Naujausi pateikti Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) sveikatos priežiūros specialistų poreikio prognozės rezultatai jau dabar braižo grėsmingas prognozes. Skaičiuojama, kad 2030 m. Lietuvoje trūks 2,8 tūkst. sveikatos priežiūros specialistų, daugiausia – bendrosios praktikos slaugytojų, šeimos ir vidaus ligų gydytojų.
Nurodoma, kad jų reikės 1,8 tūkst. daugiau, nei buvo poreikis 2020 m. Be didėjančio specialistų poreikio dėl paslaugų plėtros reikia pakeisti ir specialistus, išeinančius į pensiją ar paliekančius darbą dėl kitų priežasčių.
Pastebima, kad tų sričių specialistų, kurių trūksta šiandien, stigs ir 2030 m.: trūks 3,2 tūkst. bendrosios praktikos slaugytojų, 428 šeimos ir 420 vidaus ligų gydytojų.
Tuo metu nors dar prieš kelis mėnesius išsikovojo daugiau finansuojamų rezidentūros vietų, dešimtys šių metų medicinos absolventų liko it musę kandę ir studijų iškart tęsti negalės.
Trūksta planavimo sveikatos sistemoje
Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė pažymėjo, kad šios problemos nenusileido lyg iš giedro dangaus, o nuo kovo pateikiamas jau trečias specialistų poreikio skaičiavimas tik parodo situacijos nekontroliavimą.
„Ko gero, apie šiuos dalykus kalbu jau nuo metų pradžios ir bandau įtikinti politikus, kad turi būti planavimas sveikatos sistemoje ir kažkokia strategija. Džiugu, kad ministerijoje atsiranda tam tikri planai, kuria linkme jie turėtų vystytis.
Bet nėra dar aiškių krypčių gydytojų planavime. Ir, kas mane labiausiai gąsdina, kad iki šiol nėra jokių teisinių įvardijimų, kokie turėtų būti gydytojų krūviai. Tai yra pati pradžia, nuo ko reikėtų pradėti specialistų, kokie turėtų būti paruošti, valstybinio užsakymo planavimą. Šito labiausiai trūksta“, – konstatavo ji.
Medikų atstovė teigė tiek pati bandžiusi kreiptis į „Sodrą“, tiek Jaunųjų gydytojų asociacija į Valstybinę ligonių kasą siekiant išsiaiškinti, koks yra medikų atlyginimas ir pan. Tačiau, kaip teigė A. Gerliakienė, panašu, kad nei pati „Sodra“ įsivaizduoja, kiek kokių specialistų dirba, tiek ir ligonių kasos duomenų nepateikė.
„Tai man susidaro įspūdis, kad, nežiūrint į tai, kiek iš gydymo įstaigų reikalaujama begalės kalnų visokiausių ataskaitų, duomenų niekas neanalizuoja ir nepanaudoja, jau nekalbant apie viešą priėjimą“, – apmaudo neslėpė ji.
Universitetai priima per daug studentų?
Kita LMS vadovės įvardyta iš to kylanti problema – universitetai ruošia tiek specialistų, kiek jiems atrodo, kad yra paklausių specializacijų ir kur daugiau stoja. Visgi, anot jos, tai niekaip nesusiję su valstybės poreikiu.
„Ir tada turime situaciją, kad paruošiami specialistai neaišku kam ir kodėl“, – sakė ji.
Antrindamas pašnekovei dėl blogo specialistų poreikio planavimo Jaunųjų gydytojų asociacijos pirmininkas Karolis Kilčiauskas teigė, kad problemos prasideda nuo to, kai universitetams suteikta autonomija priimti tiek studentų, kiek nori.
„Planavimas pastaruosius kelis metus tobulėja, bet yra prastas, nes be vizijos ir viskas vyksta remiantis tik paskutinių 3 metų statistika. Tada ir nutinka taip, kad, kai reikia stoti į rezidentūrą, įsikiša visi planuotojai, ministerijos ir vietų skaičius būna labai sureguliuotas, bet kai reikia studentus priimti į medicinos studijas, tai tada yra kitaip, universitetai turi daugiau laisvės, kiek nori, tiek ir priima“, – komentavo jis.
