Apie Lietuvą sukrėtusius atvejus, kai jaunuoliai apsinuodija, patenka į reanimaciją dėl naujų psichoaktyvių medžiagų vartojimo, efektyvius šios problemos sprendimo būdus, narkotikų platintojus vaikus ir kitas jaunuolių priklausomybių problemas kalbamės su Psichologijos katedros lektoriumi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, psichologu, dirbančiu su priklausomais asmenimis Liudu Vincentu Sinkevičiumi.
Tvirtinama, kad narkotinių medžiagų vartojimas tarp paauglių yra labai išaugęs. Ar Jūs, kaip psichologas, tą matote ir praktikoje, daugėja besikreipiančių pagalbos?
Be abejo, mes girdime medikų, policijų atstovų pasisakymus ir panašiai. Tai ir psichologai visą tai mato, kad praktikoje yra didelis padidėjimas. Tiktai mes tokių kažkokių tyrimų objektyvių, kiek kartų jis padidėjęs, neturime.
Kokio amžiaus jaunuolių, turinčių priklausomybių, tėvai dažniausiai kreipiasi pagalbos? Ar tai 15–16 metų paaugliai, ar jaunesni?
Amžius labai mažesnis, sakyčiau, negu norėtųsi. Jeigu prieš kokius tris metus mes taip ir turėjome kokius 15–16 metų, tai šiandien dienai mes turime 13–14 metų. Ir tie 13–14 metų paaugliai vartoja sunkiuosius narkotikus ar psichoaktyvias medžiagas, ko niekada nebuvo. Ir tas vyksta, sakyčiau, dėl galimybių, nes tuos sunkiuosius jie nesišvirkščia, bet garina, uosto, tai tas jiems atrodo patrauklu, aišku, čia ir kažkokių filmų įtaka ir panašiai.
Bet tokį ryškų pasikeitimą matome po koronos. Iš esmės matome tyrimuose, kad nuo 2014 iki 2018–2019 metų dvigubai padidėjo elektroninių cigarečių garinimas. Korona sustabdė šį padidėjimą. Na, bet po koronos gavosi toks proveržis, čia turbūt visi pradėjo leisti pinigus.
Kai buvo korona, karantinas, tada berods net 30 proc. nepilnamečių metė rūkyti ir cigaretes, ir elektronines cigaretes, o po to vėl viskas atsigavo.
„Amžius labai mažesnis, sakyčiau, negu norėtųsi. Jeigu prieš kokius tris metus mes, va, taip ir turėjome kokius 15–16 metų, tai šiandien dienai mes turime 13–14 metų. Ir tie 13–14 metų paaugliai vartoja sunkiuosius narkotikus ar psichoaktyvias medžiagas, ko niekada nebuvo. Ir tas vyksta, sakyčiau, dėl galimybių, nes tuos sunkiuosius jie nesišvirkčia, bet garina, uosto, tai tas jiems atrodo patrauklu, aišku, čia ir kažkokių filmų įtaka ir panašiai“, – tvirtina L. V. Sinkevičius.
Kaip manote, kiek juodosios rinkos išsiplėtimui, naujų medžiagų atsiradimui galėjo turėti įtakos elektroninių cigarečių su skoniais uždraudimas, nors ir matome, kad uždraudus, jie toliau pardavinėjami?
Aš su nepilnamečiais dirbu daug, tai tikrai dėl to juodoji rinka neišsiplėtė. Juodojoje rinkoje skonių praktiškai nėra, jiems to nereikia. Ten yra maždaug penkis kartus ir daugiau viršytina nikotino dozė, tai didžioji dalis nepilnamečių, jie perka iš juodosios rinkos. Tai yra ir pigiau, ir daug didesnis poveikis.
O tas elektroninių cigarečių su skoniais draudimas yra tėvų komiteto iniciatyva, kad draustų būtent pildomas elektronines cigaretes. Tai aš palaikau šitą iniciatyvą, nes Jungtinėse Amerikos Valstijose matome, kad buvo tikrai daug apsinuodijimo situacijų ir buvo tiesiog uždrausta prekyba, jog situacija būtų sureguliuota.
Kai kurie ekspertai ir politikai tvirtina, kad yra per mažai duomenų, kurie parodytų realų psichoaktyvių medžiagų paplitimą tarp jaunuolių, todėl neišeina efektyviai spręsti problemos. Kaip Jūs manote, kiek tai yra problema, ar savivaldybėse turi būti atliekami pastovūs tyrimai? Kas už tai turėtų būti atsakingas, tai inicijuoti?
