Karininkas S. Guzevičius sausio 8-ąją prisimena kaip lemtingą dieną: „Žmonės nebuvo atėję numirti, jie buvo atėję nugalėti“. Taip jis pasakoja laidai „Karštai su tv3.lt“.
Sausio 8-ąją, su organizacija „Jedintsvo“ ir Lietuvos komunistų partija priešakyje, įsiutusi minia bandė užimti dabartinius LR Seimo rūmus, kuriuose posėdžiavo Aukščiausioji Taryba (AT), pirmininkaujama profesoriaus Vytauto Landsbergio. Į pagalbą tuomet atskubėjo AT apsaugos skyriaus tarnybos kariai.
Tarp jų ir kariuomenės pulkininkas, buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų vadas S. Guzevičius. Šiandien jis dalinasi prisiminimais apie sausio 8-osios įvykius – nuo ko viskas prasidėjo ir kaip AT apsaugos skyriaus pajėgoms pavyko nenuleisti rankų bei apginti teisėtai išrinktą Lietuvos parlamentą.
Kaip tos dienos įvykiai atrodė jūsų akimis? Kaip jūs ten iš viso atsiradote?
Mes tą informaciją jau žinojome iš anksto, aš jau tarnavau AT apsaugos skyriuje pas Artūrą Skučą ir ten jau buvo žvalgybos padalinys. Jie išsiaiškino, kad mažiausiai dviejose gamyklose Lietuvoje, kur daugiausiai „Jedintsvo“ organizacija ir buvo, jie rinko žmones. Buvo kaitinama atmosfera dėl Vyriausybės pakeltų kainų.
Viskas įvyko labai greitai, nežiūrint į AT priešinimąsi, Vyriausybė per naktį pakėlė kainas. Mes pamatėme ryte, per naktį buvo surašytos kainos ranka su skirtingų spalvų rašikliais, matėsi, kad buvo padaryta skubotai.
Kaip vertinate šiandien tą kainų pakėlimą?
Labai viskas buvo sutapę, pakeltos kainos, rengiami žmonės, trintis skatinama.
Iš KGB atvažiuodavo į gamyklas su svaigalų buteliais ir ką tik atvykusiai naujai pamainai sakydavo: „Pakeltos kainos Vyriausybės, tai skandalas“.
Ten nusiunčiamas žmogus pasižiūrėti, jis sako, kad tikrai. Dar po kelių butelaičių minia įkaitinama ir renkama prie AT rūmų.
Kaip tądien minia atrodė, ką matėte? Ten buvo ir persirengėlių, ir civilių – kas ten per minia?
Iš pradžių atrodė, kad ten yra civiliai. Mes gavome nurodymą išeiti prie AT rūmų durų ir langų. Prie mūsų, priekyje, buvo daug moterų, merginų, daug civilių. Bet už jų matėsi parengti žmonės, su atitinkamomis fizionomijomis ir sudėjimu. Jie laikėsi toliau, tyliai, ramiai.
Tada savo darbą pradėjo provokatoriai, jų buvo keli. Jie specialiai pastumdavo moterį į mūsų pusę, mes natūraliai užstodavom įėjimą. Jie imdavo šaukti: „Mušą moterį!“. Taip minia buvo kaitinama.
Filmuotuose archyviniuose vaizduose galima matyti vandens patranką. Kaip dar planavote minią atremti, kokių ginklų turėjote?
Vienintelis mūsų ginklas ir buvo ta vandens patranka. Daugiau mes nieko neturėjome. Apie šaunamuosius ginklus aš net nekalbu, jų ir negalima panaudoti prieš minią. Būtų pravertę skydai, jeigu daugiau būtų buvę vandens patrankų.
Viskas vyko savaime. Vadovai susiorientavo, buvo duota komanda AT apsaugos skyriui išsirikiuoti prieš duris ir buvo Krašto apsaugos departamento žmonės. Vidaus reikalų ministerija sustabdė kelioms valandoms Omono atvykimą ir mes apie tris valandas buvome vieni prieš įsiaudrinusią minią.
Kas sukosi jūsų galvoje? Jeigu ta minia būtų prasiveržusi, kas tuomet?
Žinoma, visi buvo pasiruošę kovoti iki galo. Kai minia jau buvo beprasiveržianti, buvo svaidomi visokiausi daiktai – nuo saujos tuometinių kapeikų iki stiklinių. Man pačiam buvo rimtai praskeltas veidas su stikline, mane tiesiog įnešė į vidų.
Taip įdomiai sutapo, kad Audrius Butkevičius atėjo, pasižiūrėjo į tą žaizdą ir jam matyt buvo čia paskutinis lašas, jis davė komandą atidengti vandens patrankos „ugnį“.
O pamatę minią pirmą kartą, ar tikėjotės atsilaikyti?
