36-erius metus nedidelėje kaimo mokykloje Kelmės rajone dirbanti geografijos mokytoja jau 15 metų vasaromis uždarbiauja užsienyje. Anonime panorusi likti pedagogė naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kodėl pirmą kartą išvyko iš Lietuvos, kokie yra šiuolaikiniai mokiniai ir kodėl mokyklų reitingai neparodo visos tiesos.
Kalbamės 22 val. vakaro Lietuvos laiku, nes jūs šiuo metu esate Vokietijoje. Kelinta tai vasara, kai uždarbiaujate ne Lietuvoje?
Jau jubiliejinė, 15-a. Dirbau Norvegijoje, Olandijoje, na, Vokietijoje daugiausiai. Yra truputį lengviau, nes šiek tiek moku vokiečių kalbą.
Ar prisimenate tuos metus, kai pagalvojote, kad dirbti tik mokytoja nebeužtenka, reikia važiuoti į užsienį?
Labai gerai prisimenu. Mes gyvenome su dukra ir, kad ir kaip taupydavau – nepramogaudavau ir nedažnai kreipdavausi į grožio specialistus, – pajutau, kad mes šiaip ne taip iki algos pragyvenam, o nuo algos – vėl... O jeigu labiau sugedo mašina ar norėtum pasidaryti remontą bute, jokių pinigų tiesiog nelieka ir nėra, iš kur jų paimti. Arba turi eiti skolintis į banką.
Tada kito kelio neliko, kaip tik važiuoti į Vokietiją. Kadangi važiuoja labai daug moterų, aš pasikalbėjau su viena kita. Man gavo darbą ir aš išvažiavau. Palikau savo 14 metų vaiką vieną.
Aišku, ta suma, kurią parsivežiau, buvo labai didelė paspirtis. Kur man trūkdavo, aš iš tų pinigėlių užpildydavau skyles.
Prieš 15 metų tai buvo 2008 metai – krizė.
Taip. Tada mums [mokytojams] labai viską numažino. Iki krizės aš „į rankas“ gaudavau maždaug 2400 litų. Turbūt daugelis mokytojų ir kitų specialybių darbuotojų gali pasakyti, kad iki krizės visiems buvo gana neblogai. O jai prasidėjus, buvo „nuimti“ atlyginimai: sumažinti koeficientai, nebemokama už kai kuriuos darbus. Alga sumažėjo tūkstančiu – nuo 2400 iki 1400 litų. Tai labai pasijautė. Tada atėjo toks momentas, kai tikrai reikėjo ieškoti papildomų pajamų ir dirbti per vasarą.
Nuo tada, kai 2008 m. sumažėjo atlyginimas, ar tie iki krizės buvę „neblogi laikai“ dar kada nors grįžo?
Nebegrįžo, nes po krizės – vėl naujos kainos. Viskas po truputį brangsta, brangsta, brangsta... Po to, kai įvedė eurą, buvo tokių kalbų, kad kainos nesikeis ir viskas bus tas pats. Juk matom, kad ne tas pats. Jeigu buvo litas, pasidarė euras. O mes žinome, kad lito ir euro santykis yra 3,5 (1 euras lygus 3,45 lito – red. past.). Tai automatiškai viskas pabrango.
Ir dar – žmonės, kurie gyvena dviese, jiems gal yra lengviau ir nebūtina ieškotis tokių papildomų darbų. O kai aš viena gyvenu, man jų reikia. Gi dar turiu padėti savo vaikui.
Grįžkime dar anksčiau. Ar prisimenate, kai tik pradėjote dirbti mokytoja? Kuo ši profesija jus patraukė?
Žinojau, kad būsiu mokytoja, nuo pat mažų dienų. Aš užaugau mokykloje. Darželio nebuvo. Brolis pradėjo eiti į mokyklą, tėvas ėjo į darbą, mama – irgi mokykloje (pašnekovės mama taip pat dirbo mokytoja – red. past.). Kur mane padėti? Arba pas močiutę į kaimą, arba eiti kartu su mama į mokyklą. Kadangi aš ten užaugau, ta mokykla man buvo kaip namai. Aš žinojau, kad kito darbo tikrai nesirinksiu ir būsiu tik mokytoja.
