Tuo tarpu tie, kas priklauso žemesniajam socialiniam-ekonominiam sluoksniui, gyvena trumpiau, rečiau įgyja aukštąjį išsilavinimą, jų vaikų mokslas tik nedidele dalimi finansuojamas valstybės. Skurdo ir nelygybės rodikliai Lietuvoje atitinka ne Vakarų Europą ar Skandinavijos šalis, o Meksiką ir Turkiją.
„Pagaliau galėtume sakyti, kad Sąjūdžio laikų svajonė išsipildė – buvo tokia svajonė, kad per Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo gyventų kaip Švedija. Iš tikrųjų mes dabar galime sakyti, kad gyvename kaip švedai pagal ekonominio išsivystymo lygį, tik taip, kaip švedai gyveno 1990 metais. Tai yra nemažai. Iš tikrųjų Lietuvos ekonomika, bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui yra pasiekę tuometinės Švedijos lygį. Esame tiek turtingi kaip vakariečiai buvo prieš trisdešimt metų. Tačiau mūsų skurdo ir nelygybės rodikliai yra prasti“, – sako Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, dalyvavęs mokslinėje konferencijoje, skirtoje aptarti socialinę politiką.
„Kažkas ne taip su socialinės apsaugos raida Lietuvoje“, – priduria profesorius.
Lietuva – gera šalis, kai turi pinigų?
Pasak R. Lazutkos, socialinė politika niekaip negali būti atskirta nuo švietimo ir sveikatos apsaugos sričių, nes tai tarsi trys banginiai, kurie vienas kitą veikia. Profesorius Boguslavas Gruževskis netgi iškėlė idėją, kad ateityje švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministras turėtų būti vienas, o sritys – glaudžiai susisieti tarpusavyje.
Tokios idėjos kyla iš to, kad pajamų nelygybė ir skurdo lygis visuomenėje yra tiesiogiai susiję su nelygiomis galimybėmis. Kas turi daugiau pajamų, gali daugiau jų skirti savo sveikatai, geriau maitinasi, ilgiau gyvena, turi geresnes galimybes suteikti savo vaikams gerą išsilavinimą, kad šie ateityje gautų aukštesnes pajamas ir pratęstų sėkmės ratą. Kas pajamų gauna mažiau, natūraliai mažiau jų skiria sveikatai, prasčiau maitinasi arba apie tai iš viso nesusimąsto, pasižymi siauresniais interesais, turi mažiau galimybių suteikti vaikams gerą išsilavinimą ir todėl jie ateityje gauna mažiau pajamų.
„Svarbu ne tik pajamos, bet yra ir lygių galimybių klausimas. Ir netgi galimybės gyventi tam tikrą metų skaičių. Čia mes turime didžiulę problemą. Mūsų vyrai vidutiniškai gyvena penkeriais metais trumpiau nei čekai, dešimt metų trumpiau nei suomiai. Moterų gyvenimo trukmės nukrypimai nuo šių šalių yra mažesni. Bet tai yra galimybė gyventi. Kas gali būti svarbiau už galimybę gyventi?“, – konferencijoje kalbėjo R. Lazutka.
Statistikos departamento duomenimis, 2020 metais Lietuvoje vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekia 70,09 metų, moterų – 80,06 metų.
Vidutinės tikėtinos sveiko gyvenimo trukmės duomenys mūsų šalyje šiurpesni: vyrų atveju 2019 metais trukmė siekė tik 56 metus, moterų – 59,1 metai. Tai reiškia, kad Lietuvoje gimęs berniukas, labai tikėtina, jau ties 56 gyvenimo metais susidurs su sveikatos sunkumais, mergaitė – keleriais metais vėliau.
„JAV duomenys rodo, kad tarp žemų ir aukštų pajamų gyventojų gyvenimo trukmės rodiklių yra dešimt metų skirtumas. Turtingieji gyvena dešimt metų ilgiau nei turintys mažas pajamas. Mes Lietuvoje to nežinome, bet galime daryti prielaidą ar hipotezę, kad yra ne geriau. Skirtumas yra ne tik tarp vyrų ir moterų, bet ir tarp pačių moterų ir vyrų pagal socialinį ekonominį statusą, – mano profesorius.
„Turinčiųjų dideles pajamas gyvenimo trukmė ir sveikata yra panaši, nesvarbu, kur jie begyventų. Ne veltui sakoma, kad Lietuva puiki šalis, jeigu turi pinigų. Bet reikia kreipti dėmesį ir į tuos, kurie tų pinigų turi mažai“, – teigė R. Lazutka.
