S. Jurkevičius nesupranta, kodėl mokykloms naujais mokslo metais privalu naudoti perteklines priemones, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui. Jis stebisi, kodėl visiems vaikams mokyklose bus privalomos kaukės, neatsižvelgiant į tai, ar jie pasiskiepiję, ar ne.
Taip pat mokyklos vadovui atrodo, kad ugdymo įstaigose neturėtų būti privalu ir dėvėti kaukes, ir atskirti moksleivių srautus – užtektų pasirinkti vieną iš šių priemonių.
Galiausiai S. Jurkevičius piktinasi, kodėl apie kai kurias rekomendacijas ir priemones jam teko išgirsti iš žiniasklaidos, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruošta informacija jį pasiekė likus tik kelioms dienoms iki naujų mokslo metų pradžios – rugpjūčio 26 dieną.
Nors šiais mokslo metais moksleiviai grįžta į klases, darbas mokyklose vis tiek nevyks įprastomis sąlygomis. Su kokia nuotaika į darbus grįšite jūs?
Džiugu, kad grįžtame į mokyklas, tačiau grįžtame pakankamai sudėtingomis sąlygomis. Turiu omenyje, kad organizuoti ugdymo procesą teks šiek tiek komplikuotai. Tai neįneš tikro pasitenkinimo, grįžimo į mokyklas jausmo. Nes vis tiek reikia dėvėti visiems mokiniams kaukes, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiskiepiję, ar ne. Niekam neįdomu, galbūt mokykloje yra visi pasiskiepiję.
Pavyzdžiui, jeigu kalbėti apie mokytojus, pas mus beveik visi mokytojai pasiskiepiję yra. Dėl mokinių pasiskiepijimo dar neturiu visos informacijos. Bet būti su kaukėmis patalpose visą dieną yra tikrai nelengva.
„Jeigu yra kaukės, tai koks tikslas srautus atskirti?“
Mokinių srautų skirstymas irgi komplikuoja ugdymo procesą ir iškreipia natūralų mokyklos funkcionavimą.
Iš vienos pusės labai džiugu, kad grįžtame. Bet manau, kad tie reikalavimai apsunkins ir kurs tam tikrą nemalonų buvimo mokykloje pojūtį. Nes, pavyzdžiui, lygiai prieš metus mokiniams kaukių mokykloje nereikėjo.
Kaip suprantu, kaukes laikote pertekline priemone?
Natūralu. Čia turbūt yra perteklinė priemonė, lygiai taip pat, kaip srautų skirstymas. Manau, iš šitų dviejų reikalavimų turėtų būti arba srautai, arba kaukės. Jeigu yra kaukės, tai koks tikslas srautus atskirti?
Pandemijos metu mokyklos įpareigotos imtis tam tikrų saugumo reikalavimų – srautų valdymo, dezinfekcijos, – tačiau vaikų testavimas bus atliekamas savanorišku principu. Ar tai, jūsų manymu, pakankama saugumo priemonė?
Greitieji antigenų testai ne visada gali parodyti realią situaciją. Yra daug pavyzdžių, kai mokinys sirgo, o užsikrėtimo jie nerodė.
Vis tik turiu omenyje, kad teko bendrauti su mokytojais, kurie mano, jog į mokyklas grįžtantiems vaikams turėtų būti taikomi tokie patys reikalavimai, kaip suaugusiesiems, norintiems gauti galimybių pasą – privalomas testavimas arba vakcinavimas.
Kategoriškos nuomonės šiuo klausimu neturiu. Manau, kad turėtų pasisakyti profesionalai šituo klausimu. Turėtų kalbėti žmonės, kurie tikrai išmano realiai tą situaciją.
Tačiau pernai jūs dirbote būtent tokiomis sąlygomis, kai reikėjo užtikrinti saugumo priemones, atlikti testus, ir matėte, kad to nebūtinai užtenka, nes galiausiai teko pereiti prie darbo nuotoliniu būdu.
Kai kuriais atvejais beveik neįmanoma užtikrinti kai kurių dalykų, reguliuoti srautų, jeigu mokykla yra didelė. Tai priklauso nuo mokyklos patalpų. Tai tiesiog kai kurių dalykų užtikrinti neišeina.