Kai pradėjau dirbti, kaip ir visi jauni žmonės, turėjau ir entuziazmo, ir minčių, ir noro dirbti įdomiai, kūrybiškai. Vyresni, dar mano pačios buvę mokytojai, tikrai prisimena, kad nemeluoju. O dabar jau kažkaip baterijos nusėdusios. (Šypsosi.)
Ar tiesa, kad jūs toje pačioje mokykloje dirbote visą savo gyvenimą?
Visą gyvenimą. Dabar jau yra 36 darbo metai. Neskaitant to, kad toje mokykloje augau, paskui ją baigiau, dabar joje tiek metų dirbu.
Man ji brangi. Jeigu vieną dieną jos nebeliks, aš turbūt nebeisiu dirbti į jokią kitą mokyklą. Tada turbūt važiuosiu dirbti į Vokietiją. Jeigu pavyks išmokti anglų kalbą, gal į Olandiją važiuosiu... Nes aš nežinau, ar galėčiau pamilti kitą mokyklą. Pritapti gal ir galėčiau, nesu dar kažkokią sustabarėjusi, bet nežinau, ar kita mokykla man bus tokia brangi, kaip ta, kurioje dabar dirbu.
Tikriausiai kitur nebūtų tokio ryšio?
Tikriausiai būtų sunku atrasti tą ryšį. Dabar mūsų kolektyve yra naujų mokytojų, kurie jauni. Vietinių mokytojų, kurie dar čia mokėmės, nebe tiek daug. Bėgant metams tas skaičius mažėja ir ateina mokytojų, kuriems čia yra tik darbovietė. Jie visai kitaip žiūri, vertina mūsų mokyklos istoriją, tradicines šventes.
O kaip dar pasikeitė mokiniai? Ar skiriasi jų įgūdžiai, būdas palyginus su mokiniais, kurie buvo prieš 10 metų?
Kaip prisimenu, mes savo mokytojus gerbėm. Kalbėjom mandagiai ir su didele pagarba. Ne taip, kaip dabartiniai mokiniai su mokytojais bendrauja.
Dabar yra taip, kad mokytojas mokiniui yra mažų mažiausiai lygūs, o kai kuriais atvejais net mokiniai už mokytojus viršesni. Dėl to mokiniai su mumis nebesiskaito. Jeigu geruoju, tada viskas gerai, o jei kažkas nepatiko – taip ir pasakė. Ir labai piktai gali pasakyti.
Aukštosiose mokyklose yra priešingai – lygybė skatinama. Dėstytojai dažnai su studentais bendrauja betarpiškai, vieni į kitus kreipiasi „tu“. Bet jūsų pasakojimo suprantu, kad bendrojo ugdymo mokykloje lygybė kartais pasireiškia iš blogos pusės?
Taip. Mokinys gali į akis meluoti. Kartais mokytojas tiksliai žino, kad mokinys yra kažką padaręs negerai, bet jis žiūri į akis ir meluoja.
Pavyzdžiui, mokinys parašė kontrolinį darbą. To darbo jis nepadavė, o koridoriuje išmetė į šiukšliadėžę. Aš paskui patikrinau visus darbus ir sakau jam: „Tavo darbo nėra.“ „Mokytoja, jūs jį išmetėte į šiukšlių dėžę“. Sakau: „Aš išmečiau? Tavo kontrolinį darbą?“ Jis žiūri į mane akis išpūtęs: „Taip.“ Ir tas mokinys nėra vienuoliktokas ar dvyliktokas, tai žemesnių klasių mokinys.
Kur, jūsų nuomone, slypi ši problema? Čia tėvai taip išauklėja savo vaikus?
Nežinau. Tiesiog mokiniai tiek drąsūs, kad jeigu kažkas nepatiko, iškart sakys.