Profesorius taip pat atkreipė dėmesį, kad sveikata daug priklauso nuo išlaidų sveikatos apsaugai. Lietuvos bendros išlaidos šiai sričiai nėra mažos, bet, anot R. Lazutkos, apie trečdalį šių išlaidų sudaro pačių gyventojų išlaidos iš savo kišenės.
„O tos kišenės nelygios. Ir čia mes galime įtarti, kad tie socialiniai-ekonominiai veiksniai daro didžiulį poveikį sveikatos nelygybei“, – teigia R. Lazutka.
Profesoriaus tvirtinimu, yra tyrimų, rodančių, kad socialiniai-ekonominiai veiksniai lemia apie 40 proc. sveikatos rezultatų, o pati sveikatos apsauga – tik apie 20 proc. Be to, labai svarbi ir pačių gyventojų elgsena: fizinis aktyvumas, alkoholio, rūkymo atsisakymas, gera mityba.
„Ir ta praeitos kadencijos kova dėl alkoholio ribojimų, rūkymo, tai teisinga kryptis. Galima diskutuoti dėl konkrečių priemonių, bet šiaip tai yra labai reikšminga“, – mano profesorius.
Valstybė dažniau finansuoja turtingesnių tėvų vaikų mokslą
Su lygiomis galimybėmis yra susijusi ir teisė įgyti išsilavinimą. Lietuvoje studijų prieinamumas iš tiesų yra pakankamai geras. Moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, dalis, mūsų šalyje yra didesnė nei vyrų, bet problema ne čia.
Problema, kad žemiausio socialinio-ekonominio penktadalio gyventojų vaikai į Vilniaus universitetą patenka beveik 8 kartus rečiau nei aukščiausio.
„Tai didžiuliai skirtumai. Kita vertus, jei žiūrėtume, kiek iš tų skirtingų visuomenės grupių patenka į valstybės finansuojamas vietas, tai pasirodo, kad mes, kaip valstybė, penkis kartus dažniau remiam pasiturinčių tėvų vaikus. Tai yra jie studijuoja nemokamose vietose, valstybė apmoka už studijas ir tomis lėšomis pasinaudoja tik nedidelė dalis žmonių iš žemiausio ekonominio statuso šeimų“, – pažymi R. Lazutka.
Profesorius priminė, kad politinės partijos neseniai pasirašė susitarimą dėl švietimo politikos dešimčiai metų ir jame nurodomas labai svarbus tikslas – iki 2030 metų pasiekti, kad ne mažiau kaip 35 proc. aštuntą klasę lankiusių mokinių iš žemesnio socialinio-ekonominio statuso šeimų studijuotų aukštosiose mokyklose.
„Bet, deja, ten nėra priemonių, nėra nė žodžio, o kaip tai bus pasiekiama“, – sako R. Lazutka.
Siūlo paimti iš tų, kurie Palangoje per savaitgalį prašvilpia vos ne mėnesio algą
Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos riba 2020 metais buvo 430 eurų per mėnesį vienam asmeniui ir 904 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Skaičiuojama, kad praėjusiais metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų. Skurdo rizikos lygis siekė 20,9 proc.
Lietuvos skurdo rizikos rodikliai vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Vidurkis Europos Sąjungoje 2019 metais buvo 16,5proc., o Lietuvos rodiklis tais pačiais metais – 20,6 proc.
Skurdo rizikos lygis yra santykinis dydis – jis parodo gyventojų atotrūkį nuo vyraujančio gyvenimo būdo. Yra dar ir kitas rodiklis – absoliutaus skurdo rizikos lygis, kuris parodo, jog žemiau nustatytos ribos atsidūrusiems žmonėms trūksta net minimaliausių dalykų.
Pernai absoliutaus skurdo riba buvo 257 eurai per mėnesį vienam asmeniui ir 540 eurų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje 2020 metais siekė 5,1 proc. Tai reiškia, kad apie 140 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.
Skurdo rizikos lygis per nepriklausomybę kito labai nežymiai ir tai, pasak profesoriaus R. Lazutkos, rodo, kad su socialine apsauga Lietuvoje yra kažkas ne taip. Jis pademonstravo duomenis apie šalis pagal bendrą vidaus produktą vienam gyventojui, pagal individualų vartojimą ir pagal išlaidas socialinei apsaugai. Pirmieji du rodo Lietuvos progresą, tuo metu išlaidų augimas socialinei apsaugai vis dar atsilieka ir šiek tiek viršija 12 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.