Anot pašnekovo, problema, kad universitetai apskritai priima per daug studentų, nors puikiai žino, koks paskutiniais metais yra rezidentūros vietų skaičius.
„Taip suformuojami nepagrįsti lūkesčiai, kad studentai apskritai kažkaip reikalingi šiai šaliai. Ir baigus studijas atsiduria skandalo prieangyje, kad lieka studentai be rezidentūros vietų“, – sakė K. Kilčiauskas.
Perstojusieji atima krepšelius
Pašnekovas priminė, kad jei stojant į medicinos vientisąsias studijas yra mokamos ir nemokamos vietos, stojant mokytis rezidentūros studijas, planavimas yra daug griežtesnis, nes, nepriklausomai, į mokamą ar ne vietą įstojai, atlyginimas pervedamas iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Anot K. Kilčiausko, viskas kaip ir atrodytų gerai, mat imant absoliučius skaičius šiemet baigusiųjų medicinos studijas ir rezidentūrų vietų skaičius koreliuoja.
„Tačiau čia nėra numatoma dalis jau įstojusių rezidentų, kurie po metų kitų perstoja ir nugriebia dalį krepšelių. Bet jų krepšeliai grįžta atgal į biudžetą ir nėra perskirstomi naujai stojantiesiems“, – sakė jis.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektoriumi studijoms prof. Kęstutis Petrikonis sutiko, kad ši bėda įsisenėjusi: „Nėra numatyta tvarka, kaip tos vietos gali likti, kaip gali būti panaudojamos, nes tai jau sistemai skirtos lėšos, jas reikia toliau ir palaikyti.“
Apie 150 studentų mokosi už savo pinigus
Visgi jis pažymėjo, kad universitetai jau keleri metai kalba apie tai, kad tie skaičiavimai nėra tikslūs ir valstybės finansuojamų vietų stojant ir į vientisąsias studijas yra per mažai, jau nekalbant apie rezidentūrą.
„Jau daugiau nei 10 metų po krepšelių reformos į valstybės nefinansuojamas vietas per metus priimame daugiau nei 100 studentų, net arti 150. Taigi 10 padauginus iš 150, turime kokių 1500 gydytojų Lietuvoje, kurie yra pasiruošę dirbti už savo pinigus, jau nekalbu apie rezidentūrą. Ir dauguma šių specialistų ateina teikti viešąsias paslaugas“, – pastebėjo jis.
Anot profesoriaus, tai, kad nėra prognozuojama tokio didelio – 1 ar 1,5 tūkst. – specialistų stygiaus, tai yra tų žmonių ar jų tėvų sąskaita, kurie susimokėjo už mokslus.
„Tai šioje vietoje yra didžiausia neteisybė ir problema, kurią turėtume matyti“, – pridūrė jis.
Pabaigus medicina – nebūtina mokytis rezidentūros?
Pašnekovai įžvelgė ir kitą šios problemos kampą – Lietuva neturi sistemos, kuri neįstojusius į rezidentūrą medicinos absolventus galbūt ir laikinai įdarbintų į tam tikras sritis.
„Pavyzdžiui, Skandinavijoje negavę finansavimo rezidentūrai gydytojai nors negali specializuotai dirbti, bet iki įstojimo kitais ar dar kitais metais jie gali atlikti kažkokias užduotis, būti gydytojo padėjėjais ar paramedikais. Tai svarbu, kad jie nebūtų be vietos ar paskirties, bet užpildytų tas sritis, kur irgi labai trūksta darbo rankų“, – sakė A. Gerliakienė.