Tai gerai, jei būtų tik mokiniai, o dar ir tėvai prisideda. Įsivaizduokit, jeigu mokinys sako: „Palaukit, atvažiuos mano tėvas, parodys, kaip jums visiems čia dirbti.“ Jei tik kas nepatiko – tuoj pat skųsti į švietimo skyrių. Nepatiko švietimo skyriuj – ministerijai ar žurnalistams.
Žodžiu, visi, kas netingi, – mokiniai, tėvai, kartais ir vadovai – mokytojams replikuoja, kad jie blogai dirba arba išvis nedirba. O kad mes dirbame vakare po pamokų ar savaitgaliais, niekas to nemato.
Ir mokytojo niekas negina nei nuo tėvų, kurie kartais būna neteisūs, nei nuo mokinių, kurių dalis turi didelių elgesio sutrikimų.
Čia daug kas kalbėjo, kad mokytojas bus prestižinė profesija, bet mes nepažengėme nė vienu žingsniu prestižo link.
Visi kalba, kad mokytojams dideli krūviai, sudarytos ne visai geros sąlygos ar dar kažko trūksta. Bet tik vienas kitas pasako, kad mokytojui reikia normaliai mokėti už darbą.
Reikia paskaičiuoti, kiek mes gauname „į rankas“. Štai aš šiais mokslo metais gaudavau nuo 7 iki 8 eurų už valandą. Kai pasakai, niekas netiki. Taip, „ant popieriaus“ mes gauname daugiau, bet šiais mokslo metais už 43 darbo valandas per savaitę aš gaudavau 1200 eurų. <...>
Mūsų vadovai ir savivaldybės švietimo skyriaus administracija gerai dirbančiu mokytoju laiko ne tą, kuris gerai veda pamokas, o tą, kuris ir pamokas gerai veda, ir renginius organizuoja, ir rajone paskaitas skaito, ir vadovauja visokiems būreliams. Tas, kuris tik pamokas veda ir neorganizuoja renginių ar neskaito paskaitų, yra „šiaip sau“.
Bet juk universitete mus mokė būti mokytojais. Mes nesimokėme renginių organizavimo. Pasirodo, to neužtenka, nors visi nori, kad būtų aukšti rezultatai, kad mokiniai egzaminus išlaikytų šimtukais arba netoli šimtuko.
Nori, kad ir pamokos būtų įdomios, bet pamokai reikia ruoštis. Už pasiruošimą mes gauname iki 50 proc. atlygio. Tai jei pamoka užtrunka 45 min, laikoma, kad pasiruošimas – 20 min. O pasiruošti pamokai, kad ji būtų įdomi, fiziškai nėra įmanoma. Kaip viena kolegė sakė: vakare ruošiuosi pamokai ir kai su galva atsitrenkiu į kompiuterį, tada suprantu, kad reikia eiti miegoti. Dėl to turėtų būti, kad jeigu mokytojas pamoką veda vieną valandą, tai lygiai viena valanda jam turi būti apmokėta už pasiruošimą. Manau, tada sulauktume ir įdomesnių pamokų, ir rezultatai gal būtų kitokie.
Ar keičiasi atlyginimas, jei esi klasės auklėtojas?
Dar yra taip, kad jeigu turi auklėjamąją klasę, iš bendruomeninių valandų nieko negausi. O darbas su klase yra darbas visada. Ir jeigu tėvai turi kažkokių klausimų, jie gali paskambinti ir vakare, ir po pietų, ir anksti ryte. Bet to darbo vadovai neįskaito. Nors reikia ir popierių krūvas prirašyti, ir, būna, mokiniai turi tam tikrų problemų šeimoje, ir reikia charakteristikas rašyti – visa tai užima laiko.
Kaip šitą problemą, jūsų nuomone, reikėtų spręsti?
Nežinau. Čia tiek viskas juoda, kad būtų sunku atplauti.
Žiūrint į mokytojų kvalifikaciją, kai mes ją norime pasikelti, turime atitikti tam tikrus reikalavimus. Jie yra didžiuliai. Jeigu esi vyresnysis mokytojas, turi daryti daugiau, o jeigu turi metodininko kategoriją, turi išvis verstis per galvą.
