Kalbos apie ruošiamus teisės aktus, kurie įgalintų darbdavius nušalinti nuo darbo nesiskiepijančius darbuotojus ar tam tikrų profesijų atstovams skiepus padarytų privalomais, vėl paskatino diskusijas apie nepageidaujamo skiepo poveikio žalos atlyginimo sistemos reikiamybę.
Šiuo metu yra numatyta, kad jei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai padaryta žala nėra neišvengiama, ji atlyginama iš Valstybinės ligonių kasos administruojamos sąskaitos, kurioje kaupiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų įmokos žalai atlyginti, lėšų.
Kada galima tikėtis žalos atlyginimo?
Kaip nurodo Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) COVID-19 vakcinų atveju taikomos tos pačios žalos atlyginimo taisyklės, kaip ir kitų vaistų atveju, t. y. žala iš „žalos be kaltės“ sąskaitos neatlyginama (nes laikoma neišvengiama), kai vakcina vartojama laikantis šios vakcinos charakteristikų santraukoje nurodytų sąlygų ir liga ar sveikatos sutrikimas atsiranda dėl jų farmakologinių savybių.
„Žmogus vakcinuodamasis supranta, koks yra galimas šalutinis poveikis ir sutinka, kad vaistas būtų suleidžiamas – kaip ir bet kurios operacijos ar kitų vaistų vartojimo atveju“, – nurodė sveikatos apsaugos ministro patarėja Aistė Šuksta.
Tuo metu žala iš „žalos be kaltės“ sąskaitos gali būti atlyginama tik tada, kai vakcina vartojama nesilaikant minėtų sąlygų (t. y. dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo – netinkamo vakcinos laikymo, paruošimo, suleidimo ar kt.).
Dėl nepageidaujamo vakcinų poveikio dėl žalos atlyginimo galima kreiptis, ir jei nutiko charakteristikų santraukoje nenurodytos nepageidaujamos reakcijos. Tačiau norint tą įrodyti laukia teismų kelias.
„Kai patiriamas šalutinis vakcinos nepageidaujamas poveikis, kuris nebuvo nurodytas preparato informaciniame lapelyje, kai vakcina suleista vadovaujantis gamintojo nurodymais, atsakomybę už tai neša gamintoja ir nukentėjęs asmuo gali kreiptis bendra teismo tvarka dėl žalos atlyginimo. Ar jam pavyks tą žalą prisiteisti, tai jau kitas klausimas “, – sakė A. Šuksta.
SAM pridūrė, kad kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinama, ar žala paciento sveikatai kilo dėl vakcinos poveikio, ar dėl teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, ar dėl kitų priežasčių. Be kita ko, vienodos taisyklės galioja visų vaistų (įskaitant ir kitokias vakcinas, t. y. ne nuo COVID-19) atveju.
Diskusijas būtina atnaujinti
Sveikatos politikai vieningai sutaria – jei jau prabilta apie neišvengiamą skiepų privalomumą, būtina atnaujinti diskusijas apie „žalos be kaltės“ atlyginimo modelio veikimą ir COVID-19 vakcinos atžvilgiu.
„Ta kalba jau buvo – ir ministerija, ir komitetas svarstė ir įvardinome problemas, dėl kurių šiandien negalime to padaryti. Visgi jei kalbame apie privalomą skiepijimą, aš daugiau siūlau, rekomenduoju, kad visgi nereikėtų kalbėti apie privalomą skiepą.
Galbūt reikėtų kalbėti apie griežtesnį galimybių paso naudojimą, kuriame yra trys pasirinkimai – jį būtų galima gauti persirgus, jei turi antikūnų, pasiskiepijus arba testuojantis“, – savo nuomonę išsakė Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas.
Eksministras Aurelijus Veryga sutiko, kad prie diskusijų reikia grįžti, tačiau pabrėžė, kad situacija yra neeilinė, nes iki šiol vakcinos nebuvo privalomos.
„Jei mes pradedame kalbėti apie kažkokius privalomumas, kai žmogus nebeturi alternatyvos, žinoma, kad tokie mechanizmai turi būti sudėlioti ir veikti. Bet iki šiol galėjo būti atlyginta ta žala, kurios buvo galima išvengti. Kitaip sakant, įvyko kažkas, ko bent teoriškai buvo galima išvengti. Žalos atlyginimas niekada neapimdavo tokių būsenų, kurių nei gali numatyti, nei išvengti“, – priminė jis.
