Šiuos klausimus išgirdusi gydytoja Simona Stankevičiūtė teigė, kad nors situacija tikrai nėra tokia, kaip buvo prieš metus, mokslui dar yra daug kur padirbėti.
Gydytoja pasakoja, kad nors jau turima būdų, kaip padėti sunkiems COVID-19 ligoniams, profilaktikai jokių preparatų, išskyrus vakcinas, nėra. Taip pat ir lengva infekcijos forma sergantiesiems telieka simptominis gydymas.
„Kita vertus, apskritai turbūt nėra vaistų, kurių išgėrus iškart pasveiktum, ypač kalbant apie infekcines ligas. Taigi kovidui galioja lygiai tas pats, jeigu ne dar daugiau. Nes tokių labai veiksmingų preparatų kol kas nėra“, – pasakoja specialistė.
Apie visa tai plačiau – portalo tv3.lt interviu su Kauno klinikų gydytoja klinikine farmakologe, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos patarėja S. Stankevičiūte.
Kiek šiuo metu yra pasistūmėta su vaistais COVID-19 ligai gydyti?
Jei pacientas serga sunkesne forma, jam reikia papildomo deguonies, yra plaučių uždegimas, radiologiniuose tyrimuose matomi pokyčiai, tai tokiems pacientams mes skiriame hormonus – deksametazoną. Taip pat yra jau ne kartą viešai minėtas remdesiviras. Tačiau kai kurie jį vadina vienu didžiausių nusivylimų, nes kaip ir nėra aišku, kaip labai jis padeda.
Jei paciento ligos eiga sunki ir ūmi, liga ką tik prasidėjo, dabar jau rekomenduojama skirti interleukino 6 inhibitorius. Atskiriems pacientams taip pat turime tokį preparatą tocilizumabą, jį skiriame ir Lietuvoje.
Kaip žinia, kovidas sukelia tokią reakciją, kuri vadinama „citokinų audra“. Tai reiškia, kad dalies pacientų būklė blogėja ne dėl to, kad kovidas kaip infekcija jiems daro kažką blogo, bet dėl uždegiminio atsako į kovidą. Būtent tokiems pacientams interliaukino 6 inhibitoriai ir siūlomi.
Ir tai daugiau būtų eksperimentinis gydymas, nes tai nėra registruota indikacija. Čia esama įvairių tyrimų – vieni aiškiai rodo, kad yra pridėtinė nauda, kiti – kad kaip ir neaišku. Bet tam tikriems atrinktiems pacientams šie vaistai skiriami ir Lietuvoje ir bent mūsų ligoninėje patirtis buvo gera. Vis dėlto, vien iš to nieko negalima spręsti, nes tyrimų rezultatai yra nevienareikšmiški.
Girdėjome ir apie kvietimus persirgusiuosius koronavirusu paaukoti kraujo plazmos.
Tai dar viena grupė preparatų-vaistų. Kaip žinoma, Lietuvoje buvo tyrinėjama COVID-19 persirgusiųjų kraujo plazma, kuri šios infekcijos gydyme užima tam tikrą vietą. Ji tikrai netinka visiems, bet padeda tiems ligoniams, kurie neturi antikūnų.
„Šiaip kraujo plazmos gali duoti visi, nesvarbu, kokia ligos forma sirgo. Nusprendęs paaukoti kraujo plazmos žmogus kreipiasi į kraujo centrą, yra ištiriamas antikūnų kiekis ir įvertinama, ar kraujo plazma tinkama donacijai", – sako S. Stankevičiūtė.
Taip gali būti dėl įvairiausių priežasčių – galbūt jie nepasiskiepijo, galbūt pasiskiepijo, bet serga kažkokia onkologine liga arba inkstų nepakankamumu, dėl to nesusidaro antikūnai. Tada tokiems pacientams tam tikru ligos etapu tinka plazma.
Arba, kaip alternatyva, jau dabar yra Europos Sąjungoje pagal tam tikrą procedūrą patvirtinti siūlomi monokloniniai antikūnai – tai vadinamieji „Regenerono kokteliai“. Ir tų antikūnų yra toliau daug vystoma, tad ilgainiui ir jie suras savo vietą COVID-19 gydyme.
Čia kalbame apie dirbtinius antikūnus, kuriais gydytas ir buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas? Tuomet tai daugiau laikyta eksperimentiniu gydymu.
Taip, bet šiuo metu jie nebėra eksperimentiniai, nes Europos vaistų agentūra atliko jų ne įprastinę registraciją, bet buvo atlikta kitokia peržiūra. Tai pagal tą straipsnį jie buvo peržiūrėti ir buvo aprašyta, kokiais atvejais juos verta naudoti, kada – ne.
Tai jie kaip ir jau neteko eksperimentinio statuso ir JAV yra plačiai naudojami pačioje ligos pradžioje, tam tikroms pacientų grupėms, kurie neturi antikūnų, serga hematologine liga, po kamieninių kaulų čiulpų transplantacijos. Tokiam koronavirusu užsikrėtusiam pacientui duodama laboratorijoje sukurtų antikūnų, kad padėtų nugalėti virusą.
Tokie antikūnai galėtų būti prieinami ir Europoje, ir pas mus, bet jie pardavinėjami centralizuotai. Taip, kaip ir remdesiviro atveju, dėl to turėtų apsispręsti Sveikatos apsaugos ministerija, tikiuosi, paklausant gydytojų ir kitų specialistų rekomendacijų. Bet kaip alternatyva tam yra kraujo plazma.
Kaip suprantu, aukojant kraujo ypač svarbus pačių žmonių įsitraukimas. Ar jie skatinami tą daryti?
Kiek žinau, tiek Kauno klinikos, tiek Santaros klinikos renka plazmą, ir, nors iš pradžių tai buvo labai reklamuojama, dabar žmonės patys paskambina ir pasiūlo.