Nežinau, kas turėtų rinkti tuos duomenis. Čia kaip paprastai pas mus būna: kelis metus posėdžiaus visi, paskui nusipirks kokį bakalauro lygio tyrimą už 100 tūkstančių ir galų gale pasiskelbs, kad kažką rado. Bet, manau, paimti duomenis galėtų vaiko teisių apsaugos tarnyba ir tuo pačiu policija. Čia vidiniais resursais galima šitą išspręsti ir mes tikrai gautume tikslius skaičius, atitinkančius realybę.
Problema tame, kad niekas nieko nedaro, kol nėra duomenų. Kad mes tyrimų neturime, tai tikrai dėl to nedaugėja vartojimo, bet tiesiog mes nieko nedarome, tai automatiškai tas vartojimas didėja mums už akių. Kadangi praktikoje tikrai matome, kad tų atvejų daugėja ir tie atvejai sudėtingėja, tai, sakyčiau, jog problema blogėja.
Kaip vertinate politikų pasiūlymus, kurie yra susiskaidę į dvi stovyklas? Liberalai siūlo eiti prevenciniu keliu, skirti daugiau lėšų popamokinei veiklai, o kairieji – griežtesnę kontrolę, tikrinti mokinių daiktus, po klases vedžioti šunis.
Bausti, neleisti – nėra pats geriausias variantas, bet vėlgi, taikyti šalyje dvigubus standartus irgi negalima. Autostradoje pristatyta greičio matuoklių, jų visur yra pilna, politika yra tokia bausti, neleisti. Tai kodėl šitoje vietoje iš policijos negalėtume sulaukti to paties, kas liečia vaikus, kurie vartoja psichoaktyvias medžiagas? Tai būtų žymiai stipresnis užtikrinimas.
O aš visada esu ir už prevencijas, bet, manau, kad čia turėtų dalyvauti visi vienu metu. Tai reiškia, kad mes prevencijai jau šiek tiek vėluojame, bet ją taikyti vis tiek galime. Tai reiškia, kad mums reikia šviesti vaikus ir tėvus. Tada, manau, reiktų taikyti jau ir intervenciją, plėsti nepilnamečių reabilitacijų tinklą, nes šiandien dienai tikrai trūksta vietų, nes tokių įstaigų turime turbūt tik keliolika visoje Lietuvoje. Ir tų reabilitacijų reikėtų ilgalaikių, mes kalbame apie metų ir dar ilgesnį reabilitacijos laikotarpį.
O kratos mokyklose ir visa kita irgi turi pagrindo. Na, nes negali vykti toks akivaizdus, viešas vartojimas tualetuose ir prekyba tarp nepilnamečių.
O kitas dalykas – mūsų žvaigždžių visas tinklas, kuris kuria tam tikras dainas su žodžiais, kad reikia vartoti, ir nepilnamečiai to klauso. Tai turbūt iš jų norėtųsi sąmoningumo šitoje vietoje. Galbūt jaunimui reiktų pasakyti, kad čia tik dainos žodžiai, tu nerūkyk tos žolės ir panašiai.
Ar griežtos priemonės turėtų neigiamų pasekmių vaiko psichinei būsenai, privatumui? Kokių?
Žinoma, kad turėtų, jeigu mes žiūrime į tobulą žmogų, bet turbūt visada reikia rinktis. Jei bet koks sprendimas yra negeras, nemalonus, tai reikia pasirinkti mažiau nemalonų.
Jūs įsivaizduokite, ką tada daryti, kai ateina tėvai ir klausia, ką daryti su 13 metų vaiku, kuris nuolat vartoja narkotikus? Praktiškai gyvena „Euforijos“ seriale, tai ką daryti su tuo vaiku? Mes neturime, ką daryti, mes net tokių paslaugų neturime Lietuvoje, net tokio gydymo, nieko panašaus. Tai manau, kad grąžinus laiką tiek tėvai, tiek tas vaikas būtų pasirinkę geriau tą patikrinimą daiktų, negu papuolimą į tokią situaciją.
„Jūs įsivaizduokite, ką tada daryti, kai ateina tėvai ir klausia, ką daryti su 13 metų vaiku, kuris nuolat vartoja narkotikus? Praktiškai gyvena „Euforijos” seriale, tai ką daryti su tuo vaiku? Mes neturime, ką daryti, mes net tokių paslaugų neturime Lietuvoje, net tokio gydymo, nieko panašaus. Tai manau, kad grąžinus laiką tiek tėvai, tiek tas vaikas būtų pasirinkę geriau tą patikrinimą daiktų, negu papuolimą į tokią situaciją“, – sako L. V. Sinkevičius.
Tai, pavyzdžiui, sakote, ateina toks tėvas su vartojančiu vaiku, reiškia, kad sprendimo nėra jokio? Ką daryti tiems tėvams, kad vaikas išsigydytų priklausomybę?