Siūlo įstatymo pataisas ekstremaliai situacijai
Anot pašnekovo, iki šiol informuotas žmogus sprendimą priimdavo pats, bet jei jis nebegalės to padaryti, tai asmens logika kiek pasikeičia.
„Vakcinos niekada nebuvo privalomos, žmogus turėdavo būti informuojamas, kad gali kažkas būti, vertinama jo būsena, juk yra tokių būklių, kada irgi negali žinoti, kas nutiks. Pavyzdžiui, žmogus yra alergiškas ar jautrus kokiai sudedamajai daliai, yra anafilaksinės reakcijos, tai kaip tada atlyginti – ar gali ją atspėti ar ne?
Bet jei šis sprendimas žmogui taps kaip prievolė, tada ta logika, kad aš žinau, sutinku, dalinuosi tam tikrą atsakomybę, suprantu, kad man žalos neatlygins, „išsijungia“. Tada pats žmogus nebegali priimti sprendimo ir tada jam bet kokiomis aplinkybėmis turi galioti atlyginimas už patirtą žalą“, – kalbėjo A. Veryga.
Be kita ko, jis pridūrė, kad tokių asmenų, kurie patyrė žalas, nėra daug, todėl, sudėliojus saugiklius, kad nebūtų piktnaudžiaujama, ministerija galėtų apsispręsti ir papildyti jau egzistuojantį įstatymą.
„Galima būtų papildyti žalas, ypač kai vykdoma tokia masinė kampanija, esant ekstremaliai situacijai. Tai būtų pavieniai atvejai, bet tai nuimtų dalį įtampos, baimių ir bereikalingų ginčų. Aišku, dar skiepo poveikį sveikatai reikia įrodyti, tačiau tam tikrais atvejais tai įmanoma padaryti“, – kalbėjo eksministras.
Pritartų dėl sistemos visoms vakcinoms ir vaistams
Seimo narė Jurgita Sejonienė teigė taip pat palaikanti žalos atlyginimo idėją, tačiau ne vien išskirtinai COVID-19 vakcinų atveju.
„Manau, kad tai būtų logiška kalbant ne tik apie COVID-19 vakcinas, bet visus skiepus ir visus vaistus. Pavyzdžiui, kaip veikia Junginėse Amerikos Valstijose veikia žalos atlyginimo sistema. Kitas klausimas būtų, kas turėtų prisiimti finansinę atsakomybę – ar valstybė, ar gamintojas.
Kaip žinia, sveikatos priežiūros paslaugų atveju finansinę atsakomybę prisiima įstaigos, kurios moka įmoką į fondą, iš kurio vėliau atlyginamos žalos. O vakcinacija yra valstybės deleguota funkcija, kurią atlieka sveikatos priežiūros specialistas, bet tai neturėtų būti sveikatos priežiūros įstaigų ar juo labiau specialistų atsakomybė“, – dėstė ji.
Skatintų pasitikėti skiepais
Lietuvos advokatų tarybos pirmininko Igno Vėgėlės nuomone, žalos atlyginimo instituto sukūrimas visų pirma rodytų valstybės pasitikėjimą skiepais ir galėtų tapti dar viena motyvacine priemone vakcinuojantis.
Priminęs, kad apskritai žalos atlyginimo institutas vartojant vaistą nėra niekur įtvirtintas, pašnekovės atkreipė dėmesį į dabartinės situacijos niuansus.
„Tam ir yra informacinis lapelis, kad žmogus apsispręstų, reikia jam vartoti vaistą ar ne, pasižiūrėtų, koks šalutinis poveikis, rizikos ir pasikonsultuotų su gydytoju dėl galimos rizikos ir naudos. Bet šiuo atveju problema yra ne ta, kad reikėtų privalomai nustatyti žalos atlyginimo institutą.
Žalos atlyginimo instituto sukūrimas visų pirma rodytų valstybės pasitikėjimą skiepais ir galėtų tapti dar viena motyvacine priemone vakcinuojantis.