Kaip viena kolegė vaizdžiai pasakė: vaistai kainuos brangiau, nei gausi pinigų, turėdamas kategoriją. Pinigai nėra labai dideli, bet papildomo darbo gauni labai daug. Ir čia yra blogai. Aš vis tik manau, kad mokytojas turi sugrįžti į pamoką ir galvoti apie pamoką. Visi kiti papildomi darbai – tik tada, jei yra noro, laiko. Jie neturėtų jokiu būdu būti mokytojui prievolė.
Artėjančiais mokslo metais atsinaujins bendrojo ugdymo programos. Kaip vertinate?
Tikrai tam programų įgyvendinimui nėra pasiruošta. Ne todėl, kad mes neišsistudijavę dokumentų, kad neklausę paskaitų. Kiekvieną savaitę reikėjo vis kažkokią paskaitą išklausyti, mokymus pereiti. Mes tikrai esame įsigilinę į tą programą ir suvokiame, ką reikės daryti, bet yra bėda, kad vis tik trūksta vadovėlių.
Per amžius būdavo, kad vadovėlis mokiniui – svarbiausia priemonė. Mokytojas, taip, jis turi žinių, gebėjimų, jis gali paieškoti informacijos iš kitur, bet mokiniui [vadovėlis] yra svarbiausia priemonė.
Mokiniai irgi yra skirtingo lygio. Vienas tikrai gali pasiruošti ir paieškoti informacijos interneto platybėse ar kokiose knygose. O kai kuriems mokiniams ir vadovėlio medžiaga yra problema. Tai jeigu mokiniams pagrindinės priemonės nepadedame ant stalo rugsėjo 1 d., kaip toliau dirbsime, aš nežinau. Mokytojas bus priverstas ieškoti, kopijuoti. O kas mums mokės už kopijavimą – dažus, popierių? Juk ne visos mokyklos turi tiek lėšų, kad galėtų tūkstančius lapų kopijuoti.
Žada, kad rugpjūčio mėnesį dalis vadovėlių turėtų pasirodyti. Bet ne visų dalykų. Vadovėlius reikia užsisakyti ir nupirkti, o pinigų, bent mūsų mokykloje, užtenka vienam dalykui vienai klasei po vieną [egzempliorių]. Daugiau neturime lėšų, o viskas pabrangę. Viena vadovėlio dalis kainuoja vieną kainą, kita – kitą. Viską sudėjus išeina daug brangiau nei buvo seniau.
Tada noriu klausti, ar mūsų Vyriausybė, Švietimo ministerija neturi gebėjimų suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra mokinių ir kiek reikia lėšų naujiems vadovėliams įsigyti? Tai, manau, įmanoma, padaryti, nes vadovėlių kainos jau buvo žinomos pavasarį.
O kas labiausiai keisis jums?
Yra gerų pokyčių. Šiek tiek sumažinta tam tikro dalyko temų ir 30 proc. mokytojas gali įdėti savo turinio ar paskirti tą laiką kitų temų praplėtimui. Šį dalyką labai sveikinu, nes jei matysiu, kad su vaikais nesuspėjame, tuos 30 proc. galėsiu panaudoti savo nuožiūra.
Bet yra įdėta tokių temų, tokios kaip geografinės informacinės sistemos, kurioms reikalingos programos. Tų programų nėra laisvų, jas reikia pirkti. Pinigų joms vėl nėra skirta. Ir toks atvejis ne vienas. Aš žinau, ką darysiu, bet tie, kurie sudarė programą, galėjo užrašyti eilutę, kiek pinigų reikia skirti programoms.
Kitų dalykų, kiek žinau, nė vadovėlių nėra kuriama. Mokytojai turės kažkur internete ieškoti, kopijuoti, kad vaikai per pamoką turėtų, ką pažiūrėti. Nuo to mokytojo darbas jokiu būdu nepasidaro patrauklesnis. Mokiniai mato, kad mokytojas pavargęs.