„Tai yra 1960 metų Vakarų Europos lygis“, – teigia R. Lazutka.
„Jeigu mes ekonomiškai vėluojame apie trisdešimt metų nuo skandinavų, tai pagal socialinę ekonomiką mes vėluojame kur kas daugiau. Tai grubus palyginimas, bet gal jo reikia tam, kad atkreiptume dėmesį į save ir į socialinės apsaugos dalykus. Mes labai vėluojame šioje srityje“, – priduria profesorius.
Pasak mokslininko, augant darbo užmokesčiui labai normaliai kyla ir socialinio draudimo išmokos, kurias moka „Sodra“, nors vidutinių senatvės pensijų ir vidutinio darbo užmokesčio santykis vis dar yra nepakankamas, todėl iš esmės senatvės pensijas būtina didinti sparčiau. Jis taip pat pabrėžė, kad lūkesčiai dėl antrosios pensijų pakopos nepasiteisino, nes vidutinė grąža iš pensijų fondų yra kur kas mažesnė nei auga „Sodros“ pensijos ar algos. Kitos socialinės išmokos, taip pat šalpos išmokos, tikslinės kompensacijos, anot profesoriaus, auga labai nežymiai, todėl kylant gyvenimo lygiui išvis nuvertėja.
„Tai reiškia, kad tam tikros grupės žmonių, nėra gerai organizuotos ir nesukuria spaudimo, todėl į juos neatkreipiamas pakankamas dėmesys“, – teigia R. Lazutka.
Profesorius pripažįsta, kad viskam reikia pinigų. Lietuvos pajamos iš mokesčių sudaro apie 30 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Pastaraisiais metais situacija šiek tiek gerėjo, bet ne dramatiškai. Anot R. Lazutkos, tai irgi atitinka 1950-1960 metų Vakarų Europos lygį, nors mūsų ekonomika jau yra pasiekusi europinius 1990-uosius.
R. Lazutka sako, kad tam reikia pertvarkyti Lietuvos mokesčių sistemą, bet šiuo atveju lyderystės turi imtis Finansų ministerija. Jis pabrėžia, kad jeigu Lietuvoje aukščiausias apmokestinimo laiptelis didesnėms darbo pajamoms siekia 32 proc., tai, pavyzdžiui, kai kuriose Europos Sąjungos šalyse – 50-60 proc. Ir didesni mokesčiai skaičiuojami ne tais atvejais, kai asmens pajamos, viršija, tarkime, 5 vidutines algas, o kai viršija 1-2 vidutines algas.
„Nes kitaip nesurinksi. O iš ko gi surinkti? Iš tų, kurie gauna minimalias algas? Čia reikia drąsos ir ryžto imti mokesčius iš tų, kurie tikrai pajėgūs mokėti, kurie dabar važiuos savaitgaliui į Palangą ir išleis tokią sumą per savaitgalį, už kokią nemaža dalis visuomenės gyvena visą mėnesį. Tą reikia daryti. Kitaip mes su socialine politika nesusitvarkysim“, – teigia profesorius.
Profesorius taip pat teigia, kad Lietuvoje gyventojų pajamų mokestis yra regresinis ir tai reiškia, kuo didesnės pajamos, tuo efektyvusis tarifas mažėja. Tokia situacija susidaro dėl išimčių ir lengvatų.
„Pas mus yra akivaizdus ekonomikos augimo ir socialinės raidos disbalansas. Nelygiomis galimybėmis socialinio-ekonominio statuso pagrindu pas mus mažai domimasi, reikia daugiau tirti. Nelygios galimybės ir pajamų nelygybė yra susiję. Mažindami pajamų nelygybę, mes galime tikėtis ir lygesnių galimybių švietime bei sveikatos apsaugoje. Jeigu žmonių pajamos bus didesnės, jie sveikiau maitinsis, daugiau judės, o jų vaikai turės didesnes galimybes studijuoti“, - mano profesorius.
Jis siūlo sparčiau didinti minimalias gyventojų pajamas – tai yra socialinę paramą ekstremaliame skurde esantiems žmonėms ir minimalų darbo užmokestį dirbantiems nekvalifikuotą darbą.