Pernai buvote vienas iš tų švietimo bendruomenės atstovų, kurie garsiai kritikavo ir tuometinio operacijų vadovo Aurelijaus Verygos, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) sprendimus, valdant viruso plitimą mokyklose. O kaip yra dabar? Ar užtenka komunikacijos iš ŠMSM pusės?
Ta informacija, kuri pasiekė mokyklas, pasiekė mus vakar. Tai buvo rugpjūčio 26 diena. Tai turbūt viskas tuo ir pasakyta, kad informacija apie pasiruošimą ugdymo procesui mokykloms, mokytojams, vaikams turėjo būti pateikta tikrai ne rugpjūčio 26 dieną.
Rekomendacijos galbūt buvo paruoštos anksčiau. Tos rekomendacijos, žinote, yra rekomendacijos. Mes rekomenduojame testuotis, rekomenduojame... Bet tokio aiškaus ir paprasto situacijos valdymo ir jos išdėstymo nėra. Dėl to rekomendavimo lieka dar daugiau neaiškumo.
Vakar vyko Vilniaus miesto vadovų pasitarimas. Iš to komunikavimo buvo daug klausimų. Trūksta aiškių atsakymų dėl testavimo, dėl ugdymo proceso. Lyg ir kryptys aiškios, bet aiškios linijos, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, tikrai nėra.
„Reikėtų ne rekomenduoti, o aiškiai pasakyti, ką daryti“
Iš esmės teko tiktai daugiau matyti įvairiuose portaluose informacijos, nei ministerijos puslapyje nurodyta.
Pavyzdžiui, tik iš žiniasklaidos sužinojau apie tris planus moksleiviams. Manau, kad komunikavimas čia turėjo būti labai aiškus iš ministerijos savivaldybėms. Visa informacija turi būti pateikta aiškiame įsakymų lygmenyje, kas, kaip ir kur. Mes pavargome visa bendruomenė, greičiausiai nuo tų visų rekomendacijų. Reikėtų ne rekomenduoti, o aiškiai pasakyti, ką reikia daryti, aiškiai ir trumpai išdėstyti.
Pernai daug kas nuogąstavo, kad nuotolinis ugdymas moksleiviams atvers žinių spragas. Kiek pats tame pastebėjote tiesos?
Tokius dalykus, aišku, sunku yra pamatuoti. Niekas negali to pamatuoti. Be to, tai priklauso ir nuo konkrečios mokyklos, ir nuo konkretaus mokytojo. Jeigu procesas vyko pakankamai kokybiškai, spragų, matyt, neturėtų būti. Tik geros savijautos kontekstas, kaip dabar įprasta sakyti, turėtų būti labiau ryškus ir socialinio kontakto stokojama.
O dėl spragų kyla klausimas, kodėl jos galėjo atsirasti. Juk procesas buvo organizuojamas, jis vyko, kaip ir vyko kontaktiniu būdu. Jeigu atsirado spragos, jos atsirado dėl kažkieno kaltės. Arba nesimokė mokiniai, arba galbūt nevyko kokybiškas mokymas.
Tai aš manau, kad tai truputėlį neapibrėžta situacija, kuri yra sunkiai pasveriama. Iš esmės to niekas negalėtų aiškiai pasakyti. Yra mokyklų, kur vyresnėms klasėms jokių ypatingų spragų nebuvo, procesas vyko pakankamai sėkmingai.
Kalbant apie jaunesnius mokinius, greičiausiai ten galėjo būti įvairių niuansų. Ir dažnai dar kartą pabrėžiu, kai kalbame apie švietimą, visada reikia fokusuotis, apie kokią amžiaus grupę mes kalbame. Nes tai yra labai skirtingi dalykai, kaip skirtingos šalys.
Kiek tai galima laikyti ilgalaike problema? Turiu omeny, atrodo, kad jau dvejus metus mokymas vyksta gana chaotiškomis sąlygomis.
Aš manau, kad taip vyko tik pirmais metais nuo kovo mėnesio iki vasaros chaotiškai. Vėliau pamokos vyko pakankamai natūraliu būdu, visi jau buvo įgavę tam tikrus įgūdžius, buvo įgavę patirtį. Ir, manyčiau, kad tikrai procesas galėjo vykti pakankamai sklandžiai.
