Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, politologė Rima Urbonaitė sako, kad į susidariusią situaciją atvedė keletas veiksnių. Pirma, tiek ankstesniais metais, tiek šioje kadencijoje opozicija nebesiima kitokių būtų išpešti atsakymams iš ministrų kaip tik organizuodami interpeliacijas. Nes tai atneša viešumą, žiniasklaidos dėmesį.
„Kam Vyriausybės valandos Seime, kam galimybė siųsti rašytinius paklausimus, kam galimybė išsikviesti ministrus, kad jie atsakytų į klausimus Seimo posėdyje, jeigu tu gali turėti interpeliaciją, kuri atneša daug daugiau naudos viešojoje komunikacijoje, pritraukia daugiau dėmesio? Paskutiniu metu matau, kad Vyriausybės valandos yra daugiau nei nykios, jeigu atsidarau statistiką, aš matau, kad paklausimų per visą kadenciją nė vieno, rašytinių klausimų matau visus 18. Paskutinis buvo kovo 31-ąją. O kai tu rašai paklausimą, Vyriausybės narys, ministras privalo atsakyti, tu negali negauti atsakymo. Bet tuo nesinaudojama. Ir tada interpeliacija yra kaip būdas gauti atsakymus. Tai yra šioks toks žaidimas, pavadinkime taip“, – teigia R.Urbonaitė.
Bet valdančiųjų sprendimą balsavimą dėl ministro K. Navicko interpeliacijos perkelti ne į posėdį ketvirtadienį, o į trečiadienį, kai opozicija apie tai informuota tik antradienį vakare, R. Urbonaitė irgi vadina „žaidimu“. Paklausta, ar taip buvo pasielgta dėl to, jog K. Navickui grėsė atstatydinimas, mat juo nepatenkinti ir kai kurie valdantieji, ar dėl to, kad norėta įkąsti opozicijai, R. Urbonaitė svarstė, jog gali būti abu variantai.
Netikėtai surengtą posėdį trečiadienį opozicija boikotavo, bet ketvirtadienį paaiškėjo, kad Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen iš posėdžių grafiko išbraukė visus opozicijai atstovaujančius vicepirmininkus, kas reiškia, kad jie negalės pirmininkauti Seimo posėdžiams. Situaciją taisyti puolė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis pavadinęs tai klaida ir paraginęs ją ištaisyti.
„G. Landsbergio atsiprašymą ir paraginimą sutvarkyti tą posėdžių pirmininkavimo grafiką mes girdėjome. Čia kaip ir buvo atsiprašyta ir pasakyta, jog tai klaida. Dabar mes matome tolesnį opozicijos veikimą, bet iš kitos pusės opozicijai irgi reikia pagalvoti, kur tai veda. Ar tas demaršas išspręs situaciją? Nes aš iš kai kurių Seimo narių matau kalbėjimą apie pirmalaikius rinkimus“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
„Arvydas Nekrošius priminė, kad panaši situacija prieš kelis dešimtmečius atvedė į pirmalaikius rinkimus. Tai aš ir klausiu, koks galutinis tikslas yra?” – pridūrė politologė.
Pagal Konstituciją, pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami, jeigu tam pritaria ne mažiau nei trys penktadaliai Seimo narių arba tą gali daryti prezidentas, jeigu parlamentas per mėnesį nepriima sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos, jei per du mėnesius dukart nesugeba pritarti Vyriausybės programai arba jei Vyriausybės siūlymu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Taigi pirmalaikiai rinkimai nėra paskelbiami itin lengvai.
„Sakyčiau, kad tai abiejų pusių žaidimai, abiejų pusių ambicijos ir abiejų pusių klaidos“, – sako R.Urbonaitė, pabrėždama, kad prezidentas Gitanas Nausėda šįkart yra teisus ragindamas susėsti ir tartis.
Politologė atkreipia dėmesį ir į tarptautinę bei ekonominę aplinką: Rusija yra užpuolusi Ukrainą, gyventojai kasdien stebi augančią infliaciją, jau kalbama apie ekonomikos recesiją. „Kontekstas yra blogas. Jeigu Seimas visiškai nenori prarasti savo veido (čia visi dabar kalbame apie kitą veidą), tai visų interesas yra realiai susėsti ir išsiaiškinti, nes jeigu toliau tęsis posėdžių boikotas, mes turėsime ydingą situaciją. Ji taps tiesiog nenormali“, - sako R. Urbonaitė.
Politologė fraze „išsaugoti veidą“ turėjo mintyje Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlymą padėti Vladimirui Putinui išsaugoti veidą dėl karo Ukrainoje ir neįsprausti jo į kampą – esą tai būtų labai žalinga.
„Jeigu mes toliau matysime tokią konfrontaciją, tai kyla klausimas dėl sprendimų priėmimo, nes ir šiandien mes suprantame, kad įstatymams priimti reikėjo daugumos, o jos nebuvo. Tai natūralu, kad valdantieji supranta, ką reiškia turėti minimalią daugumą. Iš kitos pusės opozicija irgi turėtų rodyti norą susitarti. Aš matau, kad yra tas išėjimas, tik reikia opozicijai parengti tam tikrą savo matymą, kaip jie toliau matytų darbą, atsisėsti ir sutarti. Be sutarimo aš neįsivaizduoju, kad kažkas gali būti“, – svarstė politologė, pabrėždama, kad opozicijos siūlymai turi būti dėl bendro darbo ir procedūrų, o ne dėl turinio.
Opozicija kaip tik ir parengė savo siūlymus. Pavyzdžiui, reikalauja visą dėmesį skirti tik būtiniausių socialinių ir ekonominių klausimų sprendimui: tai yra, mažinti PVM maistui, akcizus kurui, didinti vaiko pinigus, sulyginti NPD ir MMA, didinti viešajam sektoriui taikomą bazinį dydį, priimti spendimą nepasiturintiems Lietuvos gyventojams skirti vienkartines 100 eurų išmokas, priimti prezidento pateiktus teisės aktus, sudarančius sąlygas palankesniam vietos savivaldos finansavimui.
Taip pat siūloma prezidentui įvertinti pasitikėjimą žemės ūkio ministru K. Navicku. Pagal Konstituciją, ministru premjero siūlymu skiria ir atleidžia prezidentas.
Dar norima, kad V. Čmilytė-Nielsen pasitikrintų, ar tebeturi pasitikėjimą Seime, o valdžia kviečiama gerbti demokratijos, atsakingo valdymo principus, užtikrinti opozicijos teises, kartu siūloma sudaryti dialogo darbo grupę, kur būtų susitarta dėl politinės kultūros.
Ir jau gal nustokite ponai konservai iki absurdo eskaluoti tą karo Ukrainoje temą, nes pagrindinė Lietuvos problema ne karas Ukrainoje, bet prasta, visiškai nekompetentinga valdžia.