Tačiau nuo to momento, kai nustatome sistemą, pagal kurią asmuo yra verčiamas vakcinuotis, kai vienaip ar kitaip tai yra įtvirtinama, įrašoma, kad tam tikrų specialybių asmenys privalo būti vakcinuoti, diskriminuojant asmenį dėl to, kad jis nevakcinuotas nustatant jam nepakeliamą naštą, galbūt ribojant sveikatos apsaugos ir susirgus reikalaujant susimokėti, kai nustatoma sistema, kai asmeniui patogiau vakcinuotis, nei nesivakcinuoti, nuo tada kalbame apie tai, kad jei valstybė nori sąžiningai veikti šioje srityje, tai patogiausias būdas išvengti bent jau negatyvo yra sukurti sistemą, kuri rodo valstybės pasitikėjimą skiepais“, – kalbėjo teisininkas.
I. Vėgėlė sutiko, kad esama daug teisinių niuansų, kaip nustatyti priežastinį skiepo poveikio ryšį. Tačiau, jeigu norima, tą padaryti įmanoma.
„Nes tam tikri negatyvūs, labai reti atvejai po atskirų skiepų yra žinomi ir nustatyti. Jei, kalbant apie riziką susirgti tromboze, iš pradžių buvo kalbama apie 1 asmenį iš milijono, dabar Pasaulinė sveikatos organizacija nurodo, kad Anglijoje tai būtų 1 asmuo iš 250 tūkst., o ES vidurkis – 1 iš 100 tūkst. Tai tam tikra labai nedidelė rizika yra. Ir norint parodyti, kad valstybė tą riziką žino ir galvoja, kad nauda yra didesnė nei rizika, tai reikėtų paskatinti asmenis tokia priemone“, – dėstė jis.
Yra išimčių dėl privalomo skiepijimo
Anot teisininko, tokia atlyginimo už žalą sistema vargu ar pakeistų situaciją su asmens diskriminavimu ir teisių pažeidimu, bet bent numalšintų susipriešinimą.
„Žmogaus gyvybė yra neliečiama ir asmuo neliečiamas. Šių teisių negalima apriboti net karo ar nepaprastosios padėties atveju. Negali būti bendrojo gėrio, jokios priežasties, dėl ko verstumėme rizikuoti atimti gyvybę, jei žmogus taip mano, kad tai rizika jo gyvybei.
Žalos institutas nepadėtų pateisinti tokių apribojimų, bet tai būtų geresnė priemonė nei prievartiniai mechanizmai, kurie dabar yra bandomi įdiegti skatinant asmenų susipriešinimą šaliai ypač sudėtingoje situacijoje“, – kalbėjo I. Vėgėlė.
Visgi jis pažymėjo, kad tam tikroms specialybėms gali būti numatytos medicininės procedūros.
„Pavyzdžiui, pedagogas ar dėstytojas kas penkerius metus privalo tikrintis dėl tuberkuliozės. Žinoma, tai nėra tolygu skiepui, kuris yra vaistinis preparatas. Bet vis tik tam tikros išimtys grupėms asmenų, ko gero, būtų leistinos. Tačiau jos turėtų būti labai tiksliai atrinktos, turi būti labai aiškiai pagrįsta.
Ir kiekvienu atveju turėtų būti labai individualus naudos ir rizikos analizės patikrinimas. Juk iki šiol, kai skiepydavome visus asmenis, tikrinome jų sveikatą, aiškinomės, ar galima vienu ar kitu atveju daryti tam tikras procedūras. Šiuo atveju mes pamiršome, kad skiepo šalutinio poveikio rizika padidėja dešimteriopai, jeigu mes vaistinį preparatą vartojame nepatikrinę asmens sveikatos“, – dėstė teisininkas.
Teisininkas pridūrė, kad net tais išimtinais atvejais, kai skiepas galėtų tapti privalomas, turi būti sudarytos sąlygos, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės nesiskiepijant.
„Tai pamatinės dogmos ir šiuo metu negirdžiu teisinių argumentų, o tik politinius lozungus ir žmonių skirstymą. Reikia padėti žmonėms susiskiepyti, ypač rizikos grupėms“, – pažymėjo I. Vėgėlė.