Lietuvos mokyklų ugdymo programas esate pavadinęs naftalininėmis. Kaip tik dabar programos yra naujinamos. Kas, jūsų manymų, turėtų būti keičiama iš esmės?
Manau, kad pagrindinis išeities taškas yra tai, kad mes neturime profesionalių žmonių, kurie galėtų parengti tas programas. Tai yra daugiau žmonės, kurie atsitiktiniu būdu subėgę į grupę bando paruošti tas programas. Tai pats išeities taškas yra labai komplikuotas.
Nėra žmonių, kurių darbinė veikla būtų išmanyti programų rengimą ir visa kita. Savaime suprantama, kad jos rengiamos, švelniai tariant, be tam tikros kvalifikacijos, profesionalumo, tiesiog prisirišant prie to, kas buvo, kosmetiškai kai kuriuos dalykus atnaujinant ir įsivaizduojant, kad kažkaip tai turėtų kitaip būti.
Bet kaip tai turėtų būti kitaip ir kaip tai turėtų suveikti, tai, savaime suprantama, Lietuva neturi žmonių, kurie užsiiminėtų programų rengimu.
O kas rengia? Nėra institucijos, kuri rengtų. Subėga žmonės, kurie... Manipuliuojama garsiais vardais, profesoriai, neva mokytojai. Bet nė vienas iš jų to darbo sistemiškai nėra dirbęs. Ir pagal savo įsivaizdavimą kuria tas programas, kaip jos kažkada buvo sukurtos nuo senų laikų. Jas bandoma visą laiką naujinti, kažką daryti, neperprantant, kas iš tikrųjų turėtų būti, ir kas turėtų būti padaroma.
Galutinis rezultatas išeina, kad kartais atnaujinama formaliai. Ir, savaime suprantama, kad dar įnešama ugdymo proceso ir programų kūrimo eigoje tam tikrų naujovių, kurios yra labai stipriai abejotinos ir daugiau idėjiškai iš fantazijų srities, kurios turėtų būti kai kurias atvejais sustabdytos.
Ką konkrečiai turite omenyje?
Pavyzdžiui, ugdymo turinio rinkimąsi tam tikrą procentą mokytojo. Tai iš tiesų labai kvestionuotinas klausimas. Ypač suprantant dabartinę situaciją Lietuvoje. Ugdymo turinys yra vis tik ne pasirenkamas dalykas, o aiškiai fiksuotinas. Tada išeina chaotiška situacija – vieni mokytojai viena renkasi, kiti – kita. Tai yra absurdas.
Be to, norint rinktis ugdymo turinį, reikia turėti kompetencijos, turėti mokymo priemones ir taip toliau. Tai nėra taip paprasta. Mano supratimu, tai tam tikra absurdo raiškos forma.
Kaip manote, kiek toli į ateitį žvelgiant turėtų būti rengiamos tos programos?
Pirmiausiai reikėtų pagalvoti, kas jas apskritai galėtų rengti. Nes, liaudiškai tariant, kas prieina, tas ir bando daryti.
Pavyzdžiui, kaip yra su lietuvių kalbos ir literatūros programa. Tai yra kažkoks nesusipratimas. Tiesiog nepajėgiama paruošti kvalifikuotos programos. Su visomis programomis yra problemos. Vienur galbūt jos didesnės, kitur mažesnės. Bet pats principas yra visur pažeistas.
Ar manote, kad būtent programų problema yra tai, kad daliai vaikų galbūt nėra įdomu mokytis, jie neįsitraukia?
Matote, jei į lietuvių kalbos ir literatūros programą sudedate kūrinius, kurie kai kurias aspektais daro ne tik neigiamą įtaką jaunosios kartos mentalitetui... Galų gale ten yra ir dalykiniai dalykai – poezijos, prozos santykis, kūrinių skaičius. Visa tai turėtų būti gerai pasverta, apmąstyta ir pagalvota.
Žinote, visame tame procese yra daugiau asmeninių ambicijų negu reikalo išmanymo.
Ar teisingai suprantu, kad sakote, jog dalis kūrinių, kalbant konkrečiai apie lietuvių kalbos ir literatūros programą, nebėra aktualūs šiomis dienomis?
