho! Jos raumenys išvystyti. Žmogus pasidaro netolygiai išsivystęs: vienoje pusėje bicepsai didžiausi, švarcnegeriški, o kitoje – nupiepusi rankelė.
Ar Jūsų kuriamose istorijose slypi koks nors pamokymas?
Pamokymas yra nebent iš dalies – nemokyti pernelyg kitų, labiausiai save; stengiuosi būti būsenoje, kuri virš pamokymo. Nes kai tu mokai, tuoj užimi kažkurios vienos tiesos poziciją, iškart nori, kad tos tiesos klausytų.
Rudnosiukas nežino tiesos. Jis jos ieško, jis klausia. Dažnai jam nepatinka atsakymas, tada jis pasitraukia į mišką, į vienatvę, kad suprastų pats, kaip yra iš tikrųjų. Jis nepasikliauna Asilo dūdelėmis, nori savo sielos dūdelę prisiminti.
Jei nesiekiate pamokyti, galbūt siekiate išjudinti visuomenės mąstymą?
Visų pirma, siekiu savo mąstymą išjudinti. Man Rudnosiukas yra nesibaigiantis eksperimentas, bandymas išmokti mąstyti aforizmais ir alegorijomis, išgryninti lietuvių kalbos galimybes. Kiek daug lietuvių kalboje yra džiaugsmo, netikėtumų, paslėptų prasmių!
Pavyzdžiui, žodis „laimė“ – esminis lietuviškas žodis, kuris mus motyvuoja vienaip ar kitaip elgtis. Laimę galime kildinti iš dviejų pamatinių žodžių: „laimėti“ ir „laiminti“. Vienu atveju, tu tampi laimingas, kai ką nors nugali. „Aš laimėjau ir aš esu laimingas!“ Karo, okupacijos sąlygomis tokia laimė yra tvarkoje. Mums reikia mokėti laimėti, mums reikia turėti raumenis.
Tačiau taikos sąlygose, kai mes norime toliau laimėti, nors priešo nėra, kai trokštame kariauti ir laimėti prieš saviškius – pasidaro absurdas. Turime išmokti laiminti ir pagarbiai žiūrėti į kitaip galvojantį.
Taip ir gyvenu – švarcnegeriška ranka nori laimėti, o ta liaunoji, rudnosiukiška, nori laiminti. O ar tokie rudnosiukiški kalambūrai yra prasmingi, reikalingi kitiems – nežinau. Bet kadangi sekėjų srautas „Facebooke“ nemenkas, tai manau, kad gal visgi yra kažkokia rudnosiukų gentis, su kuria tapatinuosi. Tai „Nežinojimo žmonės“ (juokiasi).
Iš tikrųjų Rudnosiuko prasmė – nežinoti. Mes per daug gerai viską žinome. O čia, kaip Zen filosofijoje, reikia retsykiais palikti savo mažą, „daug žinantį“ protą. Pabūti prie tylos ežero.
