Kodėl dabar naudojami tyrimai ne visada yra tikslūs? Kas lemia, kad vieni šia infekcija perserga lengviau, o kiti sunkiau? Ar galime tikėtis patikimos vakcinos? Apie tai kalbamės su Gyvybės mokslų centro mokslininke, imunologe profesore A. Žvirbliene.
Karantinas švelnėja, tačiau vis netyla kalbos apie antrąją viruso bangą. Jūsų manymu, tam reikėtų ruoštis jau dabar?
Šis klausimas, kiek stipri ir pavojinga bus antroji banga, jei ji bus, tikrai išlieka aktualus. Vis dėlto, mano nuomone, nereikėtų taip bijoti, kad tai bus žymiai pavojingesnė ir sunkesnė banga. Kol kas nesama objektyvių priežasčių, kodėl ji tokia galėtų būti, nes manoma, virusas neturėtų taip stipriai pasikeisti, kad jo pavojingumo laipsnis padidėtų.
Dažnai kalbant apie antrąją bangą situacija yra lyginama su kitomis pandemijomis, pavyzdžiui, gripo pandemija, kuri buvo 1918 m., kada antroji banga buvo labai sunki, žymiai daugiau žmonių sirgo ir mirė. Tačiau tuo metu buvo problema, kad per kelis mėnesius gripo virusas labai stipriai pasikeitė, tapo pavojingesnis. O šie – gripo ir koronos – virusai yra labai skirtingi ir toks scenarijus kaip prie šimtą metų greičiausiai nenutiks. Taigi, manau, nereikia žmonių taip gąsdinti, kad ta antroji banga bus labai baisi.
Taigi baimės, kad COVID-19 mutuos, kol kas nėra pagrįstos?
Kalbant apie viruso mutacijas, tai jau nustatyta, kad COVID-19 sukėlėjas nekinta taip stipriai kaip gripo virusas. Kažkiek tų mutacijų jau yra identifikuota, bet tai iš esmės yra natūrali viruso evoliucijos dalis. Kuo jis skiriasi nuo gripo virusų? Jei gripo viruso atveju mutacijos yra dažnos, netgi pasikeičia dideli genomo fragmentai ir virusas labai stipriai pakinta, tai koronavirusas mutuoja labai nedideliu mastu. Taigi tai yra ganėtinai stabilus virusas.
Todėl ir ta antroji banga neturėtų būti kažkokia didesnė. Juo labiau svarbu tai, kad kuo toliau, tuo žmonės įgyja daugiau patirties, kiekvienas pandemijos mėnuo didina žinių apie virusą bagažą. Vyksta intensyvios vaistų paieškos, bandomi pritaikyti jau esami vaistai. Kuo specialistai geriau virusą pažįsta, tuo atsiranda daugiau būdų, kaip su juo kovoti.
Tai suteikia vilčių ir sukurti veiksmingą vakciną?
Taip, dėl to specialistai ir tikisi, jog nėra tokios grėsmės, kad vakcina, jei ji būtų sukurta, neveiktų. Kaip minėjau, šis virusas natūraliai kinta, evoliucionuoja, jo genome atsitiktinai atsiranda taip tikros klaidos.
Nors keletas elementų viruso genome ir pasikeitė, vis dėlto nėra įrodymų, kad tie pokyčiai sukūrė kažkokį labiau pavojingą virusą. Tai, kad kažkurie jo variantai yra labiau yra paplitę Europoje, kažkoks variantas buvo labiau paplitęs Kinijoje, tik parodo to viruso plitimo kelius. Bet nėra aiškių mokslinių įrodymų, kad, pavyzdžiui, virusas yra pakitęs į pavojingesnę pusę.
Girdime atvejus, kai į ligonines patenka ir ten virusą pasėja prieš tai neigiamą COVID-19 tyrimo atsakymą gavę asmenys. Jei virusas kažkiek keičiasi, gal ir tyrimų tikslių negalime atlikti?
Tokia teorinė grėsmė galėtų būti, bet ji mažai tikėtina. Tų viruso genomo sekų, kurios yra tiriamos molekuliniais metodais, yra pasirenkama ne viena. Jų yra keletas, todėl maža tikimybė, kad visos jos staiga pasikeistų. Tyrimams yra parinkti tokie viruso genomo „rajonai“, kurie yra konservatyvūs, juose ne taip realu, kad įvyktų mutacijos, nes jos paprastai nutinka tam tikruose „karštuose taškuose“.
Dėl tų atvejų, kad ne visada buvo nustatyta liga - reikia nepamiršti ir to, kad kiekvieno iš tų molekulinių metodų jautrumas gali šiek tiek skirtis. Tad gali būti, kad kol žmogus gulėjo ligoninėje, buvo taikomas vienoks metodas, vėliau – kitoks, jautresnis metodas.