Mes net negalvojome, kad gali būti kitaip. Mes privalėjome. Buvo tik vienas klausimas – kaip mes tą padarysime.
Kai jau minia perėjo prie smurto, ne vienas žmogus buvo įvilktas kruvinu veidu. Tuomet visi griebėsi bet ko, kas tik papuola. Kad tik minia negalėtų prasiveržti.
Minioje buvo daugiausiai „Jedintsvo“ atstovai, KGB provokatoriai ir kiti žmonės. Tos moterys, kurios buvo suspaustos per stumdymąsi, jos bandė stabdyti tai, kas vyksta.
AT apsaugos skyrius – dabar žiūrint atgal, kiek jis buvo svarbus visų šių įvykių vaidmenyje?
Jis buvo labai svarbus, nes buvo dvi struktūros tada – AT apsaugos skyrius ir Krašto apsaugos departamentas. Pagrindinė funkcija būtent sausio 8-ąją buvo apsaugos skyriaus. Jis buvo lemiantis veiksnys identifikuojant tuos įvykius ir pasirengiant jiems.
Bet pagrindinį vaidmenį atliko tauta. Kai buvo pakviesti žmonės ginti savo AT, jie susirinko su vėliavomis, su dainomis, gražiai susirinko iš abiejų šonų. Provokatorių minia suprato, kad jau viskas. Be jokių muštynių, jie apniukę išsiskirstė ir ta pergalė buvo pasiekta.
Jums tuo metu buvo 24-eri. Kada šovė į galvą, kad reikia eiti iš namų, eiti prie parlamento ir prisidėti?
Nuo vaikystės aš visada labai norėjau būti kareivis. Atsimenu, kai mums buvo 16-a, 17-a metų ir mes eidavome į Sapieginės miškus pavakaroti su kolegomis, vakarai visada pasibaigdavo kalbomis, kad vieną dieną mes tą okupacinę kariuomenę išstumsime.
Vėliau didžiulę įtaką padarė Daumanto Lukšos knyga „Partizanai“. Kaip galima kovoti su Stalino kariuomene, NKVD dešimt metų, visiškoje apsuptyje. Tokie dalykai įpareigoja.
Po visų sausio įvykių, apsaugos skyrius buvo išformuotas atėjus kairiesiems į valdžią.
Buvo toks periodas, bet finale viskas pasisuko tik į gerą. AT apsaugos skyrius niekur nedingo. Iš jo atsirado dvi organizacijos – Vadovybės apsaugos tarnyba ir Specialiųjų operacijų pajėgos.
Ta patirtis, tie įvykiai, kurie mus grūdino ir buvo tas užtaisas, iš kurio tai išsivystė.
Yra liudijimų, kad vieni ruošdamiesi artėjantiems įvykiams darė molotovo kokteilius, kiti bandė šautuvų iš kažkur parūpinti – kas savo asmeninių, kas iš antro pasaulinio karo užsilikusių. Ar teko tai matyti?
Vienareikšmiškai, tas buvo. Bet tai buvo labiau jau ruošiantis Sausio 13-ai ir po jos. Būtent medžiokliniai šautuvai buvo gauti iš karto po Sausio 13-os.
Tie, kurie galėjo juos parduoti, atidavė juos nemokamai į AT. Žinoma, molotovo kokteiliai buvo daromi, kaip kas išmanė. Įvairūs peiliai, lazdos.
Vytautas Lansbergis sakė, jog visi tądien susirinkę parlamente buvo pasiruošę už Lietuvą numirti. Ar taip ir buvo?
Aišku, visi suprato grėsmės lygį. Žmonės nebuvo atėję numirti, jie buvo atėję nugalėti. Visi galvojo, kaip apsiginti. Netgi buvo svarstymai, kad jeigu bus puolimas, tie, kurie liks gyvi, kur mes susitiksime.
Atsimenu, atvažiavo CNN daryti reportažą, mes kartu su Sauliumi Tulevičiumi (AT apsaugos tarnybos vadas – aut. past.) davėme interviu. Jie paklausė, o kas bus, jeigu mus užims. Mes atsakėme, kad jeigu mus užims, mes vis tiek laimėsime miškuose.
Kalbate apie miškus – ar turėjote specialų atsarginį planą pasirengę? Nes karinės jėgos tikrai nebuvo lygios. Ar turėjote atsitraukimo planus, apie kuriuos šiandien jau galite papasakoti?
Iš tikrųjų ne, nieko be tų kalbų, kas būtų jeigu visą AT sudaužo ir kur susitinka tie, kurie liks gyvi. Tai visas planas. Apie jokį atsitraukimą niekas negalvojo, nes tai buvo paskutinis bastionas, kurį reikėjo ginti.
Parengė Rusnė Marmaitė