Visada ieškome sprendimų, darome ir padarome. Bet aš kalbu plačiu mastu, jeigu mes kalbame apie tuos skaičius, kurie jau yra, tai visi gydymo tikrai negaus. Ir kokybiškos paslaugos tikrai yra labai brangios.
O kitas dalykas – priklausomybės sindromas yra gydoma liga, bet tai nėra išgydoma liga. Tai čia nėra kaip sloga, mes kalbame apie ilgalaikius poveikius. Mes ir valstybės mastu kalbame apie labai ilgalaikius poveikius, kas bus.
„O kitas dalykas – priklausomybės sindromas yra gydoma liga, bet tai nėra išgydoma liga. Tai čia nėra kaip sloga, mes kalbame apie ilgalaikius poveikius. Mes ir valstybės mastu kalbame apie labai ilgalaikius poveikius, kas bus“, – teigia psichologas.
Kalbant apie tėvus – koks jų vaidmuo šioje situacijoje? Kaip pats pastebite, ar jie kreipiasi jau pažengusioje stadijoje, ar dažnai kreipiasi tik pamatę pirmus neigiamus elgesio požymius?
Didžioji dauguma kreipiasi jau kritiniais atvejais, kai jau būna ir daug paslaugų išbandę, ir per specialistus perėję. Tai liūdna, aišku, nes pačioje pradžioje daug lengviau bandyti viską sureguliuoti, bet tėvų vaidmuo yra vienas iš kertinių, mano akimis. Nes tėvai orientuojasi į mokyklas, į kažkokias institucijas, bet visas kaip ir auklėjimas, kažkoks vaiko gyvenimo, jo veiklų reguliavimas, paskatinimų sistemos vyksta šeimoje. Tai faktas, kad būtent tėvams reikia to švietimo. Aš manau, kad ir tas pasipriešinimas vyksta dėl, pavyzdžiui, to, jog mokyklose kratas daro, su šunimis vaikšto, tai būtent dėl to tėvai ir skundžiasi, nes jie nesupranta pagrindo šitiems veiksmams.
Tai turbūt reikėtų dideles žinias nukreipti į tėvus, juos informuoti apie visą šitą situaciją ir panašiai, kad tos elektroninės cigaretės, kurias rūko, „Smile“ ir visi kiti supilti narkotikai – tai nėra tas alutis, kaip prieš 20 metų, o jis turės tikrai dideles pasekmes ir tada, manau, šitas jiems suteiktas sąmoningumas atvertų ir institucijoms kelią veikti kartu. Ir tada nebūtų pasipriešinimo.
Turbūt tėvai net nesupranta, ką vaikai rūko ir kiek tai pavojinga. Ir ekspertai nežino, kas tai per medžiagos.
Nėra tyrimų apie naujas psichoaktyvias medžiagas, kurios maišomos, na, realiai apie viską, ką vartoja šiandieniniai nepilnamečiai. Tyrimų nėra ir, manau, kad jų niekada nebus, nes tai neįmanoma. Suprantate, tai yra tokia imtis, kiekvienoje dozėje vis kita sudėtis. Tai nelabai yra prasmės paimti 100 dozių ir ištirti. Kaip mes apibendrinsime rezultatus?
Nes kiekvienoje elektroninėje cigaretėje, ką jie įsipila, yra visiškai skirtinga sudėtis. Tai, va, tuo ir pasižymi tos naujos psichoaktyvios medžiagos, kad mes tiesiog negalime nustatyti sudėties ir automatiškai negalime daryti tyrimų, koks bus tų medžiagų poveikis smegenims, galime tiktai spėti, jog tas poveikis bus bent jau toks, koks yra nuo standartinių medžiagų arba blogesnis.
O kalbant apie siūlymą gaudyti ne vartojančius vaikus, o platintojus, tai ką daryti tuo atveju, jei platintojai dažnai būna ir patys vaikai?
Geras klausimas, tai yra tiesa šiaip. Aš pats ne vieną nepilnametį turėjęs, kur, va, pavyzdžiui lieka keli mėnesiai iki 16-os metų ir jau jis perleidžia estafetę kitam. Nes jie žino įstatyminę tą bazę, kada gali platinti, kada jiems mažesnės baudos ir nebus kažkokio laisvės atėmimo. Ta problema yra.
Man atrodo, reikėtų pradėti nuo ankstyvo švietimo. Tos šalys, kurios anksčiau susidūrė, tarkime, su alkoholiu daugiau ir panašiai, kaip ir Islandija būtų pavyzdys arba Skandinavija bendrai, tai visi pradėjo nuo stiprios socialinės reklamos. Aš už tai, kad reikia ankstyvos prevencijos.