Ne, jie ne tiek neaktualūs, bet jie neorientuojantys į kažkokį, drįsčiau sakyti, sveiką pasaulio suvokimą net. Kai kurie jie yra depresyvūs, su suicidiniais kažkokiais momentais, iškreipiantys tikrovę, tam tikromis nišinėmis meninės raiškos priemonėmis, kurios labai smagiai žiūrisi, kai tu galbūt nesi mokykloje. Bet mokyklos kontekste tai tikrai neprisideda prie tinkamo pasaulio suvokimo diegimo į tam tikrą mokinių pasaulėjautą.
„Skaitykite A. Camus „Svetimą“, A. Škėmos „Baltą drobulę“ ir pridėkite J. Kunčino „Tūlą“. Ką galvoje suformuosi perskaitęs šiuos tris kūrinius?“
Nes tai yra svarbūs labai dalykai. Aš visą laiką manau, kad tam tikrų dabartinių kūrinių skaitymas neprisideda prie mentaliteto ir sveikos savijautos formavimo.
Taip kaip dažnai, jūsų manymu, turėtų būti atnaujinamos programos, turint omenyje, kad vaikų kartos greitai keičiasi ir net tarpusavyje ryškiai skiriasi?
Pavyzdžiui, skaitykite A. Camus „Svetimą“, A. Škėmos „Baltą drobulę“ ir pridėkite J. Kunčino „Tūlą“. Ką galvoje suformuosi perskaitęs šiuos tris kūrinius? Kūriniai persmelkti tam tikru absurdu, depresyvia situacija, su suicidiniu kontekstu ir su beprotybės raiškos formomis.
Tai, jeigu tu juos tris skaitysi sistemiškai įsismelkdamas, tai, aš nežinau, tavo galvoje tikrai formuosis ne pozityvi ir optimistinė pasaulio pajauta, o kažkoks negatyvumas ir iškreiptas pasaulio suvokimas.
Nes dalis vaikų yra išsigelbėję dėl to, kad jie rimtai į tai nežiūri, rimtai to neskaito. Bet, jeigu yra tokių mokinių, kurie tikrai rimtai žiūri, dėl amžiaus ir patirties stokos jie neperpranta to dalyko, kuris daro neakivaizdžią, pasąmoninę įtaką žmogaus pasaulėjautos suvokimui.
Nes vis tiek reikėtų gerai pagalvoti kokią savijautą jaunų žmonių galvose formuoja tokie dalykai, o ne aiškinti, kad A. Škėma yra kažkoks stebuklas. Žinote, tokių stebuklų pasaulyje galima surasti ne vieną ir ne du.
Dar noriu pabrėžti, kad nesu prieš tuos kūrinius, jokiu būdu ne. Bet aš esu prieš, kad būtų nesavalaikiai dalykai.
Dar norėčiau grįžti prie nuotolinio mokymo. Įsivaizduojama, kad nuotolinis mokymas šiuolaikiniams moksleiviams turėtų būti patrauklesnis, nes jie jaukiai jaučiasi su technologijomis. Kiek tame matote tiesos?
Nuotolinis mokymas, kaip tam tikra trumpalaikė priemonė, yra pozityvus reiškinys. Koks yra pozityvumas, tai leidžia naudotis naujų technologijų teikiamomis galimybėmis. Iš tiesų išmokti naudotis naujomis programomis, komunikuoti nuotoliniu būdu – tai didžiulis pliusas.
Kitas dalykas, tai lygtai kažkokia naujo mokymo forma, kuri suteikia tam tikrų privalumų. Pavyzdžiui, klasės suskirstymas į grupes. Nuotoliniu būdu tą galima padaryti efektyviau ir be triukšmo. Suskirstai mokinius į grupes, po to juos sugrąžini, procesas vyksta ramiau, sklandžiau, kažkuria prasme efektyviau. Vienu ar kitu būdu tie dalykai turi savo ryškių privalumų.
Bet, savaime suprantama, nuotolinis mokymas gali būti taikomas tikrai trumpose atkarpose. Jis suteikia klasės susirinkimo galimybes patogesnes, susirinkimams organizuoti galima sukviesti vaikus ir nelaukti po pamokų.
Vis tik tas gyvas kontaktas turi savo neįveikiamų pranašumų. Tai, manau, nuotolinis mokymas turi pliusų, naudojant jį saikingai.