K. Petrikonis pažymėjo, kad visiškų garantijų mokantis mediciną ir negali būti, nes tam tikra konkurencija medicinoje visada liks:
„Tai, kad ne visi jauni gydytojai gauna rezidentūrą, tai mes pribrendome prie tos žinutės, kad ne visi ir turi ją rezidentūrą. Daugelyje šalių pabaigusieji medicinos studijas kiti eina dirbti medicinos gydytojais, juk visi gauna licenciją, gali mokslinę veiką atlikti, dirbti kitus darbus. Taip pat – sulaukę laiko galbūt gauti kokią retesnę rezidentūros studijų programą.“
K. Kilčiauskas čia irgi pastebėjo, kad vis lieka neužpildyta ir mokamų rezidentūros vietų.
„Tai vėlgi norai prasilenkia su realybe, ko valstybei reikia“, – pastebėjo jis.
Akis bado įsisenėjusios problemos
Pašnekovai neslėpė, kad pastangas gydytojų planavime apsunkina kitos opios, pandemijos tik dar labiau išryškintos, problemos – medikų emigracija, kartų kaita, atlyginimas ir kt.
Nors ligoninės, slaugos namai vilioja specialistus solidžiais atlyginimais, o savivaldybės žada pagalbą įsikuriant, apmokant rezidentūrą, A. Gerliakienė svarstė, kad vien to neužtenka.
„Infrastruktūra turi būti patraukli jaunam žmogui. Taip pat reikia pagalvoti, ką galėtų veikti mediko sutuoktinis, jei yra ne medikas. Emigruoja specialistai, be abejo, vedini ekonominio faktoriaus. Bet labai svarbus dalykas yra asmeniniai santykiai su kolektyvu, tiesioginiu viršininku. Tikiuosi, čia bus išmoktos pamokos ir po Šiaulių ligoninės tragedijos“, – pažymėjo ji.
Pašnekovė kartu pateikė gąsdinančius skaičius, kad vien dėl COVID-19 pandemijos pagrindinėse ligoninėse darbus paliko apie 2,5 tūkst. sveikatos priežiūros darbuotojų.
„Ir nemanau, kad jei buvo kuo pakeisti, taigi skaičiuokime, kiek padidėjo krūvis tiems, kurie liko. Jei taip ir toliau elgsimės su dirbančiais medikais, mes tiesiog juos sudeginsime gyvus, nes perkrūvis yra labai didelis.
Dar prisiminkime nuolatos stringančią e.sistemą, kai skubėdami suteikti paslaugą pacientui jie fiziškai yra stabdomi, nes pati sistema neveikia. Tai irgi atsiliepia jų sveikatai ir gyvenimo kokybei kiekvieną dieną“, – konstatavo LMS vadovė.
Laikas perkrauti sistemą
Savo ruožtu K. Petrikonis pažymėjo, kad jau reikėtų kalbėti ne tik apie konkrečių specialybių trūkumą, bet bendrą sistemos perkrovimą.
„Kalbame bendrai, kad trečdalis dabar dirbančių gydytojų jau pensinio amžiaus arba labai arti jo. Tai jei jie išeitų iš sistemos, o tai įvyksta, ypač skausmingai tai nutinka regionuose, kur vienas gydytojas atlaiko ant savo pečių tą regioną, atsiranda to specialisto trūkumas.
Bet mes kalbame apie jaunus, energingus žmones, kurie turi naujausias žinias ir kompetencijas, kurie gali padaryti labai didelį pokytį regione. Daugiau nei 50 proc. Lietuvos gydytojų nėra baigusių rezidentūrą, nes baigė savo studijas iki 91–92 m., kai tik rezidentūra buvo įvesta. Taigi įliejus jaunus gydytojus galima tikėtis kokybinio pokyčio visoje sveikatos priežiūros sistemoje. Tai irgi svarbi žinia“, – sakė jis.
Profesorius pabrėžė, kad tiek moksleiviai, tiek jų tėvai turi žinoti, kuria kryptimi valstybė planuoja specialistus: „O tas nerimas kasmet ir erzulys niekam nėra naudingas.“