Bet kuriuo atveju ir vėl reikės mokinius paruošti egzaminams. Kaip sekėsi šį pavasarį mokyklą baigusiems abiturientams? Ar jų pasiekimai pateisino lūkesčius?
Mūsų mokykloje visi mokiniai išlaikė egzaminus. Kas buvo pasirinkę valstybinius, kas mokyklinius – visi išlaikė. Manau, tai yra labai gerai. Reiškia, mokytojai savo darbą dirba. <...> Kartais gal sudėtinga, bet vis tiek pastangos dedamos.
Kaip mokykloms sekasi, kasmet reziumuoja žurnalas „Reitingai“. O kaip, jūsų akimis, sekasi jūsų mokyklai?
Manau, kad mes irgi turim savo perlų. Mokiniai dalyvauja respublikiniuose renginiuose ir parsiveža prizines vietas.
Kalbant apie rezultatus, žiūrėti į juos ir lyginti mokyklas, mokytojus ar galiausiai vaikus – mes turėtume to atsisakyti. Tas reitingavimas praktiškai nieko nepasako.
Kiti sakytų, kad reitingas parodo, kurios mokyklos yra pavyzdys, o kurioms reikia pasitempti.
Bet į tą reitingą sueina daug aplinkybių, kurių kiti galbūt nenori žinoti. Juk nepasižiūri, kokia socialinė aplinka. Viena socialinė aplinka yra mieste, kur tėvai turi didesnes pajamas ir gali vaikus leisti ir į privačias mokyklas, į tolimas keliones ir kt. Bet yra mūsų socialinė aplinka, kur kartais mokytojas ar auklėtojas turi šiek tiek paremti mokinį, kuris nori išvykti į ekskursiją. O pieštukais, rašikliais, sąsiuviniais mes mokinius remiame per visus mokslo metus.
Todėl sakyti, kuri mokykla geresnė, manau, didesnio absurdo būti negali. Mes turim didžiulę blogybę, kad visur – tik reitingai, tik rezultatai. Mes turim žiūrėti ir ugdyti žmogų. <...> Kur jo gebėjimai, pomėgiai? Kažkur ten jie, pasimetė tarp tų reitingų... Reitingai išvis neparodo žmogaus, neparodo, o ką mes ugdom? Rezultatą ar asmenybę? Dabar išeina, kad tik rezultatą.
Ne kartą yra buvę, kada vaikai, neradę vietos centrinėse mokyklose, ateidavo pas mus ir pabaigdavo mokyklą. Gal žemesniais pažymiais, gal laikydami ne valstybinius, o mokyklinius egzaminus, bet jie pabaigdavo mokyklą ir išeidavo toliau į gyvenimą. <...> Turime ir dabar vieną mokinuką. Jis nėra autistas, tiesiog nenorėjo kalbėti. Visi mokytojai žinojo, kad reikia jam daugiau dėmesio duoti, daugiau nuolaidų padaryti ir būti kantriam. Mokinys pradėjo kalbėti ir po truputį keistis. Va čia yra rezultatas.
Mažai kas kalba apie tai, kad, nepaisant to, kokia mokykla maža, kaime visi vieni kitus pažįsta.
Šito iš mūsų niekas neatims. Kai pradedu pamoką, aš visada nužvelgiu klasę ir pažiūriu vaikams į akis. Nereikia jokių burtų – iškart galiu pasakyti, maždaug kaip mokinys jaučiasi: ar jis liūdnas, ar jis nuskriaustas, ar jis linksmas, ar jis pasiruošė pamokai, ar nepasiruošė. Tada žiūrim – jeigu mokinys tiek nusiminęs, kartais iki ašarų, tada bendraujame su auklėtoja, kas čia atsitiko, gal galime padėti. Manau, kad labai svarbu mokinyje matyti ne tik mokinį, bet ir žmogų su emocijomis. Gal jis mažas žmogus, bet vis tiek žmogus.
Ar to nepakeis Tūkstantmečio mokyklų programa?