Prieš tai aptarėme, kad galbūt ne visoms mokykloms pavyks sėkmingai pritaikyti saugumo reikalavimus, bandant išvengti COVID-19. Kiek matote grėsmių, kad ir šiemet teks grįžti prie nuotolinio ugdymo?
Manau, kad yra daromos maksimalios priemonės, kad būtų išvengiama epidemijos plitimo. Uždedamos kaukės nesigilinant visiems, nepriklausomai nuo to, ar bendruomenė yra pasiskiepijusi.
Yra labai garsus A. Čechovo apsakymas „Žmogus futliare“, kurį visi žinodavo, kaip „Brisiaus galą“, kurie dar mokėsi sovietmečio mokyklose. Ten mokytojas gyveno kaip žmogus futliare.
Tai mes dabar esame bandomi įstumti į futliarą, kad kažkas neatsitiktų. Tokiu būdu stumiant tą futliarą, iš vienos pusės, stengiamasi apsisaugoti nuo užkrato plitimo bet kokiomis priemonėmis, kurios kartais peržengia net ir sveiko proto supratimo ribas.
O iš kitos pusės, mes visai negalvojame, o kokią tos priemonės įtaką daro mokinių psichinei sveikatai, kai kuriais aspektais – net ir fizinei.
Rugsėjo 1-ąją parlamentinės frakcijos ketina pasirašyti susitarimą dėl švietimo. Kiek tokie susitarimai, jūsų akimis, yra deklaratyvūs, o kiek turi turinio?
Aš manau, tai yra dekoratyvus arba viešųjų ryšių akcijų procesas, kada stengiamasi vėl kažką daryti, matant, kad kažkas švietime nevyksta, dėl kažko susitarti. Bet to susitarimo turinys ir tų problemų išmanymas, mano supratimu, tikrai neišsprendžia nieko formaliai. Sukuriama tiktai iliuzija, kad kažkas buvo daroma.
Kaip nesugebėjome sudėlioti programų, taip ir nesugebėsime susidėlioti. Kaip nesugebėjome komunikuoti dėl tam tikrų dalykų, taip ir toliau nesugebėsime. Bet už tai deklaratyviai galėsime sakyti, kad visi ten kažką tariasi, ką kalbėjo ir taip toliau. Po tiek metų švietimo sistemoje matome, kad esminės problemos, kurios tikrai nėra išsprendžiamos, jos tiesiog paliekamos.
„Mokyklos jau dabar neturi mokytojų. Gal geriau vieną šitą klausimą išsispręsti?“
Kaip ir tas etatinis apmokėjimas ir absurdiška sistema sukurta. Net nekalbama apie tai, kad galbūt reikėtų kažkaip išspręsti problemą, kuri akivaizdi, – mokytojų apmokėjimo tvarkos klausimas, apie kurį net nediskutuojama. Nediskutuojama ten apie ugdymo programas, neieškoma būdų, kaip spręsti iš tiesų gyvybinius mokyklų klausimus.
Vietoj to diskutuojama klausimais, kurie tiesiogiai lyg ir nesisieja su pačia ugdymo sistema. Tai, manau, kad čia tiesiog iliuzinis įsivaizdavimas, kad yra kažkas sprendžiama.
Mokyklos jau dabar neturi mokytojų. Gal geriau vieną šitą klausimą išsispręsti kažkokį? Arba išsikelti tris kažkokius aiškius klausimus, kurie yra gyvybiškai svarbūs išsaugoti švietimo sistemą nesugriuvusią.
Tai aš matau, kad tai nelabai ir domina. Akivaizdu yra tai, kad yra milžiniškas mokytojų trūkumas. Antras dalykas, akivaizdus tų programų kontekstas, ypač nekokybiškas ir to turinio valdymas. Taip pat dalykininkų problema yra labai ryški, dalyko turinio išmanymo kontekstas net nepozicionuojamas visos valstybės lygmeniu.
Toliau vaikų nuteikimo mokymuisi linija yra iš tiesų abejotina. Niekaip negalime pasakyti, kad iš tiesų ateiname į mokyklą siekti kokybiškų žinių. Ir pati ideologija, kuri turėtų užtikrinti kokybiško ir mokymo, ir mokymosi siekimą, yra neišpozicionuota. Tai atrodo šalutinis dalykas. Visa tai ir duoda situaciją, į kurią dabar esame įklimpę.