Galų gale paklaidą gali lemti ir mėginio paėmimo būdas, kai imamas tepinėlis iš nosiaryklės – tai ne visada gali būti padaryta tiksliai, arba virusas gali tūnoti kažkur giliau. Be to, sunkios COVID-19 ligos atveju virusas būna nebe viršutiniuose kvėpavimo takuose, bet plaučiuose, gali būti aptinkamas ir žarnyne, ir kitose vietose, nes virusas „išsisėja“ visame organizme.
Galbūt tiksliau pavyktų „pagauti“ virusą, jei būtų derinami molekuliniai ir serologiniai tyrimai?
Vyksta daug diskusijų dėl serologinių tyrimų, vis tenka dėl to viešumoje išgirsti įvairių komentarų, tarsi niekas nesuprastų, kad juos būtinai reikia daryti ir Lietuvoje. Kai kurios šalys jau tai pradėjo, kai kurios dar planuoja, tačiau pirmiausia tam reikia patikimų metodų, kad toks serologinis tyrimas būtų atliktas.
Neabejoju, kad artimiausiu metu serologiniai tyrimai bus prieinami ir pas mus, o ar tai nutiks savaite anksčiau ar vėliau, nėra didelio skirtumo. Tai bus aktualu ir po mėnesio, ir po kelių mėnesių. Serologinis populiacijos tyrimas tikrai reikalingas, nes tai parodytų ekspozicijos virusu mastą. Tačiau šiuo metodu niekas nediagnozuoja ūmios infekcijos ir nepriima sprendimo, ar žmogų reikia guldyti į ligoninę.
Jūsų manymu, tikslingi dabar vykdomi atsitiktiniai testavimai? Ar „nešaudoma“ tuščiai, jei iš kelių tūkstančių asmenų nustatytas vos vienas atvejis?
Tai vertinu labai teigiamai, nes tokie atsitiktiniai tyrimai leidžia įvertinti viruso paplitimo mastą visuomenėje. Visai kas kita yra, kai tiriamos rizikos grupės, imami tyrimai senelių namuose ar kitų protrūkių vietose. Kitas klausimas, kad molekulinis metodas yra labai brangus – vieno mėginio ištyrimas atsieina keliasdešimt eurų. Tačiau tai leidžia matyti realią situaciją, kiek žmonių visuomenėje gali būti užsikrėtę ir atsitiktinai užkrėsti kitus.
Vadinasi, tikimybė kur gatvėje, parduotuvėje užsikrėsti šiuo metu yra labai maža?
Taip, tuo galime tik džiaugtis. Nors dar svarstoma, kiek COVID-19 yra sezoninis virusas, panašu, kad prie jo plitimo stabdymo prisidėjo ir pavasaris. Jei pažiūrėtume, kas vyksta Pietų pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, tai matome, kad ten šiuo metu žymiai mažiau mirčių, ligos atvejų, nei Europoje. Dabar ten yra vasaros sezonas ir jau ritasi rudens link, bet baiminamasi, kad žiema jiems gali atnešti didesnę bangą. Ta situacija leis matyti, ko galime tikėtis ir mes.
Profesore, gal jau esama kokios patikimesnės informacijos dėl to, ar persirgus šia koronavirusine infekcija įgyjamas imunitetas?
Tai yra klausimai, į kuriuos galėsime atsakyti po kokių metų, kai bus patikrinta, ar persirgę žmonės turi antikūnų – ar jų turi dabar, ar turės po metų. Tokie tyrimai jau buvo atlikti Kinijoje, Pietų Korėjoje, bet jie kol kas labai riboto masto ir būtent iš tų pacientų, kurie persirgo COVID-19. Ištyrus jų kraują, ypač tų, kurie sirgo sunkiai, paaiškėjo, kad dauguma jų turėjo antikūnų. Tačiau gali būti tokia problema, kad sergant besimptome infekcija antikūnai gali nesusidaryti arba jų bus labai mažai. Tai susiję su imuninės sistemos aktyvacija – esant sunkesnei ligos eigai, virusas geriau atpažįstamas imuninės sistemos ir sukelia stipresnį jos atsaką.
Galbūt tiems, kurie ir dabar rimtai nesirgo, tų antikūnų nereikės ir vėliau? Apskritai atsparumą šiai infekcijai nulemia vien imunitetas ar viską blogina paties viruso piktumas?
Tai labai sudėtingas klausimas, nes patogenui patekus į organizmą vyksta sąveika tarp jo ir mūsų imuninės sistemos – kas ką įveiks. Žinome, kad šio viruso ypatybės tokios, kad jis labiau pakerta pagyvenusius žmones, turinčius ligų, o jaunų žmonių imuninė sistema lengviau atsako į naują patogeną. Su tuo ir susijęs didesnis pajėgumas atpažinti tą naują virusą ir jį sudoroti. Kita vertus, iš anksto niekas negali prognozuoti, kokia populiacijos dalis bus jautri vienam ar kitam virusui, tik iš matomo rezultato jau kaupiami duomenys ir galima daryti kažkokius apibendrinimus.