Sunku dabar matyti, kas bus ateityje, bet aš tas tūkstantmečio mokyklas prilyginu didelei gamyklai. Tame fabrike vaikas gali ištirpti. Pavirsti mažyčiu sraigteliu, kurio niekas nei matys, nei girdės, nei pajaus jo nuotaikas. Visa tai gali išnykti tose tūkstantmečio mokyklose.
Manote, kad jūsų mokyklai ši reforma nebus naudinga?
Manau, kad mažos kaimo mokyklos neturi išnykti. Jau dabar iki mūsų mokyklos vaikai važiuoja maždaug 40 min. Jie turi anksti keltis, nepavėluoti. Jeigu iki centrinės tūkstantmečio mokyklos reikės važiuoti dar 30 minučių, išeina, kad mokinys daugiau nei valandą turės sėdėti autobuse. Tada abejoju, ar kai kurie vaikai norės baigti vidurinę mokyklą. Gal tenkinsis pabaigę dešimtmetę ar profesinę. O gal visi išvažiuosim į užsienį ir nieko nebereikės.
Vis tiek geriau, kai mokykla yra arčiau. Kad ir 40 min reikia važiuoti, tai ne 1,5 val. Norėčiau pasiūlyti švietimo ministrui atvažiuoti [pas mus] žiemą. Be palydos, be apsaugos. Ir nuo pačios pirmos stotelės žiemą, atsisėdus į autobusą, kartu su mokiniais pavažiuoti kaimo keliukais. Pravažiuoti tą maršrutą, kurį vaikai kiekvieną dieną važiuoja į mokyklą.
Jei vis tik jūsų mokykla gyvuos dar ne vienus metus, kaip įsivaizduojate, joje vyks darbas? Gal mokytojų apskritai nelabai reikės ir pereisime į nuotolinį mokymą?
Kalbant apie mokytojų skaičių, jis yra mažas ir mažės. Didžioje dalis respublikos mokytojų yra mano amžiaus – virš 50 metų. Kai jie po 9 metų išeis į pensiją, aš nežinau, kas bus Lietuvoje. Bus katastrofa.
Teko girdėti kalbas, kad jeigu mokytojų trūks, galbūt padarys nuotolinį mokymąsi. Didesnio absurdo būti nebegali, nes pamatėme per COVID-19 krizę, kokių „rezultatų“ ji davė. Neskaitant to, kad smuko beveik visų dalykų rezultatai, pas mokinius atsirado problemų. Mokiniams reikia tiesioginio bendravimo, pabuvimo kartu. To jie negalėjo patirti per karantiną.
Kalbant apie mokytojus, vienas kitas galėtų dėstyti nuotoliniu būdu, bet informaciją reikia ne tik teikti, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį. Aš neįsivaizduoju, kaip vienas mokytojas, kuris mokė 60 ar 100 mokinių, sugebės ištaisyti atsiskaitomuosius darbus. Jis nėra fiziškai pajėgus. O viską paversti kažkokiais testais irgi nėra įmanoma. Vis tiek mokytojas turi būti šalia mokinio. Jeigu jis matys tik veidą kompiuteryje ir visiškai nepažins to vaiko asmenybės, tai nežinau... Negali taip būti.
Tikriausiai pamatysime, kai ateis dirbti tie pedagogikos studentai, kuriuos aukštosiose mokyklose dabar vilioja stipendijomis?
Labai neteisinga, kai tarp mokytojų sukuria tokia situaciją: jaunas mokytojas atėjęs į mokyklą gaus priedą. Įsivaizduokite – ilgus metus toje mokykloje dirbantis mokytojas negaus nieko. Iškart dingsta lygybė ir teisybė. Tie priedai neišspręs mokytojų problemos. [Pedagogikos studentai] turi pabaigti universitetus ir norėti būti mokytojais. O kaip padaryti mokytojo profesiją patrauklia, to niekas nesprendžia. Kada visuomenė girdi, kad mokytojai „nieko nedirba“, „neparuošia vaikų egzaminams“, kad „rezultatai prasti“, tada tikrai nemanau, kad abiturientas, pasiklausęs tokių kalbų, norėtų būti mokytoju.