Šiaip kraujo plazmos gali duoti visi, nesvarbu, kokia ligos forma sirgo. Nusprendęs paaukoti kraujo plazmos žmogus kreipiasi į kraujo centrą, yra ištiriamas antikūnų kiekis ir įvertinama, ar kraujo plazma tinkama donacijai.
Pasirodė pastebėjimų, kad COVID-19 pagal savo poveikį greičiau galėtų būti laikoma kraujotakos, o ne kvėpavimo takų liga. Ar sutiktumėte su tuo? Kaip tai prisidėtų prie gydymo parinkimo?
Žmogus užsikrečia kovidu oro lašeliniu būdu arba per aerozolius. Kaip žinome, toliau gali vystytis labai ūmus uždegiminis atsakas. Kitas dalykas, kas vyksta – vystosi trombozės, dėl to pacientams skiriame mažos molekulinės masės inhibitorius. Taip pat vystosi ir mikrotrombozė plaučių kraujagyslėse, nes vykstant deguonies apytakai plaučių alveolėse, jas yra apsikabinę kapiliarai, tad jei to viruso ten yra, tai jis ir čia dauginasi.
Tačiau manau, kad tikrai nebūtų tikslu COVID-19 vadinti kardiovaskuline liga, bet faktas, jog kraujotaka yra svarbi visai patogenezei. Ir tas suvokimas, kad vyksta trombozės – tiek giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, yra labai svarbus, nes tuomet sunkiau sergančiam pacientui simptominiam gydymui galima duoti kokius antikoaguliantus.
Esmė ta pati – kuo geriau suprasime ligos patogenezę, tuo galėsime ligoniui geriau padėti. Ir galvojimas apie kardiovaskulines komplikacijas yra labai svarbus.
Matyt, nemenku uždaviniu tampa ir sergančiųjų gretutinėmis ligomis gydymas, kai kovidas yra tik papildomas būklę bloginantis veiksnys?
Tikrai taip. Tie pacientai, kurie turi gretutinių ligų, jie serga žymiai sunkiau. Jei pandemijos pradžioje turėjome daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie sunkiai sirgo ir neišgyvendavo kovido, dabar pavasarį ir artėjant vasarai pastebėjome, kad pacientai labai pajaunėjo. Tačiau kas yra bendra – jie visi yra nutukę, taigi turbūt yra COVID-19 ir metabolinio sindromo ryšys. Taigi, kalbant apie gydymą, daug ko dar ieškoma. Be abejo, svarbu ir tai, kokius vaistus pacientas šalia vartoja.
Tačiau, galima sakyti, šiandien medikai, susidūrę su kovidiniu pacientu, nesijaučia, kaip „be rankų“, kas greičiausiai buvo prieš metus?
Yra tikrai daugiau žinomybės, yra parodyta, kad deksametazonas pagerina tokių pacientų išgyvenamumą, o tai yra labai svarbu. Taigi turime vaistų, kurie, tikrai žinome, gali padėti pacientui. Kitas svarbus momentas – neretai mes jau žinome, kas bus toliau, nebekyla klausimų, o kaip čia bus, mes tiesiog iš patirties jau tą žinome. Aišku, norėtųsi padaryti dar daugiau, gydytojo jau tokia profesija, kad nori kaip geriau padėti pacientui.
Kalbant apie COVID-19 prevenciją ir lengvą ligos formą, dažnai išskiriama vitaminų C, D, cinko ir kitų mikroelementų svarba. Kiek tai, jūsų nuomone, verta dėmesio?
Vėlgi tyrimai čia yra nevienareikšmiški. Tie tyrimai, kurie atlikti, turi daug metodologinių problemų. Bet kuriuo atveju manau, svarbu suprasti, kad, pavyzdžiui, kalbant apie vitaminą D, iš esmės nėra jokių priežasčių jokiam žmogui turėti per mažai vitamino D savo kraujyje. Aišku, galima ginčytis, kas yra per mažai, kokia norma, bet, taip, jei žmogus mažai būna saulėje, jis galbūt pasitikrino kraują, ten yra labai mažai vitamino D. Bet jis ne tik COVID-19 atveju svarbus, o visai endokrininei sistemai ir kitiems organams.
Tiesiog kada reikia, reikia jo papildomai vartoti. Kaip ir su cinku, selenu ir kitais elementais – jei žmogus jaučiasi prastai, jų yra per mažai, tai tikrai galima vartoti papildomai. Jei to žmogus nedaro, greičiausiai irgi nieko labai blogo nebus. Taigi nereikia į tai žiūrėti kaip kokį įsakymą, bet nuosaikiau – jei yra kažko trūkumas, reikia vartoti papildomai. Nėra priežasčių gyventi stokojant kažkokio vitamino.
Girdėjome istorijų, kai nuo COVID-19 gydėsi ir didžiulėmis vitaminų injekcijų dozėmis.
Vitaminų terapija yra taikoma įvairiose ligoninėse ir tai yra tam tikras eksperimentinis gydymas. Tam indikacijų nėra ir leidžiant injekcijas naudojamos tikrai didelės dozės, tokie pacientai yra atidžiai stebimi. Tačiau dabar specialistų kaupiami duomenys bus analizuojami ir galbūt vėliau pamatysime tam tikras tendencijas – ar padėjo tie vitaminai, kokios dozės ir panašiai. Ir Lietuvos ligoninėse tikrai taikoma vitaminų terapija, kai kuriuose intensyvios terapijos skyriuose. Ir esu tikra, kad ten dirbantys gydytojai, išanalizavę apibendrintus duomenis, juos paskelbs ir galėsime matyti įžvalgas.
Dėkoju už pokalbį.
