Manyčiau, kad parlamentarizmas yra demokratiškiausia valdymo sistema, o sveika konkurencija tarp partijų ir idėjų kovos gali atnešti naudos visai valstybei. Todėl siūlyčiau nustoti svaičioti apie utopijas, kurios realybėje nepasiteisina. Per kiekvienus rinkimus atsiranda šarlatanų, siūlančių rinkėjams stebuklingus vaistus, neva išspręsiančius visas bėdas, kurie dažnai ne tik kad nepadeda, bet ir pablogina situaciją. Geriausias to pavyzdys galėtų būti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos proteguota „profesionalų vyriausybės“ idėja, kurios laikui bėgant patys atsisakė ir performavo Vyriausybę klasikiniu būdu – pusė dabartinio ministrų kabineto narių yra partiniai veikėjai. Vietoj tokių komunikacinių triukų ir manipuliacijų rinkėjų emocijoms partijos turėtų investuoti laiką į programų ir teisės aktų rengimą ir jų pristatymą rinkėjams.
Dabar tą ir norėčiau padaryti – pristatyti Darbo partijos programos dalį, skirtą didinti pasitikėjimą Seimu.
Pirmasis simptomas išduodantis, kad mūsų partinė sistema „serga“, yra nuolatinis politikų mėtymasis iš kairės į dešinę.
Suprasdama šios ydingos praktikos pasekmes Seimo įvaizdžiui, Darbo partija savo programoje numatė punktą, įteisinantį „politikų asmeninę atsakomybę, užtikrinančią, kad išrinkti politikai vykdytų programą, pagal kurią jie buvo išrinkti, o ne bėgiotų per partijas ir frakcijas visą kadencijos laikotarpį“.
Antra Seimo žaizda - nuolatinės partijų manipuliacijos rinkimų ir partijų įstatymais. Šioje kadencijoje jų buvo kaip niekada daug. Partijos, balansuojančios ant patekimo į Seimą ribos, siūlė nuleisti 5 proc. kartelę, politikai, nelaimintys vienmandatėse apygardose, siūlė jas naikinti, galiausiai viską vainikavo Gediminas Kirkilas ir komanda – inicijavę partijų finansavimo įstatymo pakeitimus tik tam, kad gautų pinigų savo naujai įkurtai partijai. Nors anksčiau visiems atrodė lyg ir logiška, kad į finansavimą gali pretenduoti tik rinkėjų pasitikėjimą jau turinčios partijos.
Jei sulauksiu rinkėjų pasitikėjimo, nepalaikysiu vienmandačių apygardų panaikinimo, nes konkrečioje bendruomenėje išrinktas asmuo įpareigojamas jai atsiskaityti. Tai lemia, kad Seimo narys ne tik atsiduria po rinkėjų padidinamu stiklu, bet ir nuolat yra stebimas regioninės žiniasklaidos, kuri nuolat informuoja visuomenę apie Seimo nario veiklą. „Pagal sąrašą“ išrinktas Seimo narys kalbėsis tik su dideles auditorijas turinčiomis žiniasklaidos priemonėmis ir šoks tik pagal daugumos dūdelę. Arba dar blogiau, taps tuo, ką liaudis vadina „sąrašiniais“ – stengsis neišsišokti, todėl neteiks jokių teisės projektų, balsuos, kaip liepia pirmininkas ir tikėsis, kad bus vėl apdovanotas aukštu numeriu sąraše.
Be abejo, nesutinku, kad būtų nuleista 5 proc. kartelė ar panaikinta proporcinė rinkimų sistema – vadinamieji sąrašai. Tuomet nuslystume į kitą kraštutinumą ir Seimo nariai pradėtų nematyti bendro Lietuvos vaizdo ir mažiau kreiptų dėmesio į partijos programą.
Trečiasis Lietuvos parlamento negalavimas yra nevalingas politikų noras skaldyti tautą vardan reitingų. Stebint Seimo narių retoriką atrodo, kad principas „skaldyk ir valdyk“ jiems daug svarbesnis negu partijos programos vykdymas. Tikriausiai ir patys konservatoriai jau suprato, kad jų pomėgis skirstyti rinkėjus į patriotus ir „vatnikus“ neatneša nieko gero. Deja, valstiečiai į Seimą neatnešė naujos politinės kultūros, o nuėjo pramintais takais – naudojasi dalies rinkėjų neapykanta dėl konservatorių elgesio 2008–2009 metų ekonominės krizės laikotarpiu bei vadino juos antivalstybine partija (tokiais kaltinimais nepridera mėtytis rimtam politikui). Taip pastarieji tik dar labiau padidino susipriešinimo lygį.
Tokių metodų taikymas gal ir gali padėti auginti reitingus, bet žiūrint iš toliau pamatai, kad tai Pyro pergalė. Politikos mokslininkai yra padarę išvadą, kad susiskaldžiusioje visuomenėje pradeda strigti net tie įstatymai ir reformos, dėl kurių visi sutaria. Valstiečių ir konservatorių karas visu gražumu atsiskleidė karantino metu, kai kovo mėnesio pabaigoje buvo balsuojama dėl ekstremaliomis sąlygomis dirbančių medikų algų padidinimo – nors niekam nekilo abejonių, kad to reikia, bet ambicijos neleido balsuoti už priešingos partijos pasiūlytą projektą ir medikų atlygio klausimas vos netapo konservatorių ir valstiečių galynėjimosi įkaitu.
Tikiu, jog Darbo partija bus pajėgi užbaigti šią visuomenės kiršinimo kultūrą ir savo pavyzdžiu parodys, jog sėkmingai konkuruoti galima ne drabstantis purvais, o siūlant patrauklias idėjas.
Dar vienas svarbus Darbo partijos programos punktas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, skamba taip: „visus Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamus (skiriamus) pareigūnus ir Seimui atskaitingų institucijų vadovus skirsime (tvirtinsime) tik slaptu balsavimu“. Mūsų manymu, balsavimai dėl personalijų turi būti slapti, nes tik tokiu būdu galėsime baigti pataikavimo ir manipuliacijų žaidimus.
Prisiminkime paskutinį atvejį – Dariaus Jauniškio skyrimą Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu. Visuomenei ir daliai politikų tuomet kilo daug klausimų: ar tikrai VSD rinko informaciją, kuri sudarytų įspūdį, jog Vygaudas Ušackas yra „prorusiškas“? Kodėl per metus VSD patikrina apie 80 tūkst. asmenų? Tačiau net esant tiek neatsakytų klausimų Seimo nariai gausiai palaikė D. Jauniškio kandidatūrą. Galbūt nebuvo norima konfliktuoti su itin tuo metu populiariu prezidentu ar bijoma prieštarauti frakcijos seniūno nurodymui. Kaip bebūtų, šio Darbo partijos programinio punkto įgyvendinimas leistų Seimo nariams nepaisyti „pokiliminių“ susitarimų ir skiriant valstybių institucijų vadovus klausyti sąžinės balso.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Darbo partijos politinės kampanijos sąskaitos.
